Geroji Naujiena: Esame išgelbėti, ne pasmerkti

Geroji Naujiena: Esame išgelbėti, ne pasmerktiJahvė yra palankus ir atjaučiantis Dievas

Pakilęs dar ankstų rytą, Mozė, kaip Viešpats jam buvo paliepęs, užlipo ant Sinajaus kalno, abiem akmens plokštėm nešinas. Kai Viešpats nusileido debesyje ant žemės, Mozė tenai atsistojo šalia ir ištarė Jahvės vardą. Pro šalį praeidamas, Jahvė sušuko: „Jahvė yra palankus ir atjaučiantis Dievas, kantrus, maloningas, teisingas“. Nedelsdamas Mozė parpuolė ant žemės ir kniūpsčias ėmė maldauti: „Jei aš, mano Viešpatie, radau tavyje palankumą, tegu mano Viešpats su mumis keliauja. Tiesa, tai kietasprandė tauta, tačiau dovanok mums kaltę bei nuodėmę ir leisk mums būti tava nuosavybe!“ (34, 4b–6. 8–9)

* * *

Garbė ir šlovė tau per amžius!

Garbė tau, Viešpatie, mūsų protėvių Dieve,

garbė ir šlovė tau per amžius! –
Garbė ir šlovė tavo šventajam vardui,

garbė ir šlovė tau per amžius! –
Garbė tau, Viešpatie, garbingoj šventovėj,

garbė ir šlovė tau per amžius! –
Garbė tau, Viešpatie, karališkam soste,

garbė ir šlovė tau per amžius! –
Garbė tau, Viešpatie, dangaus ir žemės Valdove,

garbė ir šlovė tau per amžius! –
Garbė tau, Viešpatie, dangaus aukštybėse,

garbė ir šlovė tau per amžius! (Dan 3, 52–56)

* * *
Jėzaus Kristaus malonė, Dievo meilė ir Šventosios Dvasios bendrystė

Broliai! Džiaukitės, tobulinkitės, vienas kitą guoskite, būkite vieningi, taikiai gyvenkite, ir meilės bei ramybės Dievas bus su jumis. Pasveikinkite vieni kitus šventu pabučiavimu. Jus sveikina visi šventieji. Viešpaties Jėzaus Kristaus malonė, Dievo meilė ir Šventosios Dvasios bendrystė tebūna su jumis visais! (2 Kor 13, 11–13)

* * *
Dievas siuntė savo Sūnų gelbėti pasaulio

Jėzus kalbėjo Nikodemui: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo vienatinį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą. Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas. Kas jį tiki, tas nebus pasmerktas, o kas netiki, jau yra nuteistas už tai, kad netiki viengimio Dievo Sūnaus (Jn 3, 16–18)“.

* * *
Dėkojimo giesmė: Švč. Trejybės paslaptis

Tikrai verta ir teisinga, reikalinga ir išganinga visur ir visada tau dėkoti, šventasis Viešpatie, visagali Tėve, amžinasis Dieve. Tu su vienatiniu Sūnumi ir Šventąja Dvasia esi vienas Dievas ir vienas Viešpats; nėra tai asmens vienumas, bet trijų Asmenų prigimties bendrumas. Ką, tavo apreiškimu tikėdami, mes žinome apie tavo didybę, lygiai tą pat pripažįstame Sūnui ir Šventajai Dvasiai. Taigi, išpažindami tikrą ir amžiną dievystę, mes garbiname ir prigimties vienumą, ir Asmenų skirtingumą, ir lygų jų garbingumą. Jį šlovindami angelai ir arkangelai, cherubinai ir serafinai amžiais sutartinai gieda: Šventas…

* * *
Katalikų Bažnyčia šiandien švenčia Švenčiausios Trejybės iškilmę ir apmąsto vieną pamatinių krikščioniškojo tikėjimo tiesų– vieną triasmenį Dievą: Dievą Tėvą, Dievą Sūnų, Dievą Šventąją Dvasią.

Mes, krikščionys, Naujoji Dievo Tauta, būdami paženklinti Šventosios Dvasios jėga ir drąsa, kartu su Bažnyčia išpažįstame – kiekvienas Švč. Trejybės Asmuo yra visas Dievas: „Tėvas yra tas pat, kas ir Sūnus, Sūnus tas pat, kas Tėvas, Tėvas ir Sūnus tas pat, kas ir Šventoji Dvasia, tai yra vienos prigimties Dievas“.

