Geroji Naujiena: Būsime teisiami pagal meilę

Geroji Naujiena: Būsime teisiami pagal meilęMane Viešpats gano: man nieko nestinga.

Mane Viešpats gano: man nieko nestinga.
Jis mane veda, kur vešlios ganyklos žaliuoja. –
Leidžia man atilsėti paversmy;
manąją sielą gaivina,
veda mane teisingais takais savo garbei. –

Tu man keli vaišes,
o priešai sugėdinti žiūri.
Kvepalais man patepi galvą,
pili man sklidiną taurę. –

Tavoji malonė ir meilė palydi

kiekvieną mano gyvenimo dieną. 

Aš Viešpaties būste gyvensiu
per amžius ilgiausius.
 (Ps 22, 1–3. 5–6)

Jis atsisės savo garbės soste ir perskirs juos

Jėzus kalbėjo:

„Kai ateis Žmogaus Sūnus savo šlovėje ir kartu su juo visi angelai, tada jis atsisės savo garbės soste. Jo akivaizdoje bus surinkti visų tautų žmonės, ir jis perskirs juos, kaip piemuo atskiria avis nuo ožių. Avis jis pastatys dešinėje, ožius – kairėje.
Ir tars karalius stovintiems dešinėje: ‘Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę!
Nes aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, buvau keleivis, ir mane priglaudėte, buvau nuogas – mane aprengėte, ligonis – mane aplankėte, kalinys – atėjote pas mane’.
Tuomet teisieji klaus: ‘Viešpatie, kada gi mes tave matėme alkaną ir pavalgydinome, trokštantį ir pagirdėme? Kada gi mes matėme tave keliaujantį ir priglaudėme ar nuogą ir aprengėme? Kada gi matėme tave sergantį ar kalinį ir aplankėme?’
Ir atsakys jiems karalius: ‘Iš tiesų sakau jums: kiek kartų tai padarėte vienam iš mažiausiųjų mano brolių, man padarėte’.
Paskui jis prabils į stovinčiuosius kairėje: ‘Eikite šalin nuo manęs, prakeiktieji, į amžinąją ugnį, kuri prirengta velniui ir jo angelams!
Nes aš buvau išalkęs, ir jūs manęs nepavalgydinote, buvau ištroškęs, ir manęs nepagirdėte, buvau keleivis, ir manęs nepriglaudėte, nuogas – neaprengėte, ligonis ir kalinys – ir jūs manęs neaplankėte’.
Tuomet jie atsakys: ‘Viešpatie, kada gi mes tave matėme alkaną, ar ištroškusį, ar keleivį, ar nuogą, ar ligonį, ar kalinį ir tau nepatarnavome?’
Tuomet jis pasakys jiems: ‘Iš tiesų sakau jums: kiek kartų tai nepadarėte vienam iš šitų mažiausiųjų, nė man nepadarėte’. Ir eis šitie į amžinąjį kentėjimą, o teisieji į amžinąjį gyvenimą“. (Mt 25, 31–46)

Švęsdami Kristaus Karaliaus iškilmę išgirskime ir šio sekmadienio Evangelijos kvietimą atsiversti. Juk Paskutinio teismo dieną sugrįžusio Kristaus akivaizdon stoję ir visų pirma pažinę tiesą apie save pačius – kiek savo kelyje esame pasidaliję duona ir vandeniu, supratimu ir laiku, o kiek pasitausoję, nuo kito nusigręžę, savo meilės ar Tavo Tiesos pagailėję – niekaip neišsiteisinsime, net jei ir rasime ką ir kuo apkaltinti: laikus, sistemą ar tiesiog – kitus…

Kiekvienas asmeniškai ar bendruomenėje melsdamiesi ir už Lietuvą Tiesoje prašykime: duok mums, Viešpatie, malonę kiekviename sutiktame žmoguje išvysti ir Tavo veidą ir per pagalbą paprastuose dalykuose – be išskaičiavimų, iš grynos širdies – rūpintis vieniems kitais, kad vykdydami artimo meilės įsakymą su pasitikėjimu lauktume Tavo teisingumo valandos.

Atsiųsk, Viešpatie, ir tvirto tikėjimo ganytojų, – kad palaimintojo Teofiliaus Matulionio įkvėpti, jie drąsiai skelbtų Dievo žodį ir atkakliai ieškotų Jo Tiesos Gerojo Ganytojo pavyzdžiu rūpindamiesi Tavo jiems patikėtaisiais.

