Buvo vienas ligonis, Lozorius iš Betanijos kaimo, kur gyveno Marija ir jos sesuo Morta. Marija buvo toji pati moteris, kuri patepė Viešpatį kvepalais ir nušluostė plaukais jo kojas. Jos brolis Lozorius dabar sirgo. Seserys nusiuntė jam žinią: „Viešpatie! Tas, kurį tu myli, serga!“ Tai išgirdęs, Jėzus tarė: „Šita liga ne mirčiai, bet Dievo garbei, – kad būtų pašlovintas Dievo Sūnus“. Jėzus mylėjo Mortą, jos seserį ir Lozorių. Vis dėlto, išgirdęs, kad tasai serga, jis dar dvi dienas užtruko ten, kur viešėjo, ir tik tada pasakė mokiniams: „Eikime vėl į Judėją!“ Mokiniai jam atsakė: „Rabi, ką tik žydai kėsinosi užmušti tave akmenimis, o tu vėl ten eini?“ Jėzus tarė: „Argi ne dvylika valandų turi diena?! Kas vaikščioja dieną, tas nesuklumpa, nes mato šio pasaulio šviesą. O kas vaikščioja naktį, suklumpa, nes jam trūksta šviesos“. Tai pasakęs, pridūrė: „Mūsų bičiulis Lozorius užmigo, bet aš eisiu jo pažadinti“.
Mokiniai atsiliepė: „Viešpatie, jeigu užmigo, pasveiks“. Jėzus kalbėjo apie jo mirtį, o jie manė, kad jis kalbėjęs apie poilsio miegą. Pagaliau Jėzus atvirai jiems pasakė: „Lozorius mirė. Bet aš džiaugiuosi, kad ten nebuvau, – dėl jūsų, kad jūs įtikėtumėte. Tad eikime pas jį“. Tuomet Tomas, vadinamas Dvyniu, tarė kitiems mokiniams: „Eikime ir mes numirti su juo!“
Atėjęs Jėzus rado Lozorių jau keturias dienas išgulėjusį kapo rūsyje. O Betanija buvo arti Jeruzalės – maždaug penkiolikos stadijų atstu. Daug žydų buvo atėję pas Mariją ir Mortą paguosti jų dėl brolio mirties. Morta, išgirdusi, kad ateinąs Jėzus, išėjo jo pasitikti. Marija liko namie. Morta tarė Jėzui: „Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs. Bet ir dabar žinau: ko tik paprašysi Dievą, Dievas tau duos“. Jėzus jai pasakė: „Tavo brolis prisikels!“ Morta atsiliepė: „Aš žinau, jog jis prisikels paskutinę dieną, mirusiems keliantis“. Jėzus jai tarė: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, – nors ir numirtų, bus gyvas. Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius. Ar tai tiki?“ Ji atsakė: „Taip, Viešpatie! Aš tikiu, jog tu Mesijas, Dievo Sūnus, kuris turi ateiti į šį pasaulį“.
