Dangaus duoną Viešpats jiems duoda
Ką žinom, ką esam girdėję,
ką mums mūsų protėviai apsakinėjo,
bylosim kartoms būsimosioms, –
koks Viešpats šlovingas, galingas. –
Iš aukštybių jis debesims įsakymą siunčia,
dangaus vartus atidaro.
Ir ima lyti mana jiems valgydinti –
dangaus duoną jiems duoda. –
Žmogus štai galiūnų duona maitinas:
jiems maisto siunčiama sočiai.
Ir atvedė juos į savo šventąją žemę,
į šią kalnuotąją šalį, kurią jo dešinioji užvaldė. – (Ps 77, 3–4. 23–25. 54)
* * *Privalu apsivilkti nauju žmogumi, kuris sutvertas pagal Dievą
Broliai! Aš liepiu ir įspėju Viešpatyje, kad jūs nebesielgtumėte, kaip elgiasi pagonys dėl savo proto menkystės. Jūs ne šito išmokote iš Kristaus! Juk jūs iš jo išgirdote ir pagal jį išmokote, kokia yra tiesa Jėzuje: privalu atsižadėti ankstyvesniojo senojo žmogaus gyvenimo būdo, kuris žlugdo žmogų apgaulingais geismais, atsinaujinti savo proto dvasinėje gelmėje, apsivilkti nauju žmogumi, kuris sutvertas pagal Dievą teisume ir tiesos šventume. (Ef 4, 17. 20–24)
* * *Kas ateina pas mane, nebealks, ir kas tiki mane, nebetrokš
Sužinoję, kad užežerėje nėra nei Jėzaus, nei jo mokinių, žmonės lipo į valtis ir plaukė į Kafarnaumą, ieškodami Jėzaus. Suradę jį kitapus ežero, jie klausinėjo: „Rabi, kada suspėjai čionai atvykti?“
O Jėzus prabilo į juos: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jūs ieškote manęs ne todėl, kad esate matę ženklų, bet kad prisivalgėte duonos lig soties. Plušėkite ne dėl žūvančio maisto, bet dėl išliekančio amžinajam gyvenimui! Jo duos jums Žmogaus Sūnus, kurį Tėvas – Dievas savo antspaudu yra pažymėjęs“.
Jie paklausė: „Ką mums veikti, kad darytume Dievo darbus?“ Jėzus atsakė: „Tai ir bus Dievo darbas: tikėkite tą, kurį jis siuntė“. Jie dar klausė: „Tai kokį padarysi ženklą, kad pamatytume ir tave įtikėtume? Ką nuveiksi? Antai mūsų tėvai tyruose valgė maną, kaip parašyta: Jis davė jiems valgyti duonos iš dangaus“. Tada Jėzus tarė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: tai ne Mozė davė jums duonos iš dangaus, bet mano Tėvas duoda jums iš dangaus tikrosios duonos. Dievo duona nužengia iš dangaus ir duoda pasauliui gyvybę“.
Tada jie ėmė prašyti: „Viešpatie, duok visuomet mums tos duonos!“ Jėzus atsakė: „Aš esu gyvybės duona! Kas ateina pas mane, niekuomet nebealks, ir kas tiki mane, niekuomet nebetrokš“. (Jn 6,24–35)
* * *Šį sekmadienį Viešpats kviečia sąmoningai rinktis „daryti Dievo darbus“, t.y. tikėti tą, kurį jis siuntė. „Aš esu gyvybės duona! Kas ateina pas mane, niekuomet nebealks, ir kas tiki mane, niekuomet nebetrokš“ (Jn 6, 35), – prisistato kiekvienam iš mūsų Jėzus ir savo žodį tesi. Tad šv. apaštalo Pauliaus žodžiais tariant, „apsivilkime nauju žmogumi“, sutvertu „pagal Dievą teisume ir tiesos šventume“, kaip ir dera tiems, kurie pažino, „kokia yra tiesa Jėzuje“, troškime Gyvenimo duonos: tik ji numalšins visokį alkį, tik ji išraus mirties geluonį, tik ji suteiks ramybę.
Kiekvienas asmeniškai ir bendruomeniškai melskimės ir už Lietuvą Tiesoje: pasotink, Viešpatie, savo Tiesa jos alkstančius, priglobk teisingumo nerandančius, suramink vienatvę ir neviltį išgyvenančius, išvaduok persekiojamus, suteik drąsos Tave liudyti, kad ryžtumės priešintis blogiui, kad augtume artimo meilės darbais. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.
* * *
Ramūnas Mizgiris OFM. Gyvoji duona
Po stebuklingo duonos padauginimo (plg. Jn 6, 11) Jėzus pasitraukia pats vienas į kalną, nes žmonės ruošėsi jį paskelbti karaliumi (plg. Jn 6, 15). Tačiau minia taip lengvai nenusileidžia – lieka toje dykvietėje iki kitos dienos, nes yra įsitikinusi, jog Jėzus neišvyko iš tos vietovės. Vis dėlto dabar, išaušus rytui, Jėzaus nebegalima surasti; nebėra ir mokinių, tačiau jie bent jau buvo pastebėti, kad išplaukia be Mokytojo (plg. Jn 6, 22). Jėzus pasitraukia nuo minios nesuvokiamu būdu. Atplaukus kelioms valtims iš Tiberiados, kyla mintis jo ieškoti Kafarnaume (plg. Jn 6, 23). Iš tiesų ten jis pagaliau surandamas ir pirmasis klausimas, kuriuo jis prakalbinamas, išduoda juos pačius – atskleidžia jų smalsumą: „Rabi, kada suspėjai čionai atvykti?“ (Jn 6, 25). Taip, jie jo ieško, tačiau ne tam, kad suprastų jo slėpinį, bet norėdami turėti jį prie savęs ir nestokoti veltui dalijamos duonos.
