Aš Kyrą laikau už rankos, kad jam pajungčiau tautas
Štai ką sako Viešpats savo pateptiniam Kyrui: „Tave aš laikau už rankos, kad tau pajungčiau tautas, nuginkluočiau karalius, kad durys prieš tave atsivertų ir vartai nebūtų uždaryti. Dėl savojo tarno Jokūbo, dėl savo rinktinio Izraelio tave aš pašaukiau vardu ir iškėliau į garbę, nors tu manęs nežinojai.
Tik aš esu Viešpats, ir niekas kitas; be manęs, nėra Dievo. Tave aš apjuosiau, nors tu manęs nežinojai, kad nuo saulės tekėjimo iki jos leidimosi būtų žinoma, jog, be manęs, nėra kito. Tik aš esu Viešpats, ir niekas kitas“ (Iz 45, 1. 4–6).
Viešpačiui naują giesmę giedokit,
giedokite jam visos šalys.
Skelbkit pagonims jo garbingumą,
tautoms – jo nuostabius darbus. –
Didis gi Viešpats, vertas garbės begalinės.
Jo reik bijoti labiau nei visokių dievaičių.
Niekis visi pagonių dievaičiai,
o mūsų Viešpats – visatos Kūrėjas. –
Šlovinkit Viešpatį, tautų visos šeimos,
girkit jo garbę, galybę.
Šlovinkit Viešpaties vardą,
ženkit su aukomis į jo šventovę. –
Lenkitės Viešpačiui, šventai pasipuošę.
Prieš jį tegu dreba pasaulis!
Skelbkit tautoms, kad Viešpats – galingas Valdovas,
valdo tautas teisingiausiai. (Ps 95, 1. 3–5. 7–10)
Paulius, Silvanas ir Timotiejus tesalonikiečių bažnyčiai Dieve Tėve ir Viešpatyje Jėzuje Kristuje. Malonė jums ir ramybė!
Mes visuomet dėkojame Dievui už jus visus, prisimindami jus savo maldose, nuolat minėdami savo Dievo ir Tėvo akivaizdoje jūsų tikėjimo darbus, meilės pastangas bei vilties ištvermingumą vardan mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus.
Mes žinome, Dievo numylėtieji broliai, apie jūsų išrinkimą, nes mūsų Evangelija neatėjo pas jus vien tik žodžiais, bet su jėga ir Šventąja Dvasia, ir su giliu įsitikinimu (1 Tes 1, 1–5b).
Fariziejai pasitraukė ir tarėsi, kaip Jėzų sugauti kalboje.
Jie nusiuntė pas jį savo mokinių kartu su Erodo šalininkais paklausti:
„Mokytojau, mes žinome, kad esi tiesiakalbis, mokai tikro Dievo kelio ir niekam nepataikauji, neatsižvelgi į asmenis. Tad pasakyk, kaip manai: valia mokėti ciesoriui mokesčius ar ne?“
Suprasdamas jų klastą, Jėzus tarė: „Kam spendžiate man pinkles, veidmainiai? Parodykite man mokesčių pinigą!“
Jie padavė jam denarą.
Jis paklausė: „Kieno čia paveikslas ir įrašas?“
Jie atsakė: „Ciesoriaus“.
Tuomet Jėzus tarė: „Atiduokite tad, kas ciesoriaus, ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“ (Mt 22, 15–21).
Viešpatie, suteik mūsų tautai atsivertimo malonę ir išminties išsirinkti atstovais tuos, kurie turi drąsos Tave išpažinti ir Tavo įsakymų laikytis.
Meldžiame Tave ir už šios mūsų bendrijos narius: tegauna jie iš Šventosios Dvasios gyvą tikėjimą ir gilų pasitikėjimą.
Melskime už valstybių vadovus: tepripažįsta jie vienintelį Viešpatį ir teatiduoda Dievui tai, kas Dievo.
Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.
Sigitas Tamkevičius. Pareiga Dievui ir Ciesoriui
29 eilinis sekmadienis
Dabartiniu metu populiaru yra kalbėti apie niekieno nevaržomą laisvę ir mažiau populiaru kalbėti apie pareigas. Dažnas žmogus pareigą suvokia kaip tam tikrą naštą, apribojančią mūsų laisvę, nors iš tikrųjų taip nėra. Dievo žodis šį sekmadienį kviečia mus pamąstyti apie pareigas Dievui ir pasaulietinei valdžiai.
Fariziejai, atstovaujantys religinei aukštuomenei, su nerimu sekė Jėzaus kalbas ir darbus; matė augantį liaudyje jo populiarumą ir ne kartą išgirsdavo savo adresu karčių žodžių.
Fariziejams labai rūpėjo Galilėjos Mokytoją kaip nors sukompromituoti.
