Geroji Naujiena: Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos

Geroji Naujiena: Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos Jiems bežiūrint, Jėzus pakilo aukštyn

Pirmoje knygoje, Teofiliau, aš pasakojau apie viską, ką Jėzus nuo pat pradžių veikė ir mokė iki tos dienos, kurią buvo paimtas į dangų, pirmiau per Šventąją Dvasią davęs savo išrinktiesiems apaštalams įsakymų. Po savo kančios jis pateikė jiems daugelį įrodymų, kad yra gyvas, per keturiasdešimt dienų jiems rodydamasis ir aiškindamas apie Dievo karalystę. Kartą, bevalgant prie bendro stalo, liepė jiems nepasišalinti iš Jeruzalės, bet laukti Tėvo pažado, – „apie kurį, – tarė jis, – esate girdėję iš mano lūpų; nes Jonas krikštijo vandeniu, o jūs po kelių dienų būsite pakrikštyti Šventąja Dvasia“.

Susirinkusieji ėmė jį klausinėti: „Viešpatie, gal tu šiuo metu atkursi Izraelio karalystę?“ Jis atsakė: „Ne jūsų reikalas žinoti laiką ir metą, kuriuos Tėvas nustatė savo galia. Kai ant jūsų nužengs Šventoji Dvasia, jūs gausite jos galybės ir tapsite mano liudytojais Jeruzalėje ir visoje Judėjoje bei Samarijoje, ir lig pat žemės pakraščių“.

Tai pasakęs, jiems bežiūrint, Jėzus pakilo aukštyn, ir debesis jį paslėpė nuo jų akių. Kai jie akių nenuleisdami žiūrėjo į žengiantį dangun Jėzų, štai prie jų atsirado du vyrai baltais drabužiais ir prabilo: „Vyrai galilėjiečiai, ko stovite žiūrėdami į dangų? Tasai Jėzus, paimtas nuo jūsų į dangų, sugrįš taip pat, kaip esate jį matę žengiant į dangų“. (Apd 1, 1–11)

* * *
Kai Dievas žengė aukštyn – linksmybė aidėjo, gaudė trimitai, Viešpačiui žengiant

Plokite delnais, visos tautos,
džiaugsmo šauksmais šlovinkit Dievą!
Vai, šiurpulinga Dievo didybė –
tai visos žemės aukščiausias Valdovas. –

Kai žengė Dievas aukštyn – linksmybė aidėjo,
gaudė trimitai, Viešpačiui žengiant.
Vai, skambinkit Dievui, giedokit!
Skambinkit… skambinkit… mūsų Valdovui! –

Dievas – visos žemės Valdovas!
Giedokit, kaip tik išmanot!
Dievas – tai tautų Viešpats,
jis sėdi savo šventajame soste. – (Ps 47, 2–3. 6–7. 8–9)

* * *
Kristus įžengė į patį dangų

Kristus įžengė ne į rankų darbo šventyklą – tikrosios atvaizdą, bet į patį dangų, kad nuo dabar mus užtartų, stovėdamas prieš Dievo veidą. Ir įžengė ne tam, kad pakartotinai atnašautų save, kaip daro vyriausiasis kunigas, kuris kasmet įeina į šventovę su svetimu krauju, – tuomet Kristui būtų reikėję daugelį kartų kentėti nuo pasaulio sukūrimo. Bet dabar jis vieną kartą visiems laikams pasirodė amžių pabaigoje, kad savo auka sunaikintų nuodėmę. Ir kaip žmonėms skirta vieną kartą mirti ir stoti į teismą, taip ir Kristus, vieną kartą paaukotas, kad atsilygintų už visų nuodėmes, antrą kartą pasirodys ne dėl nuodėmių, bet jo laukiančiųjų išganymui.

Taigi, broliai, Kristaus kraujas laiduoja mums, kad žengsime į šventovę. Jis atvėrė mums naują ir gyvą kelią pro uždangą, tai yra per savąjį kūną; mes turime ir didį kunigą Dievo namams. Todėl ateikime su tyra širdimi ir giliu tikėjimu, apvalę širdis nuo nešvarios sąžinės ir nuplovę kūną švariu vandeniu! Išsaugokime nepajudinamą vilties išpažinimą, nes patikimas tas, kuris yra davęs pažadus. (Žyd 9, 24–28; 10, 19–23)

* * *
Palaimino juos ir pakilo į dangų

Jėzus pasakė savo mokiniams: „Yra parašyta, kad Mesijas kentės ir trečią dieną prisikels iš numirusių, ir jo vardu visoms tautoms, pradedant nuo Jeruzalės, bus skelbiamas atsivertimas nuodėmių atleidimui gauti. Jūs esate šių dalykų liudytojai. Ir štai aš atsiųsiu jums, ką yra pažadėjęs mano Tėvas. Jūs pasiliksite mieste, kol būsite apdovanoti jėga iš aukštybių“.

