O Dieve, savo išmintį duoki valdovui,
tam sūnui karaliaus įdiek teisingumą,
kad jis valdytų tautą kaip dera,
būtų teisingas tavo vargdieniams. –
Klestės jo dienomis teisingumas,
gražiausia ramybė – kol švies padangėj mėnulis.
Jis viešpataus nuo Jūros lig Jūros,
nuo Upės ligi žemės skritulio krašto. –
Salų ir Tarsio valdovai jam mokės duoklę,
dovanas neš jam Arabijos, Sabos valdovai!
Visi valdovai parpuolę jį garbins,
tarnaus visi jam pagonys. –
Jis juk vaduos pagalbos maldaujantį vargšą,
tą nelaimingą, kuriam nepadeda niekas.
Jis gailės vargšo, beturčio
ir savo varguoliams gelbės gyvybę. – (Ps 71, 1–2. 7–8. 10–13)
Pagonys kartu su žydais yra paveldėtojai
Broliai! Jūs esate girdėję, kokia malonės tarnyba Dievo man suteikta jūsų labui: apreiškimu buvo man atskleista paslaptis, kuri ankstyvesnėms žmonių vaikų kartoms nebuvo paskelbta taip, kaip ji dabar Dvasios atskleista jo šventiesiems apaštalams ir pranašams; pagonys kartu su žydais yra paveldėtojai, priklauso bendram kūnui ir drauge laukia pažado Kristuje Jėzuje iš Evangelijos. (Ef 3, 2–3a. 5–6)
Atvykome iš Rytų šalies pagarbinti karaliaus
Jėzui gimus Judėjos Betliejuje karaliaus Erodo dienomis, štai atkeliavo į Jeruzalę išminčiai iš Rytų šalies ir klausinėjo: „Kur yra gimusis Žydų karalius? Mes matėme užtekant jo žvaigždę ir atvykome jo pagarbinti“.
Tai išgirdęs, karalius Erodas apstulbo, o su juo ir visa Jeruzalė. Jis susikvietė visus tautos aukštuosius kunigus bei Rašto aiškintojus ir teiravosi, kur turėjęs gimti Mesijas.
Tie jam atsakė: „Judėjos Betliejuje, nes pranašas yra parašęs: ‘Ir tu, Judo žemės Betliejau, anaiptol nesi menkiausias tarp garsiųjų Judo miestų, nes iš tavęs išeis valdovas, kuris ganys mano tautą – Izraelį’“.
Tuomet Erodas, slapčia pasikvietęs išminčius, smulkiai juos išklausinėjo apie žvaigždės pasirodymo metą ir, siųsdamas į Betliejų, tarė: „Keliaukite ir viską sužinokite apie kūdikį. Radę praneškite man, kad ir aš nuvykęs jį pagarbinčiau“. Išklausę karaliaus, išminčiai leidosi kelionėn.
Ir štai žvaigždė, kurią jie buvo matę užtekant, traukė pirma, kol sustojo ties ta vieta, kur buvo kūdikis. Išvydę žvaigždę, jie be galo džiaugėsi. Įžengę į namus, pamatė kūdikį su motina Marija ir, parpuolę ant žemės, jį pagarbino. Paskui jie atidarė savo brangenybių dėžutes ir davė jam dovanų: aukso, smilkalų ir miros.
Sapne įspėti nebegrįžti pas Erodą, jie kitu keliu pasuko į savo kraštą. (Mt 2, 1–12)
* * * Švęsdami Kristaus Apsireiškimo iškilmę kiekvienas asmeniškai ar bendruomenėje melskimės ir už Lietuvą Tiesoje.
Kristau, tautų šviesa, pasaulio tautoms atskleidęs žmonijos išganymo paslaptį, maloningai pažvelk ir į mūsų Tėvynę Lietuvą. Dėl laisvę ir tiesą mylėjusių šios žemės vaikų kraujo ir meilės aukos suardyk piktojo pinkles ir išsklaidyk įsiviešpatavusią tamsą, padėk įveikti susiskaldymą ir klaidas, sugriauk nemeilės ir netiesos tvirtoves.