Pasitikėdami Dievo Žodžiu, kiekvienas asmeniškai ar bendruomenėje melskimės ir už Lietuvą Tiesoje – drauge su šv. Augustinu (354–430), vyskupu ir Bažnyčios Mokytoju, savo gyvenimo saulėlydyje išsitarusiu: „Kur meilė, ten ir trejybė: mylintysis, mylimasis ir meilės šaltinis“, kartokime: „Pažinsi Trejybę, jeigu pažinsi Meilę“.

* * *
Sigitas Tamkevičius. Dievo būties gelmė
Švč. Trejybės šventei homilija

Jei žmogus nėra visiškai pasinėręs į medžiaginę tikrovę, jei brangina ne tik daiktus, pinigus, bet ir tiesą bei meilę, tuomet jis yra atviras antgamtinei tikrovei ir paprastai turi tam tikrą Dievo suvokimą.

Sekmadienį po Sekminių sutelkiame dėmesį į vieno, bet triasmenio Dievo slėpinį, kurį vadiname Švč. Trejybe. Senajame Testamente apie ją nekalbama. Izraelitai garbino vieną Dievą ir tuo išsiskyrė iš stabus garbinančių kaimynų. Dievas išvedė izraelitus iš nelaisvės ir davė Dekalogą, kuris skelbė: „Aš esu Viešpats, tavo Dievas, kuris išvedžiau tave iš Egipto žemės, iš vergijos namų. Neturėsi kitų dievų, tiktai mane“ (Iš 20, 2–3).

Su Dievo apsireiškimu suvokimas labai prasiplėtė. Angelas, Nazareto mergaitei Marijai apreiškęs Dievo planą, pasakė, kad „Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs, ir Aukščiausiojo galybė pridengs tave savo šešėliu; todėl ir tavo kūdikis bus šventas ir vadinamas Dievo Sūnumi“ (Lk 1, 35). Tai jau aiški kalba apie Šventąją Dvasią ir Dievo Sūnų.

Jėzaus atsimainymo metu iš debesies nuskambėjo balsas: „Šitas mano mylimasis Sūnus. Klausykite jo“ (Mk 9, 7), ir tai yra aiškus liudijimas apie Dievą Tėvą ir Dievą Sūnų.

Jėzus daugelį kartų kalbėjo apie savo Tėvą, iš kurio išėjo ir pas kurį sugrįšiąs. Mokė kreiptis į Dievą malda „Tėve mūsų.“
Apaštalas Jonas pradeda Evangelijos pasakojimą apie Jėzų kaip Dievo Žodį, buvusį pas Dievą, per kurį viskas yra sukurta.
Atsisveikindamas su mokiniais Vakarienbutyje, Jėzus pažada atsiųsti Šventąją Dvasią – Guodėją, kuri primins viską, ko jis buvo mokęs. Sekminėse šis pažadas buvo išpildytas.

Taigi, šiandien stovime priešais Švč. Trejybės slėpinį, kurio iki galo niekada nesuprasime ir jį kontempliuosime per visą amžinybę. Mūsų protas pajėgia pažinti tik už mažiau mus pačius sudėtingus kūrinius, bet nepajėgia įžvelgti Dievo gelmės; mes galime tik bandyti šiek tiek prisiliesti prie Dievo būties slėpinio.

Dievo išmintis, kurią apaštalas Jonas vadina Žodžiu, per kurį visa sukurta, yra begalinė, kaip begalinis yra ir pats Dievas. Ši Dievo Išmintis, šis Dievo Žodis yra antrasis Švč. Trejybės Asmuo – Dievo Sūnus, kuris Dievo Tėvo yra gimdomas. Dievas Tėvas myli Sūnų, o Sūnus – Tėvą. Ši abipusė Meilė yra begalinė, kaip begalinis ir pats Dievas. Tai iš Tėvo ir Sūnaus kylanti Šventoji Dvasia – Meilės Dvasia.

Šv. Atanazas šitaip kalba apie Švč. Trejybę: „Tėvas visa kuria per Žodį Šventojoje Dvasioje, ir šitaip išsaugoma Trejybės vienybė. Bažnyčioje yra skelbiamas vienas Dievas, kuris virš visų, per visus ir visuose. Virš visų kaip Tėvas, kaip pradžia ir šaltinis, per visus, būtent per Žodį, pagaliau visuose, Šventojoje Dvasioje. Ką Šventoji Dvasia kiekvienam dovanoja, tai Tėvo yra suteikiama per Žodį. Kai mumyse yra Šventoji Dvasia, mumyse taip pat yra ir Žodis, iš kurio gauname Dvasią, o Žodyje yra Tėvas. Kur yra šviesa, ten yra ir spindesys, ten taip pat yra jo veikimas ir švytinti malonė. Trejybės suteikiama malonė ir dovana yra duodama Tėvo per Sūnų Šventojoje Dvasioje. Tapę jos dalininkais mes įgyjame Tėvo meilę, Sūnaus malonę ir Dvasios bendrystę.“