Melskimės ir už tuos, kurie yra persekiojami dėl tikėjimo ir įsitikinimų, kenčia nuo karų ir bado, skurdo ir nevilties, yra piktojo puolami ar Tavęs dar nepažinę jaučiasi vieniši – teneapleidžia jų ir mūsų visų palaimintojo ir kankinio Teofiliaus Matulionio ryžtas patikėti Gerojo Ganytojo vedimu net ir tada, kai, atrodo, nebėra vilties.

Užtarimo maldoje prisiminkime ir šio pasaulio valdančiuosius – kad ir jie rastų savy drąsos ieškoti Tėvo valios ir likti ištikimi Tiesai net ir kasdieniuose apsisprendimuose.

Duok, kad daugiau nė vienas nepasijustume savo tėvų žemėje nereikalingas, vienišas ar atstumtas, kad niekam nė mintis nekiltų ją apleisti, o jau išvykusieji ir vėl namo sugrįžtų, kad Tavo sutelkti ir laiminami kurtume Lietuvą Tiesoje.

Suteik, Viešpatie, ir mums, Tiesos.lt bendruomenei, savo išganingųjų malonių, kad šių laikų pervartose drąsintume vieni kitus ir, įveikę susiskaldymus, netiesos sakymus ir papiktinimus, taptume Prisikėlimo žmonėmis. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

* * *

Ramūnas Mizgiris OFM. Teisingumo atkūrimas

Šiandien, paskutinį liturginių metų sekmadienį, Bažnyčia, švęsdama Kristaus Karaliaus iškilmę, pateikia didingą Paskutinio teismo paveikslą: būsime teisiami pagal meilę, mūsų veiksmingai parodytą savo artimui. Čia nėra paminėtas tikėjimas, kuris, be abejo, yra Dievo ir žmogaus santykio pagrindas. Paskutinio teismo vizija tik pabrėžia, jog tikėjimas neaprėpia viso santykio. Tikėjimas turi vesti į žmogaus perkeitimą. Mat po to nebebus nei tikėjimo, nei vilties, o tik meilė ar neapykanta kaip amžina teigiamo ar neigiamo apsisprendimo būsena (plg. 1 Kor 13, 1–13). Anglų rašytojas K. S. Luisas (C. S. Lewis, † 1963), „Narnijos kronikų“ autorius, sako: „Kas neamžina, Amžinybėje neturi vertės.“

Didžiojo Bažnyčios tikėjimo išpažinimo (lot. Credo) vidurinė dalis užbaigiama žodžiais: „Jis vėl garbingai ateis gyvųjų ir mirusiųjų teisti“. Teismo perspektyva nuo ankstyviausių laikų darė poveikį krikščionims kaip jų dabartinio gyvenimo matas, kaip reikalavimas sąžinei ir kartu kaip dieviškojo teisingumo viltis. Tikėjimas į Kristų niekada nežvelgė tik atgal ir į viršų, bet visada krypo ir priekin, į Viešpaties nekart skelbtą teisingumo valandą. Toks žvilgsnis į ateitį darė krikščionybę svarbią dabarčiai.

Krikščionių bažnytinių pastatų, kuriuose norėta regimai išreikšti istorinę bei kosminę tikėjimo į Kristų platybę, rytinėje pusėje paprastai būdavo vaizduojamas kaip Karalius grįžtantis – vilties įvaizdis – Kristus, o vakarinėje, kaip atsakomybės už savo gyvenimą įvaizdis, – Paskutinis teismas, šis įvaizdis tarsi įkandin palydėdavo krikščionis, einančius pro jį iš bažnyčios į kasdienybę. Teismo ikonografijos raidoje viršų vėliau – viduramžiais – vis labiau ėmė imti grėsmingasis bei bauginantis teismo aspektas, akivaizdžiai labiau traukęs menininkus negu vilties, dažnai užtemdytos grėsmės ženklų, spindesys. Mūsų laikais mintis apie Paskutinį teismą išblėsta: krikščioniškasis tikėjimas individualizuojamas ir pakrypsta pirmiausia į savo paties sielos išganymą; visuotinės istorijos apmąstymą vis labiau ima ženklinti pažangos idėja. Nors nuojauta, kad teismas gali egzistuoti ir kad man kada nors gali tekti prieš jį stoti, neišvengiamai nusmelkia mus tada, kai rengiamės daryti tai, ką patys laikome neteisinga.