Žmogumi tapęs Dieve, prabilęs į mus per Sūnų ir pašaukęs mus į savo nuostabią šviesą, suteik malonių ištvermingai sekti Kristumi, kad atpirkti iš nuodėmės vergijos ir sugrąžinti į Dievo vaikų laisvę, ryžtingai eitume teisumo keliais ir visu savo gyvenimu liudytume: Dievui nėra negalimų dalykų (Lk 1, 37).
Jėzau, Tu leidiesi surandamas visų tų, kurie Tavęs ieško. Laimink mus šiame kelyje ir nukreipk mūsų žingsnius į amžinosios šviesos tėvynę, kurioje išvysime Tave „veidas į veidą“.
Jėzau, kuris atėjai dovanoti savo gyvybę, išmokyk mus dalytis Tavo dovanomis su savo artimu. Ypatingos malonės prašome tiems mūsų broliams ir seserims, kurie neša persekiojimų kryžių, kenčia skurdą ir badą, jaučiasi vieniši ar atstumti, ar per jėgą atskirti nuo artimųjų, varginami sielos ar kūno kančių – pripildyk jų dienas savo ramybės ir sustiprink, sugrąžink į jų širdis taiką ir viltį, atkurk mūsų visuomenėje teisingumą ir bendrystę.
Maloningasis Dieve, kuris įkvepi ir atbaigi visa, kas gera, ir esi visokios palaimos pradžia ir šaltini, suteik ir mums, Tiesos.lt bendruomenei, savo malonių: suteik išminties pažinti tikrąjį gėrį ir atmesti visa, kas netikra, duok pažinti ir atpažinti Tavo tiesą, padėk išlaikyti tvirtą tikėjimą, negęstančią viltį, veiklią meilę ir savo ramybę. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.
Mons. Artūras Jagelavičius. Dievo ieškotojai
Šiandien Trijų Karalių dieną drąsiai galime vadinti visų tautų pašaukimo į išganymą diena. Betliejaus žvaigždė šviečia visiems ir kviečia visus sekti Jėzumi. Ji kviečia kiekvienos tautos, kiekvienos rasės žmones Kristaus ieškoti ir, radus jį, priimti į savo širdį, į savo gyvenimą. Trijų išminčių šventė primena mums mūsų misiją: nešti Kristaus šviesą pasauliui, uždegti meilės ir broliškumo žiburį pasaulio tamsybėse, kad visi gyventume kaip broliai ir seserys Kristuje. Todėl turime klausti: kur šiandien Viešpats apsireiškia? Iš kokių ženklų galime atpažinti Jėzų? Tai meilės ir taikos ženklai. „Prie Dievo skrendama ne tiek genijaus ar mokslo sparnais, kiek – meilės. Kas nori įeiti į tikėjimo šventovę, tasai neturi sakyti: „Noriu matyti“, bet privalo sakyti: „Noriu mylėti“. Meilės kelias visada veda į tikėjimą“ (Bougaud). Ženklai, kuriais Dievas apsireiškia mums, visų pirma gali būti mūsų asmeninio gyvenimo permainos. Tai išbandymų skausmas – kančios žvaigždė, suteikianti mums atsivertimo malonę. Kitam žmogui Dievo apsireiškimo ženklas – Dievo žodis. Nors ir jis gali būti paslaptingas ir sunkus žmogui suprasti, nes yra apvilktas skurdžia žmogiškų žodžių išraiška. Dievo ženklu gali būti mūsų sutikti žmonės, parodantys Dievo meilės ir tarpusavio broliškumo. Dievas pirmas eina į susitikimą su žmogumi ir galbūt visiškai kitomis formomis, negu mes norime. Todėl mūsų užduotis pakeltomis galvomis ieškoti kiekvienam iš mūsų skirtų atskirų Dievo apsireiškimo mūsų gyvenime ženklų.