Jėzus nusivedė mokinius palei Betaniją ir, iškėlęs rankas, palaimino juos. Laimindamas jis atsiskyrė nuo jų ir pakilo į dangų. Jie pagarbino jį, paskui, didelio džiaugsmo kupini, sugrįžo į Jeruzalę. Jie nuolat lankė šventyklą ir šlovino Dievą. (Lk 24, 46–53)

* * *
Br. Lukas Skroblas OSB. Kristaus Žengimas į dangų (Šeštinės)

Kristaus žengimo į dangų iškilmė švenčiama keturiasdešimtą dieną po Velykų. Nuo pat Prisikėlimo visa Jėzaus žmogystė yra apsivilkusi Tėvo šlove. Tačiau šlovingas Kristus „vieši“ pas savuosius, idant sustiprintų jų tikėjimą dėka pasirodymų. Keturiasdešimt dienų pratęsiančių Jėzaus gyvenimą yra susiję su keturiasdešimdienio simbolika – didžiųjų Dievo patirčių laikotarpiais. (plg. Iš 24, 18; 1 Kar 19, 8; Mt 4, 2).

Pasibaigus šiam tarpsniui, Jėzus „pakyla“ į dangų, kad būtų galutinai su Tėvu, ir atsisėda jo dešinėje. Tai ne krikščioniško gyvenimo antraeilis dėmuo, o Credo artikulas, išreiškiantis Kristaus viešpatystę, patvirtintą pirmųjų tikėjimo išpažinimų. (Apd 2, 23; Ps 109, 1; Mt 22, 44; 26, 64; Mk 16, 19; Rm 8, 34; 1 Kor 15, 25; Ef 1, 20; Kol 3, 1; Heb 1, 3. 13; 8, 1; 10, 12; 12, 2; 1 Pt 3, 22).

Trumpa istorija

Velykų laiko struktūros formavimosi pradžioje nebuvo atskiros Kristaus žengimo į dangų šventės. Ši pasirodo kaip atskiras šventimas tik antroje IV a. pusėje. Liturgijos formavimosi ištakose šis slėpinys buvo švenčiamas kartu su Sekminėmis penkiasdešimt dienų po Velykų. Neaišku, kodėl pradžioje liturginės praktikos neatsižvelgė į biblinį šio įvykio liudijimą, kuris teigia, kad Kristus per keturiasdešimt dienų liudijo mokiniams apie Dievo karalystę iki tos dienos, kurią buvo paimtas į dangų. (plg. Apd 1, 3).

Atskira iškilmė, skirta švęsti Viešpaties žengimą į dangų su pašlovinta žmogyste pasirodo Rytuose apie 380-390 metus. V a. viduryje ši šventė jau tapo visuotinė. Vienas seniausių šio šventimo liudijimų randamas šv. Jono Auksaburnio homilijose. Dar Antiochijoje vyskupo Flavijano jis buvo paskirtas pamokslavimo tarnystei, kuriai atsidėjo ypač rūpestingai. Tarp daugelio homilijų, kurias jis pasakė tarp 386 ir 396, egzistuoja vienas pamokslas apie Kristaus žengimo į dangų šventę, o homilijos apie Sekmines mini šventę, švęstą prieš kelias dienas: „Prieš trumpą laiką, sako jis, mes šventėme mūsų Viešpaties Kryžių, Kančią, Prisikėlimą, po to žengimą į dangų…“ ir priduria: „Mūsų prigimtis prieš dešimt dienų pakilo iki karališkojo sosto ir Šventoji Dvasia šiandien nusileido ant mūsų prigimties. Viešpats pasiėmė su savimi mūsų pirmienas, o dabar atsiuntė Šventąją Dvasią“ (2 Sekminių homilija).