Tai pasakiusi, ji nuėjo ir pasišaukė savo seserį Mariją, slapčiomis jai pranešdama: „Mokytojas atėjo ir šaukia tave“. Išgirdusi ši greitai pakilo ir nuėjo pas jį. O Jėzus dar nebuvo įžengęs į kaimą, bet tebebuvo toje vietoje, kur jį pasitiko Morta. Kai žydai, buvę su Marija namuose ir ją guodę, pamatė ją skubiai keliantis ir išeinant, jie nusekė paskui, manydami, kad ji einanti pas kapą išsiverkti. O Marija, atėjusi ten, kur buvo Jėzus, ir jį pamačiusi, puolė jam po kojų, sakydama: „Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs“. Pamatęs ją verkiančią ir kartu atėjusius žydus verkiančius, Jėzus labai susigraudino ir susijaudinęs paklausė: „Kur jį palaidojote?“ Jie atsakė: „Viešpatie, eik ir pažiūrėk“. Jėzus pravirko. Tada žydai ėmė kalbėti: „Štai kaip jis jį mylėjo!“ O kiti sakė: „Argi tas, kuris atvėrė neregiui akis, negalėjo padaryti, kad šitas nemirtų?“
Ir vėl susigraudinęs Jėzus atėjo pas kapą. Tai buvo ola, užrista akmeniu. Jėzus tarė: „Nuriskite akmenį!“ Mirusiojo sesuo Morta įspėjo: „Viešpatie, jau dvokia. Jau keturios dienos, kaip jis miręs“. Jėzus jai tarė: „Argi nesakiau: jei tikėsi, pamatysi Dievo šlovę?!“ Jie nurito akmenį. Jėzus pakėlė akis aukštyn ir prabilo: „Tėve, dėkoju tau, kad mane išklausei. Aš žinojau, kad visuomet mane išklausai. Tačiau tai sakau dėl čia esančiųjų, kad jie įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs“. Tai pasakęs, jis galingu balsu sušuko: „Lozoriau, išeik!“ Ir numirėlis išėjo iš kapo. Jo rankos ir kojos dar buvo suvystytos aprišalais, o veidas apvyniotas drobule. Jėzus jiems įsakė: „Atraišiokite jį ir leiskite jam eiti“. Daugelis žydų, kurie buvo atėję pas Mariją ir matė, ką Jėzus padarė, įtikėjo jį. (Jn 11, 1–45).
Penktąjį Gavėnios sekmadienį melsdamiesi už Lietuvą Tiesoje asmeniškai ar bendruomeniškai, su pasitikėjimu kreipkimės į savo neregimąjį Tėvą: teišklauso Jis mūsų, Tiesos.lt bendruomenės, užtarimo maldą už visus tuos, kurie yra persekiojami ir nevilties kamuojami, skurdo ir vienatvės slegiami, piktojo puolami ir supriešinami.
Viešpatie, esame Tavo vaikai, šioje Gavėnios dykumoje su viltimi ir su pasitikėjimu kreipiamės į Tave, pakvietusiu mus iš mirties į gyvenimą, – duok mums ryžto eiti Tavo meilės keliu ir Tau gyventi – atsisakyti viso to, kas mumyse apmirę, kad visuomet kliautumės Tavo pažadu „Kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius“. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.
* * *
Mons. Artūras Jagelavičius. Atgaila – kelias į dangų
Mūsų prisikėlimas bus kitoks nei Lozoriaus prikėlimas. Lozorius prikeltas po kurio laiko mirė, o mes po prisikėlimo jau niekada daugiau nemirsime. Mūsų gyvenimas nepasibaigs, bet pasikeis. Štai mūsų viltis. Tačiau, kol gyvename šioje žemėje, dažnai būname savo dvasia mirę, nes nusidedame. Daug žmonių su malda lūpose ir viltimi akyse žiūri į savo artimuosius, vildamiesi sulaukti jų dvasinio prisikėlimo – išsivadavimo iš alkoholizmo, iš moralinio palaidumo, iš narkomanijos, iš pataikavimo savo ydoms ir silpnybėms, iš netikėjimo viskuo, kas šventa. Visi supranta, jog betikslis gyvenimas – lygus ankstyvai mirčiai. Ir kaip gerai, jog yra tų, kurie už mus meldžiasi. Šv. Jonas XXIII sakydavo: „Yra tik tokia realybė: be drausmės nėra žmogaus, be atgailos nėra krikščionio.“ Yra du keliai į dangų: nekaltumas ir atgaila. Nuodėmingam žmogui antrasis, atgailos kelias yra patikimiausias.
Kodėl žmonėms, kuriuos Kristus išgelbėjo nuo piktosios dvasios, vėl gresia pavojus? Evangelijoje piktajai dvasiai priskiriama benamė būsena ir ji įsikurdina ten, kur laiko esant savo namais. Jeigu šie namai yra „tušti“, o ypač išpažintimi ir atgaila „iššluoti ir išpuošti“, piktoji dvasia „pasiima kitas septynias dvasias, dar piktesnes už save, ir įėjusios jos ten apsigyvena“ (Mt 12, 43–45). Ir tuomet „tam žmogui darosi blogiau, nei pirma“. Tad kas čia yra taip pavojinga žmogui, Jėzaus išgelbėtam iš piktosios dvasios? Greičiausiai ne pavojinga, bet labai atsakinga.