Evangelistas Matas pasakoja apie vieną fariziejų planą apkaltinti Jėzų.
Jie pasiuntė savo mokinius su Erodo šalininkais paklausti Jėzaus: „Ar reikia ciesoriui mokėti mokesčius ar ne?“
Jie buvo tikri – Jėzus, kad ir kaip atsakytų, būtinai susikompromituos.
Tačiau gudrus planas neišdegė.
Jėzus, paprašęs mokesčių pinigo, paklausė: „Kieno čia paveikslas ir įrašas?“
Klausėjai atsakė: „Ciesoriaus.“
Tuomet Jėzus jiems tarė: „Atiduokite tad, kas ciesoriaus ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“ (Mt 22, 20–21).
Būdami Dievo kūriniai, mes visiškai priklausome savo Kūrėjui. Mūsų pareiga palaikyti su Dievu gerą vaiko ir tėvo santykį: jį mylėti, jo klausyti ir juo visiškai pasitikėti.
Dievas mums yra palikęs Dekalogą, kurio privalu laikytis. Šis Dievo duotas moralinis kodeksas yra įrašytas mūsų sąžinėje, ir ji tuojau prabyla, jei kur nors Dekalogo nesilaikome. Todėl svarbu paklusti sąžinės balsui, nes kas klauso sąžinės, klauso paties Dievo.
Dievas, sukūręs žmogų, pavedė jam viešpatauti kūrinijai, todėl turime būti jos šeimininkais, bet ne niokotojais. Mūsų laikais žmonės vis aiškiau suvokia, kad mus supanti kūrinija yra brangi, bet drauge ir trapi dovana; jos nebrangindami galime padaryti neatitaisomos žalos ne tik gamtai, bet ir sau patiems.
Dievas Kūrėjas mums leidžia gyventi žmonių bendruomenėje, kuriai taip pat turime pareigų. Privalome nuolat mąstyti ne tik apie save, bet ir apie kitus žmones: juos gerbti, mylėti ir, kur reikia, pasitarnauti.
Jėzus tiesiog susitapatina su žmonėmis: „Aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, buvau keleivis, ir mane priglaudėte, buvau nuogas – mane aprengėte, ligonis – mane aplankėte, kalinys – atėjote pas mane. […] Iš tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte.“ (Mt 25, 35–36, 40).
Pasaulietinė valdžia Dievo rankose yra įrankis, galintis visuomenei pasitarnauti, bet galintis ir bausti. Pranašas Izaijas kalba apie persų karalių Kyrą, kuris nugalėjęs Babiloniją leido ištremtiems ir daug negandų patyrusiems izraelitams sugrįžti į Jeruzalę ir atstatyti, kas babiloniečių buvo sugriauta.
Viena iš svarbiausių pareigų pasaulietinei valdžiai yra mokesčiai. Ši pareiga saisto tikinčiojo žmogaus sąžinę; nemokėdamas mokesčių, žmogus daro nusikaltimą, nes tokiu būdu atsisako dalyvauti bendrojo gėrio kūrime. Tas bendras gėris yra ne tik valdžios, bet ir švietimo, kultūros, socialinės sferos institucijų išlaikymas, kitos visuomeninės reikmės.
Kita svarbi pareiga – dalyvavimas šalies politiniame gyvenime. Jei valstybė neturi laisvės, tuomet geri piliečiai kovoja, kad laisvė būtų atkurta; jei džiaugiasi laisve, tuomet piliečiai savo sąžiningu darbu bei tarnyste tą laisvę įtvirtina.
Labai svarbi pareiga dalyvauti prezidento, Seimo ir savivaldybių rinkimuose. Tikintis žmogus nepaliks svarbių valstybės klausimų spręsti kitiems, bet pats atsakingai ir aktyviai dalyvaus rinkimuose, kad valstybės reikalai, kiek tai įmanoma, būtų patikėti atsakingiems asmenims. Apgailėtina, kad rinkimuose nedalyvauja pusė mūsų valstybės piliečių.
Būna atvejų, kai vadinamojo ciesoriaus reikia neklausyti. 1971 metais už vaikų katechizaciją buvo teisiamas kun. Juozas Zdebskis. Teisėjas kaltino kunigą, kad jis nesilaikė sovietinių įstatymų, draudžiančių grupinį vaikų mokymą. Teisiamasis kunigas atsakė apaštalo Petro žodžiais: „Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių“ (Apd 5, 29).
Tepadeda mums Dievas gerai atlikti visas pareigas, kad amžinybėje galėtume išgirsti dieviškojo Teisėjo ištarmę: „Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę!“ (Mt 25, 34).
Kardinolas Sigitas Tamkevičius