Maždaug tuo pačiu laiku (apie 388) šiai iškilmei homiliją pasakė ir Grigalius Nysietis. Vakaruose seniausias liudijimas apie atskirą Kristaus žengimo į dangų iškilmės šventimą randamas šv. Kromacijus Akvilos vyskupo veikaluose (apie 388–408). Ankstyvosios Bažnyčios disciplinos ir sakramentų rinkinys Apaštališkoji konstitucija, apie 400 m. nurodo tikintiesiems šią dieną turėti laisvadienį dėl to „kad išsipildė ekonomija pagal Kristų“ (VIII, c. 33).

Romoje apie 440–461 šios šventės egzistavimą liudija ypač dvi Leono Didžiojo homilijos (73 ir 74). O šv. Augustinas teigia, kad jo laiku ši iškilmė švenčiama visur. (262 pamoks. ir 18 laišk. Januarijui). Galijoje šią dieną buvo rengiama iškilminga procesija. Viduramžiais jos metu buvo giedama Teodulfo sukurta giesmė Gloria laus, „Šlovė gyrius“, kuri buvo sukurta Verbų sekmadienio procesijai. Šio šventimo metu buvo užgesinama velykinė žvakė, kuri nuo velyknakčio simbolizavo prisikėlusio Kristaus buvimą tarp tikinčiųjų. Ambraziejaus liturgijoje velykinė žvakė buvo lėtai keliama į viršų iki skliautų. Kai kuriose Viduramžių bažnyčiose nepakako simbolio, buvo siekiama materializuoti vaizdinį. Todėl po Evangelijos skaitinio specialios įrangos pagalba į viršų buvo keliamas Kristaus atvaizdas ar net statula.

Viešpats įgijo savo paveldą

Kristaus žengimo į dangų įvykis yra svarbus Velykų slėpinio tobulo įgyvendinimo etapas. Iškentęs Kančią, perėjęs mirtį ir pašlovintas per jo kūno prikėlimą, Viešpats gauna savo paveldą atsisėsdamas Dievo Tėvo dešinėje. Kasdien Šv. Mišiose po konsekracijos žodžių priminus Kristaus mirtį ir Prisikėlimą yra primenama ir šlovingo žengimo į dangų įvykis. Viešpats pakilo į dangų su savo žmogyste, kurią jis prisiėmė per Įsikūnijimą. Jo žmogystė yra neatskiriamai susivienijusi su jo dieviškąja prigimtimi, nes būtent per savo žmogiškąją prigimtį jis atpirko žmoniją. Jo žmogystei patyrus kūnišką mirtį, abi prigimtys trumpai atsiskyrė, tačiau dieviškasis principas ir toliau liko susivienijęs su žmogiškuoju.

Atgavęs kūną Viešpats pakilo iki dieviškojo sosto ir užnešė Tėvui tą žmogystę, kurią jis jam pateikė kančios metu. Ši tikrovė yra išskirtinio pobūdžio, nes Kristus iškyla kaip atpirktosios žmonijos vadas, o visi jo veiksmai kaip aidas paliečia kiekvieną jo mistinio Kūno narį. Jis tampa Bažnyčios kūno Galva, o tikintieji – Bažnyčios kūno nariai. Abu, pasak Augustino, sudaro Totus Christus „Visą Kristų“. Dėka ypatingos vienybės tarp Galvos ir kūno narių, šiandien Išganytojo asmenyje yra pašlovinta ir kiekvieno žmogaus prigimties pirmienos. Kristaus žengimas į dangų yra viso Kristaus (Galvos ir jo narių) įvęsdinimo į šlovę prototipas.

Žinia, Kristus prisiėmė individualią prigimtį, tačiau per ją jis susitapatino su visa žmonija, nes ant visos žmonių giminės jis išliejo jo pelnytą malonę. Todėl jo gyvenimas gaivina visą Bažnyčios kūną. Kristus pateikė Tėvui atpirktosios žmonijos pirmienas, o tai, kad jis atsisėdo savo Tėvo dešinėje yra ženklas, jog Tėvas priėmė šią auką ir ruošiasi priimti Viso Kristaus auką: „Jis pateikė savo Tėvui, – sako Jonas Auksaburnis, – mūsų prigimties pirmienas. Ši auka pasirodė priimtina Tėvui dėlei To, kuris jam pristatė, vertės ir dėl pačios aukos tyrumo. Tėvas priėmė šią žmogystę savo rankomis, pasodino ją šalia savęs tardamas: Sėskis mano dešinėje“ (3 hom. apie žengimą į dangų).

