Religija

Geroji Naujiena: Dievas išklauso Jo vardo besišaukiančius

Written by Redakcija · 2 min read
Geroji Naujiena: Dievas išklauso Jo vardo besišaukiančius Tikrai mums Viešpats stebuklą padarė,
mus aptvindė linksmybe.

Kai iš nelaisvės Viešpats mus vedė,
atrodė mums sapnas.
Netvėrė džiaugsmu mūsų lūpos,
liežuviai – linksmybe. –

Tada pagonys kalbėjo:

„Jiems Viešpats stebuklą padarė!“ 

Tikrai mums Viešpats stebuklą padarė,
mus aptvindė linksmybe. –

Kreipk, Viešpatie, mūsų likimą
tarytum Pietuos patvinusį srautą.
Su ašara beriamas grūdas,
bet džiaugsmas, pjūčiai atėjus. –

Žmogus eina ir verkia,
į dirvą nešdamas sėklą.
Bet grįžta ir eidamas džiaugias,
derlingu nešinas pėdu. – (Ps 125, 1–6)

* * *
Tu esi kunigas per amžius Melchizedeko būdu

Kiekvienas vyriausiasis kunigas imamas iš žmonių tarpo ir skiriamas atstovauti žmonėms pas Dievą, kad atnašautų dovanas ir aukas už nuodėmes. Jis sugeba atjausti nežinančius ir klystančius, nes ir pats yra apgaubtas silpnumo ir dėl jo turi atnašauti aukas, kaip už tautos nuodėmes, taip ir už savo. Ir niekas pats nepasiima tos garbės, o vien tik tas, kuris Dievo šaukiamas, kaip Aaronas. Taip pat ir Kristus ne pats sau suteikė garbę tapti vyriausiuoju kunigu, bet tas, kuris jam pasakė: „Mano sūnus tu esi, šiandien tave pagimdžiau“. Kitoje vietoje sako: „Tu esi kunigas per amžius Melchizedeko būdu“. (Žyd 5, 1–6)

 

* * *
Padaryk, kad praregėčiau!

Iškeliaujant Jėzui su mokiniais ir gausinga minia iš Jericho, aklasis elgeta Bartimiejus (Timiejaus sūnus), sėdėjo prie kelio. Išgirdęs, jog čia Jėzus iš Nazareto, jis pradėjo garsiai šaukti: „Jėzau, Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs!“
Daugelis jį draudė, kad nutiltų, bet jis dar garsiau šaukė: „Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs!“ Jėzus sustojo ir tarė: „Pašaukite jį“.
Žmonės pašaukė neregį, sakydami: „Nenusimink! Kelkis, jis tave šaukia“. Tasai, nusimetęs apsiaustą, pašoko ir pribėgo prie Jėzaus.
Jėzus prabilo į jį: „Ko nori, kad tau padaryčiau?“
Neregys atsakė: „Rabuni, kad praregėčiau!“
Tuomet Jėzus jam tarė: „Eik, tavo tikėjimas išgelbėjo tave“. Jis tuoj pat praregėjo ir nusekė paskui Jėzų keliu. (Mk 10, 46–52)

 

* * *
Dieve, išgydyk savo šviesa ir mūsų troškimus – tą mūsų gyvenimo tamsą, kuri neleidžia Tavęs regėti, Tave sekti, Tavo dovaną – amžinojo gyvenimo žodžius – priimti. Duok, kad įveikę šią negalią, susigrąžintume gebėjimą matyti Tave kiekviename sutiktajame, kad deramai priimtume ir Tavo dovanojamą laisvę – išvadavimą nuo netikėjimo ir nemeilės – ir ja džiaugsmingai dalytumės.

Kiekvienas asmeniškai ar bendruomeniškai melskimės ir už Lietuvą Tiesoje: tesuteikia Viešpats mūsų Tėvynei atsivertimo malonę, teišgydo ją nuo susipriešinimų, užsidarymo savy, nuo nevilties, kad ir mes, bendrystės Jėzuje suburti ir atkurti, kaip vieno kūno nariai, gyvieji akmenys, statydintumės į dvasinius namus. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

 

* * *
Šv. Fulgencijus Ruspietis († 532). Kunigas per amžius Melchizedeko būdu

Po to keliuose iš eilės tavo laiškuose štai taip nusakomas ketvirtas klausimas: „Tikime ir išpažįstame, – sakai, – vieną, Tėvo ir Sūnaus ir Šventosios Dvasios karalystę, manydami juos išvien viešpataujant visiems kūriniams. Kodėl gi tuomet kunigų maldose kone visuose Afrikos kraštuose Bažnyčia yra papratusi sakyti: ‘Per Jėzų Kristų, Tavo Sūnų, mūsų Viešpatį, kuris su Tavimi gyvena ir viešpatauja Šventosios Dvasios bendrystėje’“, tarsi viešpatavimas priklausytų tik Sūnui su Tėvu, būtent Šventosios Dvasios bendrystėje, ir būtų skelbiama, esą Šventoji Dvasia tik prisijungia prie viešpataujančių, o ne kartu su jais viešpatauja?

– Paprastai atsakysiu, ką manau apie šiuos žodžius. Kaskart apie tai mąstydamas patyriau, jog mūsų tėvai čia ne ką kita, kaip tikėjimo teisingumą apsaugojo nuo daugybės erezijų. Pirmiausia reikia atkreipti dėmesį į tai, kad baigdami maldą sakome „per Jėzų Kristų, Tavo Sūnų, mūsų Viešpatį“, ir visai nesakome per Šventąją Dvasią; ir tikrai ne tuščiai šitaip skelbia Katalikų bažnyčia, būtent dėl to slėpinio, kad Dievo ir žmonių tarpininku tapo žmogus Kristus Jėzus, kunigas per amžius Melchizedeko būdu, kuris per savo kraują įžengė į šventyklą, ne rankų darbo šventyklą – tikrosios atvaizdą, bet į patį dangų, kur jis sėdi Dievo dešinėje ir mus užtaria (plg. Žyd 9, 24). Įžiūrėdamas jame šią pontifiko valdžią, Apaštalas sako: „Tad per jį visuomet atnašaukime Dievui šlovinimo auką, tai yra jo vardą garbinančių lūpų vaisių“ (Žyd 13, 15). Taigi per jį atnašaujame šlovinimo ir maldos auką, nes per jo mirtį buvome sutaikinti, kai dar buvome priešai. Per tą, kuris dėl mūsų teikėsi tapti auka, mūsų auka gali tapti priimtina Dievo akivaizdoje. Todėl šventasis Petras mus ragina, tardamas: „Ir jūs patys, kaip gyvieji akmenys, statykitės į dvasinius namus, kad būtumėte šventa kunigystė ir atnašautumėte dvasines aukas, priimtinas Dievui per Jėzų Kristų“ (1 Pt 2, 5).