Didžiausioji tragedija nuo karaliaus Erodo laikų kartojasi iki šios dienos. Fariziejai, Rašto aiškintojai, paklausti karaliaus Erodo, tiksliai nurodė Mesijo pasirodymo laiką ir vietą, tačiau patys nėjo jo ieškoti, nesijudino iš vietos. Tik aštuoni kilometrai nuo Jeruzalės iki Betliejaus, tik aštuoni kilometrai nuo knygų ir karališkųjų rūmų iki Mesijo, tik aštuoni kilometrai iki tikrojo tikėjimo, tačiau jie niekada nebuvo jų žengti. Fariziejai, Senojo Testamento kunigai ir Rašto aiškintojai ne tik neieškojo Mesijo, bet ir laikė jį pavojingu. Kiti, kurie laikyti esantys toliau nuo Dievo, – piemenys, pagonys, trys karaliai – ieškojo ir atrado Kristuje džiaugsmo ir taikos dovaną. Nuostabi paguoda Apreiškimo žodyje: „Aš leisiu save surasti.“
Karalius Erodas galvojo tik apie savo galią ir įtaką. Jam Mesijas buvo pavojingas konkurentas – jo ramybės ir politinės galios drumstėjas. Štai kur priežastis atmesti Dievo apreiškimą. Šiandienis žmogus labai klaidingai įsivaizduoja savo autonomiją ir laisvę. Jis mano, jog gali gyventi be Dievo. Moderniosios kultūros didžiausioji tragedija yra ta, kad žmogus mano, jog gyvena tik dėl savęs paties ir laiko kiekvieną Dievo apsireiškimo ženklą antihumanišku. Pasaulis mato Kristų kaip priešininką savo juodiems projektams ir planams. Visa tai kėsinasi išrauti iš žmogaus bet kokį ryšį su Dievu. Bandymas erodiškai nužudyti Dievą žmogaus širdyje šiandienę žmoniją privedė prie žmogaus nužudymo jo paties širdyje. Nusikaltimai žmogiškumui, mirties ideologijos inspiruojami bandymai su žmogumi, žmogžudysčių gausa aiškiai atskleidžia žmogaus nuvertinimo tragediją.
Dar baisesnis už netikėjimą yra religinis abejingumas, apatija, apsileidimas. Ištisi mūsų miestai ir kaimai dvasiškai miršta užsidarę abejingume Dievui, Jėzui Kristui, bet kuriai religijai ir dvasingumui. Vieni užsiėmę savo darbais ir rūpesčiais, savo gerovės kūrimu, kiti įnirtingai stengiasi viską, kas dora, pamiršti paskandindami tai alkoholio okeane. Šiandien misionieriai, dvasininkai, lyg tie ieškantys Dievo išminčiai, susiduria su miestų abejingumu ir erodišku sarkazmu. Dievą daugelis laiko nenaudingu ir net žalingu, nes Jis neša sąžiningumą, atvirumą ir teisingumą. O tai visiškai nenaudinga korumpuotai egoistinei visuomenei. Dievo ieškoti lygiai taip pat sunku, kaip ir anuomet. Mūsų kultūra ne mažiau abejinga krikščionybei ir Bažnyčiai. Šiandienė kultūra yra stabmeldiška, kai pateikia religijai magijos, burtų ir sektų alternatyvą.
Trys išminčiai buvo „Dievo ieškotojai“. Jie nebijojo rizikos ir sunkumų Dievo ieškojimo kelyje. Labiau pasitikėjo „šviesa iš dangaus“ nei savo žmogiškomis jėgomis. Tikėjimui nėra per didelių nuotolių ir sunkumų, jis viską įveikia.
„Nusilenkite, karaliui, – šaukia šv. Bonaventūras. – Dievo Vaikeliui! Nusilenkite su pagarba, nes jis yra galingiausiasis Karalius. Nusilenkite tauriai ir padoriai, nes Jis yra išmintingiausiasis mokytojas. Nusilenkite su šventu džiaugsmu, nes Jis yra dosniausiasis Valdovas.“ Šis šventasis aiškiai nurodo, jog Dievo ieškojimo kelyje reikia išeiti iš savo egoizmo ir puikybės namų.
Dieve, tu kelrode žvaigžde per Tris Išminčius žmonijai apreiškei savo Sūnaus užgimimą, kad visas pasaulis ir visi amžiai pajustų Kalėdų išganymo džiaugsmą. Viešpatie, būdamas Pasaulio Šviesa, visada ir visur mums vadovauk savo tiesa ir išmintimi. Teikis mus, Tave jau tikėjimu pažįstančius, nuvesti ten, kur regėsime Tave visame dievystės žibėjime.
baznycioszinios.lt
* * *
Viešpaties šlovė ant tavęs suspindi