Svarbiausia ne tai, kad iki galo suprastume Švč. Trejybės slėpinį, bet kad mokėtume su ja bendrauti. Dangaus Tėvą prisimename, kalbėdami „Tėve mūsų“, tad šia malda pradėkime ir užbaikime dieną. Jėzų pagerbiame švęsdami Mišias, priimdami jį kaip dangaus Duoną; pagerbiame adoruodami Eucharistiją. Jėzus yra Šventosios Dvasios siuntėjas, todėl kai susivienijame su juo Eucharistijos slėpinyje, prašykime, kad jis mums siųstų Šventąją Dvasią, nes jos veikimo esame labai reikalingi.

Kuris iš mūsų nesijaučia silpnas, kuris nebuvo nuodėmės sužeistas ir neišgyveno dvasinės tamsos bei nerimo? Šventoji Dvasia gydo mūsų sielos žaizdas, neša ramybę, teikia išminties, stiprina ir moko mylėti. Ar pasinaudojame Dvasios teikiamomis dovanomis?

Mes esame laimingi, pažindami Švč. Trejybės slėpinį, galėdami su ja bendrauti ir semtis šviesos bei jėgos, kad galėtume eiti per gyvenimą nuolankiai bet drąsiai, suvokdami, kad mus lydi dangaus Tėvo Apvaizda, Sūnaus meilė ir Šventosios Dvasios jėga.

Kardinolas Sigitas Tamkevičius

* * *

Meilė – durys į Trejybės slėpinį

Mons. Artūras Jagelavičius | „Bažnyčios žinios“ | 2015 (Nr. 4 / 418)

Mes, krikščionys, apšviesti Kristaus mokymo, tikime į Vieną Triasmenį Dievą – Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią. Švč. Trejybė – slėpinys ir viena iš pagrindinių mūsų tikėjimo dogmų. Visas Šv. Raštas, visa žmonijos išganymo istorija kalba apie vieno ir tikro Dievo – Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios – veikimo kelius ir būdus. Vienas metų sekmadienis specialiai paskirtas šiam slėpiniui, kurio vardas mus lydi per visą gyvenimą – nuo krikšto iki mūsų mirties. Šiandien Tėvo dienos išvakarės. Sveikiname tėvus, mylinčius savo šeimas ir išauginusius kilnius vaikus. Jums garbė, ir telydi Dievo palaima Jūsų dienas.

Šiandien mes švenčiame slėpiningiausio slėpinio, neaprėpiamo ir neišmatuojamo Triasmenio Dievo iškilmę. Viena iš keturių svarbiausių pagrindinių tikėjimo tiesų skelbia, „jog yra Vienas Dievas trijuose Asmenyse: Dievas Tėvas, Dievas Sūnus ir Dievas Šventoji Dvasia“. Niekas iš mūsų nėra matęs Dievo. Tai, ką mes žinome apie Trisamenį Dievą, sužinojome iš Jėzaus Kristaus. Be Jėzaus Kristaus niekaip negalėtume įrodyti Švč. Trejybės egzistencijos. Tačiau ta tiesa, pasak katalikiškosios teologijos, yra toks slėpinys, kurio žmogaus protas ne tiktai nesupranta, bet ir niekuomet nesupras. Tik tvirto tikėjimo vedami, prieš ją nulenkę galvas pagarbiai tariame: „Garbė Dievui – Tėvui, Sūnui ir Šventajai Dvasiai.“ Tai nėra lengva žmogui suprasti. „Kaipgi tu nori Dievo prigimtį suprasti? Verčiau suprask, kad šito suprasti negali. Dievas nebūtų Dievas, jei Jis neviršytų mano supratimo“, – sakė šv. Augustinas. Dėl tikėjimo paslapčių nesupratimo nėra ko piktintis, nes tuomet mes būtume panašūs į vaikus, kurie piktinasi, jog nesupranta kai kurių suaugusiųjų dalykų. Prieš Dievą esame dar mažesni už vaikus.