Minios smalsumas nėra patenkinamas: Jėzaus atsakymas paaiškina žodžio „ieškoti“ prasmę. Jis kviečia žmogų būti nuoširdų su pačiu savimi. Būna įvairių ieškojimo priežasčių, bet jos gali būti klaidingos. Viešpaties ieško pirmieji du mokiniai (plg. Jn 1, 38), taip pat Magdalena (plg. Jn 20, 15), jų ieškojimas nuoširdus. Jo ieškojo ir Nikodemas (plg. Jn 3, 1); tik nežinia, ar tai buvo tikėjimo poreikis, ar tik savo kultūrinio išsilavinimo kėlimas. Per Palapinių šventę žydai jo ieškojo smalsumo skatinami: „O kur tasai?” (Jn 7, 11). Tad mus gelbsti ne tiek Dievo ieškojimas, kiek šios paieškos motyvacija: kodėl ieškau? Ko noriu iš jo? Ko tikiuosi iš susitikimo su juo? „Plušėkite ne dėl žūvančio maisto, bet dėl išliekančio amžinajam gyvenimui! Jo duos jums Žmogaus Sūnus“ (Jn 6, 27). Nuoširdaus tikėjimo atrastas Kristaus slėpinys tampa maistu, gyvenimo prasme.
Minia neatlyžta: „Ką mums veikti, kad darytume Dievo darbus?“ (Jn 6, 28). Čia pavartotas graikiškas žodis ergazesthai reiškia „pelnyti darbu“. Klausimas atskleidžia judėjišką mentalitetą, susietą su darbų verte. Klausytojai pasirengę dirbti, veikti, daryti „darbus“, kad gautų šios duonos. Tačiau jos negalima „pelnyti“ žmogaus darbu, savo pastangomis. Ji gali mums tekti tik kaip Dievo dovana, Dievo darbas. Todėl Jėzus pasipriešina šiam mąstymui ir pateikia Dievo Karalystei paveldėti vieną būtiną darbą: tikėti į jį, Jėzų Kristų.
Šiame dialoge glūdi visa apaštalo Pauliaus teologija: Įstatymo darbais Dievo akivaizdoje nė vienas žmogus negali būti nuteisintas (plg. Rom 3, 20); išties esame nuteisinami ne darbais, bet vien tikėjimu į Jėzų Kristų (plg. Rom 3, 27–28; Gal 2, 16; 3, 5). To, kas aukščiausia ir tikriausia, negalime pasiekti savo išgalėmis; turime leistis apdovanojami ir įsitraukti į to, kas dovanota, dinamiką. Pirmutinis darbas yra tikėti į Tėvo siųstąjį Jėzų Kristų, kuris trokšta mumyse tapti meile, ir tik po to seka kiti geri darbai. Tikėjimu priėmę šią Tėvo dovaną, tampame gebantys atlikti kažką gero. Prisiminkime palyginimą apie paslėptą lobį: žmogus pirmiau atrado paslėptą lobį dirvoje ir tik tada viską pardavė (plg. Mt 13, 44), taip sakant, tik atradęs meilę Kristuje, sugebėjo kažko atsisakyti dėl Dievo Karalystės, išsilaisvinti iš senojo, nuodėmingo žmogaus. Tik susitikę asmeniškai Viešpatį Jėzų, esame perkeičiami ir su meile bei džiaugsmu gyvename pagal Dievo ir Bažnyčios įsakymus. Šis susitikimas įvyksta tikėjimo dėka, kreipiant savo gyvenimą į Jėzų Kristų. Žinoma, čia kalbama apie gyvą tikėjimą, kuris kuria meilę Dievui ir artimui, ugdo mūsų gyvenimą pagal evangelines vertybes. Taigi darbas, kurį turime atlikti šiame gyvenime ir kuris įprasmina mūsų visas kitas veiklas bei pasotina mūsų giliausius troškimus, yra tikėjimas į Jėzų Kristų, Tėvo siųstąjį.
Toliau Jėzaus klausytojai prašo ženklo: kaip Viešpats buvo davęs maną, savo buvimo tautoje ženklą (plg. Sk 11, 6), taip ir Jėzus turi padaryti ženklą, kuris suteiktų tikrumo jo žodžiams. Žmogišku požiūriu Jėzus atsako gana keistai: jei vieną dieną Dievas davė duonos jūsų tėvams, keliavusiems per tyrus į Pažadėtąją žemę, tai šiandien jis duoda jums mane kaip duoną, nes „aš esu gyvybės duona; kas ateina pas mane, niekuomet nebealks, ir kas tiki mane, niekuomet nebetrokš“ (Jn 6, 35). Kristaus asmenyje baigiasi duonos istorija: baigėsi įvaizdis, nes atėjo tikrovė; manos įvaizdis yra baigtas, nes žmogaus alkis gauna Jėzuje galutinį ir visiškai aiškų atsakymą. Velykų kontekste (plg. Jn 6, 4) Jėzus duoda ir dalija duoną, kuri visiškai įveikia alkį, sunaikina mirties patirtį, nes ji taps prisikėlimo ir gyvenimo duona, jo kūnu už „pasaulio gyvybę“ (Jn 6, 51). Ši duona, kaip Gyvenimo dovana, neapvilia: „Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, – kad apsčiai jo turėtų“ (Jn 10, 10).
baznycioszinios.lt
Aš padarysiu, kad jums iš dangaus lytų duona