Dievo Žodis tapo tikru žmogumi. Po žengimo į dangų Viešpats ir toliau priklauso žemei, nes jo kūnas tam tikra prasme neišsisklaidė šlovėje. Po žengimo į dangų Kristus netapo toks dvasiškas, kad jau neturėtų jokio ryšio su žmonija. Bažnyčios liturgija kartoja, kad šalia Tėvo jis pasodino ir žmogaus prigimtį. Žmogui jau nebereikia nuolat dejuoti dėl savo žemiškojo būvio, kurį prisiėmė Kristus ir užkėlė į aukštybes. Šitai atlikdamas, žmogaus būklei jis suteikė pasididžiavimo ir moko, kad anapus žemiškojo kūno kančių ir suirimo, atsiveria kūno pašlovinimo perspektyva. Krikščionio gyvenimas gali būti aptemęs, varginamas audrų, tačiau „jau esame dangaus piliečiai, ir iš jo mes laukiame išgelbėtojo, Viešpaties Jėzaus Kristaus, kuris pakeis mūsų vargingą kūną ir padarys jį panašų į savo garbingąjį kūną ta galia, kuria jis sau visa palenkia“. (Fil 3, 20–21).

Žmogaus pašlovinimas kartu su Kristumi

Krikščionis jau gali semtis iš Atpirkimo tikrumo, jis jau turi kai ką iš pažadėtojo paveldo, nes Išganytojo Kūnas jau danguje, o tikintieji priklauso jo žmogystei. Istorijos pabaigoje laukiantis žmonių pašlovinimas iš esmės jau įgytas. Jei Kristaus prisikėlimas suteikė viltį, tai jo žengimas į dangų duoda kai ką daugiau – leidžia jau užčiuopti pažadus. Viešpats nužengė į žemę, kad žmogų išgydytų, jis pakyla į dangų, kad žmogų pakeltų su savimi. Apie tai nuostabiai liudija šv. Augustinas: „Viešpats prisikėlė, kad savo asmenyje mums duotų mūsų prisikėlimo pavyzdį ir pakilo į dangų, kad apglėbtų mus savo globa. Todėl mūsų Viešpats Jėzus Kristus yra mūsų Išganytojas ir tada, kai buvo pakabintas ant Kryžiaus ir dabar, kai sėdi dangaus aukštybėse (Serm. 263).

Kitur Augustinas paliečia šią temą komentuodamas Viešpaties žodžius Nikodemui: ‘Niekas nėra pakilęs į dangų kaip tik Žmogaus Sūnus, kuris nužengė iš dangaus’. Dievo Žodis neturėjo žmogystės prieš nužengdamas į žemę, nes jo atėjimas į žemę įvyko per Įsikūnijimą, t.y, jo dieviškai prigimčiai prisiimant žmogiškąją. Žengdamas pas savo Tėvą, jis žengė su žmogiška prigimtimi, nes su ja susivienijo neatskiriamai ir negalėjo nuo jos atsiskirti. Analogiškai taip pat galima pasakyti apie jo kūną, kuris yra Bažnyčia. Mūsų Viešpats pasakė: ‘Niekas nėra pakilęs į dangų, kaip tik Žmogaus Sūnus, kuris nužengė iš dangaus’. Šitaip jis kalba dėl artimos vienybės, kuri egzistuoja tarp jo – mūsų Galvos ir mūsų – jo narių. Jis pakilo į dangų, bet mes nesame nuo jo atsiskyrę. Nužengęs iš dangaus nepavydi mums dangaus, bet tarsi mums šaukia: būkite tikrai mano nariai, jei norite pakilti į dangų. Stiprinkime vieni kitus šia viltimi, tebūna ji visų mūsų troškimų ir visų mūsų pastangų tikslas. Žemėje dažnai mąstykime, kad jau esame tarp išrinktųjų danguje […] Niekas kitas nepakilo į dangų tik tas, kuris nužengė iš dangaus, nors jis pakilo su tuo, ko jis neturėjo nužengdamas. Todėl niekas kitas nepakyla į dangų, tik Jėzus Kristus, nes niekas kitas nenužengė iš dangaus, tik Jėzus Kristus, nors jis nužengė be kūno ir pakilo su kūnu. Todėl ir mes turime pakilti ne mūsų pastangomis, bet dėka neatskiriamos vienybės su Kristumi; mat viename kūne esame dvi [tikrovės] (Serm. 263).