Indijos legenda pasakoja, jog į kaimą, kuriame gyveno vien aklieji, užklydo dramblys. Žmonės buvo girdėję apie jį, bet negalėjo jo matyti nei pavaizduoti. Prisiartinę prie dramblio pradėjo jį čiupinėti. Vienas, pagriebęs už straublio, sako, kad dramblys panašus į jovarą ar kažkokį vamzdį. Kitas palietė ausį ir sako, kad dramblys panašus į vėtyklę ryžiams valyti. Trečias pagriebė už uodegos ir tvirtino, jog tarp dramblio ir gyvatės tėra mažas skirtumas. Pagriebęs dramblio koją teigė, kad dramblys yra kaip stulpas. Mes prieš Dievą esame kaip anie aklieji. Ką mūsų silpnas pažinimas apima, tą suprantame, o pačios Dievo didybės negalime suvokti. Bet yra didesnis dalykas už Dievo pažinimą, tai Dievo mylėjimas. Dievą pažinti ir suprasti pageidautina, bet Dievą mylėti yra būtina. „Dievas yra meilė“, ir ši Dievo samprata mums suprantamesnė. Dievas yra meilė, štai kodėl egzistuoja Trejybė. Nes meilė sujungia visus tris asmenis – Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią į vieną visumą. Meilė kitaip neegzistuoja, kaip tarp dviejų ar daugiau asmenų. Gal todėl ir Dievas yra vienas, tačiau trijuose asmenyse. Jėzus iš meilės vykdo Tėvo valią, aukoja savo gyvybę už žmones. Jėzus atsiunčia Šventąją Dvasią – Meilės Dvasią. Mums Dievas yra nematomas, tačiau paliečiamas mylinčia širdimi. Meilė – vienintelės durys, pro kurias galime šiek tiek įeiti į Švč. Trejybės slėpinį.

Švč. Trejybės asmenys vienu metu yra ir skirtingi, ir lygūs: lygūs savo dieviškuoju didingumu ir skirtingi savo veikimo savybėmis. Ar tai nebus pats svarbiausias dalykas, kurį mums būtina išmokti? Kaip tai gali būti, jog pasaulio gyventojai, kurių skiriasi odos spalva, kultūra, lytis, rasė ir religija, tuo pačiu metu yra vienodai gerbtini, turi lygų orumą kaip žmonės? Pažvelkime į žmonių šeimą, gal jos dėka geriau suvoksime Švč. Trejybės slėpinį. Šeimą taip pat sudaro skirtingų lyčių asmenys – vyras ir moteris, tėvas ir motina, skirtingo amžiaus asmenys: tėvai ir vaikai. Šeimos nariai būna skirtingų pomėgių, skonių, charakterių. Kas šeimoje sujungia tokius skirtingus žmones? Meilė. „Būkite vieningi, taikiai gyvenkite, ir meilės bei ramybės Dievas bus su jumis“ (2 Kor 13, 11). Visa tai suponuoja mūsų toleranciją kito žmogaus skirtingumui. Meilė visada yra aukščiau žinojimo. Įsimylėję jaunuoliai labiau džiaugiasi ir gyvena savo meile, nei visišku vienas kito charakterio ir būdo pažinimu. Kad žmogus augtų, neužtenka gero maisto, jam reikia meilės. Mums reikia meilės, kad psichologiškai subręstų mūsų asmuo. Kuo tauresnė mūsų meilė, tuo labiau subręstame kaip asmenybės. Vienas tėvas savo vaikams ir draugams paliko šiuos testamentinius žodžius: „Mylėkite vieni kitus. Meilė yra visiems patinkantis drabužis. Su šiuo drabužiu visada būsite geros figūros.“ Kai žmonės vieni kitų nemyli, jie susiskaldo, neapykanta užvaldo jų dvasią. Seneka sakė: „Nori gyventi sau, gyvenk kitiems.“

„Kiekvienas, kuris myli, yra gimęs iš Dievo ir pažįsta Dievą“ (1 Jn 4, 16). Kiekviename iš mūsų gyvena Viešpats, kadangi mes buvo pakrikštyti Dievo – Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vardu. Ženklas, jog Dievas gyvena mumyse, yra mūsų tarpusavio meilė, pagalba, atlaidumas vienas kitam. Turbūt neegzistuoja nuostabesnės pareigos už pareigą skelbti žmonėms Dievo meilę. Tai kiekvieno krikščionio pareiga. Krikščionis yra tas, kuris skelbia Gerąją Naujieną, skelbia Evangeliją, neša meilę pasauliui.

Mieli tikintieji, geriausias mūsų atliepas šiandien būtų išpažinti Triasmenį Dievą savo kilniais darbais.