Geroji Naujiena: „Ateikite ir pažiūrėkite, kur aš gyvenu!“ – kviečia Kristus

Geroji Naujiena: „Ateikite ir pažiūrėkite, kur aš gyvenu!“ – kviečia Kristus

Kalbėk, Viešpatie, – tavo tarnas klauso!

Samuelis ilsėjosi Viešpaties šventykloje, kur buvo Dievo Skrynia.
Ir Viešpats sušuko: „Samueli!“
Tasai atsiliepė: „Aš čia!“
Paskui nubėgo pas Elį ir pakartojo: „Aš čia! Juk šaukei mane“. Anas atsakė: „Nešaukiau. Eik ir miegok!“ Tasai nuėjo ir atgulė. Viešpats ir vėl pašaukė Samueli. Atsikėlęs Samuelis, nuėjo pas Elį ir tarė: „Aš čia! Juk šaukei mane“.

Tasai atsakė: „Nešaukiau, mano sūnau. Eik ir miegok“.
Samuelis dar nebuvo girdėjęs Viešpaties balso, jam dar nebuvo apreikštas Viešpaties žodis.

Viešpats ir trečią kartą pašaukė Samuelį.
Tasai atsikėlęs nuėjo pas Elį ir tarė: „Aš čia! Juk šaukei mane“.
Tada suprato Elis, jog Viešpats buvo šaukęs berniuką.
Ir Elis Samueliui pasakė „Eik ir gulkis miegoti. O jeigu­ ir vėl tave šauktų, tai atsiliepk: ‘Kalbėk, Viešpatie, – tavo tarnas klauso!’“.
Samuelis nuėjo ir atgulė į savo vietą.
Viešpats atėjo, atsistojo ir kaip pirma sušuko: „Samueli! Samueli!“
Samuelis atsiliepė: „Kalbėk, Viešpatie, – tavo tarnas klauso!“
Samuelis augo. Viešpats buvo su juo, ir todėl nė vienas jo žodis veltui nenuėjo (1 Sam 3, 3b–10. 19).

* * *
Ateinu, Viešpatie, vykdyti tavosios valios

Viešpaties aš laukte laukiau,
ir jis prie manęs pasilenkė meiliai.
Į mano lūpas naują giesmę įdėjo –
giesmę Dievui pagarbint.
Tau nepatiko nei kruvinos aukos, nei atnašos vaisių;
bet atvėrei mano ausis, kad klausytų.
Nenorėjai nei deginamų, nei atgailos atnašų.
Tuomet aš tariau: „Ateinu!“ –
Knygoje apie mane yra parašyta:
„Dieve, aš trokštu įvykdyti tavąją valią;
tavo Teisynas meilus mano širdžiai“.
Tavo teisumą paskelbiau susirinkimui,
Viešpatie, tu žinai, kad aš netylėjau
lūpas sučiaupęs. (Ps 39, 2. 4. 7–10)

* * *
Jūsų kūnai yra Kristaus nariai

Broliai! Kūnas skirtas ne ištvirkavimui, bet Viešpačiui, o Viešpats – kūnui.
Prikėlęs Viešpatį, Dievas ir mus prikels savo galybe. Argi nežinote, kad jūsų kūnai yra Kristaus nariai?
Taip pat, kas susijungia su Viešpačiu, tampa viena dvasia su juo. Saugokitės palaidumo! Bet kokia kita žmogaus daroma nuodėmė nepaliečia kūno, o ištvirkėlis nusikalsta savo kūnu.
Ar nežinote, kad jūsų kūnas yra šventovė jumyse gyvenančios Šventosios Dvasios, kurią gavote iš Dievo, ir kad jūs nebepriklausote patys sau?
Iš tiesų esate atpirkti už didelę kainą. Tad šlovinkite Dievą savo kūnu! (1 Kor 6, 13c–15a. 17–20)

* * *
Juodu pamatė, kur Jėzus gyvena, ir tą dieną praleido pas jį

Stovėjo Jonas Krikštytojas ir du jo mokiniai.
Išvydęs ateinantį Jėzų, jis tarė: „Štai Dievo Avinėlis!“

Išgirdę tuos žodžius, abu mokiniai nuėjo paskui Jėzų.
O jis atsigręžė ir, pamatęs juos sekant, paklausė: „Ko ieškote?“
Jie atsakė: „Rabi (tai reiškia: ‘Mokytojau’), kur gyveni?“
Jis tarė: „Ateikite ir pamatysite“.

Tada juodu nuėjo, pamatė, kur jis gyvena, ir tą dieną praleido pas jį.
Buvo maždaug dešimta valanda.

Vienas iš tų dviejų, kurie girdėjo Jono žodžius ir nuėjo su Jėzumi, buvo Simono Petro brolis Andriejus.
Jis pirmiausia susiieškojo savo brolį Simoną ir jam pranešė: „Radome Mesiją!“ (išvertus tai reiškia: „Dievo Pateptąjį“).
Ir nusivedė jį pas Jėzų.

Jėzus pažvelgė į jį ir pasakė: „Tu esi Simonas, Jono sūnus, o vadinsies Kefas“ (tai reiškia: Petras – „Uola“) (Jn 1, 35–42).

* * *
Dėkodami už Jėzaus dovaną – malonę pažinti ir įtikėti Tėvo meilę, kuria Dievas mus myli, – kiekvienas asmeniškai ar bendruomenėje melskimės ir už Lietuvą Tiesoje: Dieve, atgręžk į save mūsų širdis, kad priimtume kiekvieną Tavo žodį klusnia širdimi, pagydyk ligonius, paguosk sielvartaujančius, o mirusiesiems suteik malonę kuo greičiau dalyvauti dangaus šlovėje. Prašome per Kristų, mūsų Viešaptį. Amen.