XIX ir XX a. ateizmas, jo šaknys ir tikslas, yra moralizmas – protestas prieš pasaulio ir jo istorijos neteisybes. Pasaulis, kuriame tiek daug neteisybės, nekaltųjų kančios ir galingųjų cinizmo, negali būti gerojo Dievo kūrinys. Moralės vardu toks Dievas atmestinas. Tad ėmė atrodyti, kad teisingumą steigiančio Dievo nėra ir todėl dabar pačiam žmogui tenka užduotis kurti teisingumą. Kad iš to kilo didžiausios žiaurybės – neatsitiktina. Pasaulis, pats turintis susikurti teisingumą, yra pasaulis be vilties. Niekas neatsiliepia į šimtmečių kančias. Niekas nelaiduoja, kad pasaulyje toliau neviešpataus – kad ir kokiomis ideologijomis dangstydamasi – ciniška galia. Tačiau žmogumi tapusiame Kristuje Dievas parodo savo veidą, pasidalija apleisto žmogaus būviu. Nekaltai kenčiantys tapo vilties tikrumu: Dievas yra ir Dievas moka kurti teisingumą taip, kaip mes neįstengiame įsivaizduoti ir tegalime suvokti tikėjimu. Teisingumas yra: praeities kančios „atšaukiamos“, atitaisymu atkuriama teisė. Todėl tikėjimas Paskutinį teismą galiausiai ir pirmiausia yra Kristaus sugrįžimo ir naujo gyvenimo būtinybės viltis. Mūsų laukiama nemirtinga meilė neabejotinai yra svarbus pagrindas tikėti, jog žmogus sukurtas amžinybei, bet tik drauge suvokiant, kad istorijos neteisingumui nėra paliktas paskutinis žodis.

Protestas prieš Dievą teisingumo vardu nieko neduoda. Pasaulis be Dievo yra pasaulis be vilties (plg. Ef 2, 12). Tik Dievas gali sukurti teisingumą. O tikėjimas teikia mums tikrumą, jog jis tai daro. Paskutinio teismo įvaizdis pirmiausia yra ne siaubo, bet vilties ir atsakomybės įvaizdis. Dievas yra teisingumas ir kuria teisingumą. Bet jo teisingume glūdi malonė. Tai suvokiame žvelgdami į nukryžiuotą ir prisikėlusį Kristų. Abu dalykai – teisingumas ir malonė – traktuotini neišleidžiant iš akių jų deramo vidinio ryšio. Malonė teisingumo nepanaikina. Neteisybės ji nepaverčia teise. Ji nėra kempinė, kuria viskas nuvaloma taip, kad visa, kas padaroma žemėje, galiausiai praranda bet kokią vertę. Prieš tokį dangų ir tokią malonę, pavyzdžiui, savo „Broliuose Karamazovuose“ pagrįstai protestavo Fiodoras Dostojevskis († 1881). Amžinajame pokylyje piktadariai galiausiai nesėdės greta aukų be jokio skirtumo, tarsi nieko nebūtų įvykę.

Dievo teismas – viltis ir dėl to, kad yra teisingumas, ir dėl to, kad yra malonė. Jei teismas tebūtų malonė, padaranti visa, kas žemiška, nereikšminga, Dievas mums liktų skolingas atsakymą į klausimą dėl teisingumo – esmingai svarbų klausimą, adresuojamą istorijai ir Dievui. Jei jis tebūtų teisingumas, visa, kas mums pabaigoje liktų, būtų baimė. Dievo tapimas žmogumi Kristuje abu dalykus – teismą ir malonę – taip susiejo vieną su kitu, kad teisingumas atkuriamas: visi darbuojamės savo išganymui su atsakomybe, kuri egzistuoja tik tada, kai yra kam pareikalauti ataskaitos, ir kartu malonė leidžia visiems puoselėti viltį ir pasitikint artintis prie Teisėjo, kurį pažįstame kaip savo Užtarėją (plg. 1 Jn 2, 1).

baznycioszinios.lt

tiesos.lt