Iš Augustino teiginių seka, kad žmogus dalyvaus galutinėje šlovėje dėka vienybės su Kristumi žemėje – vienybės, kurios vien iš savęs jis negali įgyti. Kartu galutinės vienybės su Kristumi slėpinys nėra pilnai įgyvendintas, kol Atpirkimo darbas pilnai išsiskleis laike. Tačiau Kristaus pašlovinimas jau garantuoja būsimą žmonijos pašlovinimą amžinybėje. Šia prasme Augustinas pateikia įtaigų mokymą: „Mūsų Galvos kūnas pakilo į dangų, kad eitų pirma mūsų. Kodėl? Reikėjo, kad jo kūno nariai dar kurį laiką miegotų mirties miegu ir visi prisikeltų nustatytu laiku. Jei Viešpats būtų atidėjęs savo Prisikėlimą iki dabar, kuo mums būtų reikėję patikėti? Todėl jis norėjo išlaisvinti iš kapų ir savo asmenyje paaukoti Dievui miegančiųjų pirmienas, idant jame įvykęs reginys jus verstų ilgėtis to, ką Dievas jums duos laikui atėjus. [Tuomet] visa Dievo tauta džiaugsis su angelų draugija ir tobula lygybe su jais“ (Serm. 264).

Gyventi aukštybių jausmais

Naujojo Kristaus buvimo tarpe savųjų poveikis yra suteikti jiems paskatą gyventi aukštumų jausmais. Jei Viešpats pakilo į dangų ir atsisėdo Tėvo dešinėje ir žmogiškoji prigimtis tam tikra prasme buvo pašlovinta jo pakilime, tai tikintieji jau turi teisę gyventi su juo danguje. Tikinčiųjų širdys turėtų nuolat kilti į Kristų. O kelti jausmus ir širdis į Kristų – tai turbūt ne tik kelti save virš žemiško gyvenimo tikrovės, bet ir tikrai gyventi dabartimi, tikrai gyventi taip, kaip gyveno Kristus, dėti savo pėdas į jo pėdas, sekti jo parodytu karališkuoju Kryžiaus keliu kaip teigia viena ispaniškosios liturgijos malda: „Viešpatie, tu buvai pakabintas ant Kryžiaus savo nuolankume ir pakilai į dangų pergalingame džiaugsme; padėk mums nešti tavo Kryžių paskui tave ir nuolat kilti į dangų per tavo pakilimą, kad Kryžius mus suvienytų su tavimi, o pakilimas mums duotų šlovę“.

Gyvendama ir pranokdama materialiąją tikrovę, krikščioniškoji egzistencija kartu turėtų gyventi Kristaus galutinio sugrįžimo laukimu. Čia ir vėl Augustinas pateikia stiprius žodžius: „Jis sugrįš pas žmones kaip žmogus, bet ir kaip Dievas. Jis ateis, tikras žmogus ir tikras Dievas, kad žmones sudievintų [..] tegu mūsų siela troškimo įkarštyje jam sako: kada jis ateis? Ir dar: Mano siela trokšta gyvojo Dievo. Kada jis ateis? Jis tikrai ateis; bet kada jis ateis? Jūs trokštate, kad jis sugrįžtų, tegu jis jus randa pasiruošusius! Tebūna jums svarbus laikas, kai Viešpats ateis! Gyvenkite taip, tarsi jis ateitų šiandien ir neišsigąsite, kai jis ateis (Serm. 265).

O gyventi jo laukimu galima, kokie dideli žemiškosios buveinės rūpesčiai bebūtų, nes Kristus pasilieka su tikinčiaisiais ypatingu būdu. „Viešpats, – dar priduria Augustinas, – tarsi sako savo mokiniams: išoriškai jūs manęs nebematote, tačiau aš jus pripildau savo buvimu viduje. Ar Viešpats įeina į širdį su regimu kūnu, su štai šiuo apčiuopiamu kūnu? Ne, jis įsilieja į širdį per savo dievystę. Jis kalba širdžiai per kūną, perteikdamas jai dieviškus pamokymus. Tačiau jis gyvena mūsų viduje, kad mus atverstų iš vidaus, mums perteiktų savo gyvenimą, kurio šaltinis jis yra, formuotų mus pagal savo atvaizdą“ (Serm. 264).

Šis visiškai naujas Kristaus buvimo būdas tikinčiųjų viduje bus įlietas ypač Sekminių metu, kai Šventoji Dvasia – Guodėjas ateis su visomis būtinomis dovanomis, kad tikintieji priprastų prie naujos gyvensenos, į kurią juos Dievas įves.

palendriai.lt