* * *
Sigitas Tamkevičius. Atsiliepti į Dievo kvietimą 
2 eilinis sekmadienis

Evangelijoje yra pasakojimas apie pirmųjų vyrų pakvietimą tapti Jėzaus mokiniais. Tai buvo Jono Krikštytojo mokiniai Jonas ir Andriejus. Išgirdę savo mokytojo liudijimą, kad Jėzus yra Dievo Avinėlis, naikinantis pasaulio nuodėmę, kuris krikštys žmones Šventąja Dvasia, vyrai panoro artimiau susipažinti su nepažįstamuoju. Jie sekė Jėzų, nueinantį nuo Jordano, ir nedrįso jo užkalbinti; užkalbino pats Jėzus, pakviesdamas apsilankyti pas jį. Vyrai su džiaugsmu priėmė šį pakvietimą. Evangelistas Jonas, vienas iš tų dviejų vyrų, pastebi, kad jie pas Jėzų praleido visą dieną (plg. Jn 1, 39). Nežinome, apie ką tenai buvo kalbama, bet vyrai suprato, jog Jėzus yra ilgai lauktas Mesijas. Sugrįžęs iš susitikimo Andriejus broliui Petrui pranešė: „Radome Mesiją!“ Tokiu būdu šie trys vyrai tapo pirmaisiais Jėzaus mokiniais, ištikimai sekusiais paskui Jėzų ir vėliau po Jėzaus įžengimo į dangų skelbusiais Gerąją naujieną ir kūrusiais pirmąsias krikščionių bendruomenes.

Dievo žodis kviečia pamąstyti apie Dievo pakvietimą ir kaip į jį atsiliepti. Dievas mus myli ir nesiliauja mūsų kvietęs atsiliepti į jo meilę. Jis mus kviečia, bet neverčia; palieka laisvę apsispręsti, kaip pasielgti: atsiliepti į jo pakvietimą ar jį ignoruoti?

Tačiau kas nutinka, kad žmogus nebegirdi Dievo kvietimo? Mes matome daugybę žmonių, gyvenančių toli nuo Dievo. Vieni iš jų visiškai netiki ir gyvena, tarsi Dievas neegzistuotų, kiti tiesiog nepasigenda Dievo, nes jų gyvenimas yra pripildytas kitų dalykų. Nuodėmė yra didžiausia kliūtis, trukdanti žmogui girdėti Dievo kvietimą.

Senojo Testamento Pirmojoje Samuelio knygoje pasakojama, kaip Sandoros palapinėje tarnavo Elis ir jo sūnūs. Šie „nepaisė nei VIEŠPATIES, nei kunigų pareigų žmonėms“ (1 Sam 2, 12), todėl Dievas nė vieno iš jų nepakvietė būti pranašu, o tik jauną Samuelį, nes jis buvo skaistus ir ištikimas Dievo įstatymui: „Samueliui augant, Viešpats buvo su juo“ (1 Sam 3, 19). Elio sūnūs buvo įklimpę į kūniškumo nuodėmes. Tokie žmonės susikuria stabus ir lieka kurti Dievo kvietimui.

Šitai labai gerai suprato apaštalas Paulius, todėl savo laiškuose dažnai ragino pirmuosius krikščionis saugotis palaido gyvenimo. Laiške korintiečiams rašė: „Sergėkitės palaidumo! Jokia kita žmogaus daroma nuodėmė nepaliečia kūno, o ištvirkėlis nusikalsta savo kūnui. Ar nežinote, kad jūsų kūnas yra šventovė jumyse gyvenančios Šventosios Dvasios, kurią gavote iš Dievo, ir kad jūs nebepriklausote patys sau? Iš tiesų esate brangiai nupirkti. Tad šlovinkite Dievą savo kūnu!“ (1 Kor 6,18–20).

Ne mažesnė kliūtis, trukdanti girdėti Dievo kvietimą, yra puikybė, kuri neleidžia žmogui atvirai matyti savo sielos žaizdų. Puikybė žaizdų negydo, bet jas pridengia, ir žmogus lengvai patiki, kad yra mokytas, pažangus, todėl jam Dievo nereikia.

Ar yra išeitis iš šios aklavietės, iš kurtumo, kad girdėtume mumyse kalbantį Dievo balsą? Tikrai yra. Po krikšto Jordano upėje Jėzus pradėjo skelbti Evangeliją: „Dievo karalystė čia pat! Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!“ (Mt 1, 14).

Kvietimas atsiversti – tai, visų pirma, kvietimas keisti mąstymą. Tai drąsa matyti save nepagražintą, tokį, kokie iš tikrųjų esame. Reikia didelio nuolankumo nusileisti iš įsivaizduotos didybės į savo sielos skurdą, kurį sukuria nuodėmė, jį pripažinti ir jo akivaizdoje susigėsti. Toks nuolankumas yra didelė malonė, kurią gauname susitaikindami su Dievu ir Bažnyčia. Jėzus šią dovaną paliko; siųsdamas savo mokinius į pasaulį jis sakė: „Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos“ (Jn 20, 21 –23).

Tikrą atsivertimą turi lydėti visiškas atsigręžimas į Jėzaus skelbtąją Evangeliją. Todėl melskime Viešpatį malonės, kad turėtume drąsos atsisakyti savo susikurtų „tiesų“ ir gyvenimą grįsti Evangelijos tiesa.
Kardinolas Sigitas Tamkevičius