Kartą pagydytam ligoniui Jėzus tarė labai reikšmingus žodžius: „Štai tu esi pasveikęs. Daugiau nebenusidėk, kad neatsitiktų kas blogesnio“ (Jn 5, 14). Vokiečių patarlė sako: „Daugiau to nusikaltimo nebekartoti – tai geriausia atgaila.“ Pagijęs visada kažką praranda, savo blogus įpročius, nedorus pomėgius – tai, ką velnias vadina „savo namais“. Žinoma, žmogus džiaugiasi, tačiau jaučia, kad jam kažko trūksta. Štai vienas buvo įpratęs visus kritikuoti, kitas – pykti, trečias – girtuokliauti ar nedorai elgtis. Po išpažinties išsivaduoja iš šių įpročių. Žmogus jaučia po išpažinties dvasinę švarą, bet pamėgto įpročio nebuvimą laiko vos ne praradimu. Tad nusidėjėlis yra labai panašus į užkietėjusį narkomaną. Net kai šis gydomas pasveiksta, ir tuomet nėra garantijos, kad liga neatsinaujins. Patirtis rodo, kad šioms priklausomybėms atsinaujinus, liga tampa dar sunkesnė ir sunkiau išgydoma.
Pamirštame, jog nors per išpažintį Dievas atleidžia nuodėmes, mes dar nepasidarome šventi. Dievas mums suteikia savo malonės būseną, kurią reikia labai atidžiai saugoti. Jeigu nesistengiame gyventi pagal Dievo valią, jeigu tos „tuštumos“, kurioje anksčiau buvo piktoji dvasia, neužpildome dvasiniu gyvenimu, malda, sakramentų praktikavimu, blogis vėl sugrįžta.
Rengiantis Atgailos sakramentui reikia dviejų svarbių dalykų: tvirtai pasiryžti nebenusidėti ir visomis išgalėmis taisytis. Savo valioje turime tvirtai nusiteikti niekada neįžeisti jokia nuodėme nei Dievo, nei žmonių. Jeigu trūksta šio pasiryžimo, mūsų išpažintis yra negera. Būtina gailėtis dėl nuodėmių ir tuo pat metu valingai pasiryžti daugiau nebenusidėti. Šv. Jonas Auksaburnis tokius žmones, kurie atlikdami išpažintį nepasiryždavo nebenusidėti, vadino komediantais. Kurie lyg teatre vaidina atgailaujančius, o gyvenime lieka tokie pat nusidėjėliai kaip ir anksčiau. Pasižadėjimas nebenusidėti privalo būti tvirtas, visuotinis ir veiksmingas. Tvirtas, nes neužtenka vien pasakyti „tvirtai pasižadu“, būtina ugdyti tvirtą valią daugiau nebenusidėti. Pasižadėjimas turi būti visuotinis, t. y. apimti visas be išimties nuodėmes. Jeigu pasakytume, jog visų nuodėmių daugiau nebedarysiu, išskyrus šią vieną, kuri labai patinka, išpažintis būtų bloga. Galiausiai pasiryžimas nebenusidėti turi būti veiksmingas. Būtina klausyti nuodėmklausio patarimų ir visomis išgalėmis vengti progų, vedančių į nuodėmę.
Atgaila – argi tai nėra pats dieviškiausias iš visų žmogaus jausmų? Pasak šv. Grigaliaus Nazianziečio, „atgaila yra antrasis krikštas, ašarų krikštas“. Vienos nuoširdžios atgailos ašaros, susijungusios su Jėzaus krauju, užtenka atitaisyti gyvenimo klaidai. Viena iš laimingiausių gyvenimo akimirkų, kai išgirstame savo išvargusiai sielai sakomus žodžius: „Sūnau, dukra – tavo nuodėmės tau atleistos, eik ramybėje.“
* * *
Šv. Petras Auksažodis († apie 450). Po keturių dienų
Perskaičius apaštalo laišką ir žvelgiant į Evangelijos stebuklinguosius dalykus, prieš mus tuojau pat iškyla grįžtantis iš požemio karalystės Lozorius, mums atnešdamas nugalėtinos mirties pirmavaizdį, rodydamas prisikėlimo pavyzdį. Tad jeigu jums priimtina, prieš brisdami į skaitinio jūrą, prieš pasiekdami klausimų bangas, dar prieš tai, kai įsigilinsime į šio įvykio gelmę, kontempliuokime vien tik šio prisikėlimo vaizdą, nes regime, kad tai visų ženklų ženklas, visų žygdarbių žygdarbis, pats stebuklų stebuklas.
Viešpats buvo prikėlęs ir Jairo, sinagogos vyresniojo, dukterį, tačiau numirėlei vis dar šiltai esant, mirčiai dar tik įpusėjus, kūnui vis dar čia tebesant, dar žmogui tarp žmonių užtrunkant, jos dvasiai vis dar klajojant, jos sielai dar nepažįstant požemio karalystės uždarumo, ir, trumpai tariant, jis taip sugrąžino mirusiajai gyvybę, kad išliktų mirusiųjų karalystės galia. Jis prikėlė ir motinos vienturtį, bet sustabdydamas neštuvus ir pats užbėgdamas už akių kapo duobei, kad sulaikytų kūno suirimą, kad užkirstų kelią smarvei, kad sugrąžintų mirusiajam gyvenimą anksčiau, negu šis visiškai pateks į mirties valdžią.
O visa tai, kas nutinka Lozoriui, yra ypatinga: tiek jo mirtis, tiek prisikėlimas neturi nieko bendro su anksčiau paminėtais atvejais, nes šįsyk ir mirties galia visiškai išsipildė, ir prisikėlimo pirmavaizdis ryškiausiai suspindi. Drįstu teigti, jog būtų buvęs apimtas visas Viešpaties prisikėlimo slėpinys, jeigu Lozorius būtų po trijų dienų sugrįžęs iš požemio karalystės, nes Kristus sugrįžo po trijų dienų kaip Viešpats, o Lozorius po keturių dienų į gyvenimą atšaukiamas kaip tarnas.
Tačiau tai, ką sakėme, pagrįskime jau paties skaitinio žodžiais: „Jo seserys nusiuntė Viešpačiui žinią: Viešpatie! Tas, kurį tu myli, serga!“ (Jn 11, 3). Taip kalbėdamos jos žadina šiltus Viešpaties jausmus, kreipiasi į meilę, pasitinka bičiulystę, trokšta draugystės ryšiu paskatinti draugystės pareigą. Tačiau Kristus, kuriam labiau rūpi nugalėti mirtį negu pašalinti ligą, kurio meilės esmė yra ne tai, kad pakeltų iš ligos patalo mylimąjį, bet kad grąžintų iš požemio karalystės, jis savo bičiuliui iškart parengė ne vaistus nuo ligos, bet prisikėlimo garbę.
Taigi, išgirdęs Lozorių sergant, kaip pasakoja evangelistas (Jn 11, 6), jis dar dvi dienas užtruko ten, kur viešėjo. Matote, kaip jis užleidžia vietą mirčiai, duoda laisvę kapo duobei, leidžia, kad prasidėtų kūno irimas, nesustabdo puvimo, dvoko, jis dar laisvai sutinka, kad pragarai Lozorių pačiuptų, temptų ir laikytų. Jis taip daro, kad visa žmogiškoji viltis pražūtų ir apimtų visa savo galia žmogiškoji neviltis, kad tai, ką jis ketino daryti, būtų dieviška, o ne žmogiška.
tiesos.lt