Geroji Naujiena: Esame pakrikštyti Tiesos ir Meilės Dvasia

Geroji Naujiena: Esame pakrikštyti Tiesos ir Meilės Dvasia Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios ir pradėjo kalbėti

Atėjus Sekminių dienai, visi mokiniai buvo drauge vienoje vietoje.
Staiga iš dangaus pasigirdo ūžesys, tarsi kilus smarkiam vėjui. Jis pripildė visą namą, kur jie sėdėjo.

Jiems pasirodė tarsi ugnies liežuviai, kurie pasidaliję nusileido ant kiekvieno iš jų. Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios ir pradėjo kalbėti kitomis kalbomis, kaip Dvasia jiems davė prabilti.
Jeruzalėje gyveno maldingų žmonių iš įvairių tautų. Pasigirdus tam ūžesiui, subėgo daugybė žmonių. Jie didžiai nustebo, kiekvienas girdėdamas savo kalba juos kalbant. Lyg nesavi ir nustėrę, jie klausinėjo: „Argi va šitie kalbantys nėra galilėjiečiai? Tai kaipgi mes kiekvienas juos girdime savo gimtąja kalba? Mes, partai, medai, elamiečiai, Mezopotamijos, Judėjos ir Kapadokijos, Ponto ir Azijos, Frigijos ir Pamfilijos, Egipto bei Libijos pakraščio ties Kirėne gyventojai, ateiviai romėnai, žydai ir prozelitai, kretiečiai ir arabai, – mes visi girdime juos skelbiant įstabius Dievo darbus mūsų kalbomis“  (Apd 2, 1–11).

* * *
Viešpatie, atsiųsk savo Dvasią ir atnaujinki žemės veidą

Viešpatie Dieve, koks esi didis.
Viešpatie, kokia daugybė tavų sutvėrimų!
Juos išmintingai sukūrei, jų pilna žemė. –
Tau pasislėpus, jie išsigąsta,

krinta, kai atimi kvapą, ir dulkėmis virsta.
Atsiunti tu savo Dvasią, ir kyla gyvybė,
ir atnaujini žemės veidą. –
Šlovinkim Viešpatį amžiais,

kad jisai džiaugtųsi savo kūryba.
Tebus malonus jam mano gyrius,
ir aš Viešpačiu džiaugsiuos. (Ps 103, 1. 24. 29–31. 34)

* * *
Mes visi buvome pakrikštyti vienoje Dvasioje, kad sudarytume vieną kūną

Broliai! Nė vienas negali ištarti: „Jėzus yra Viešpats“, jei Šventoji Dvasia nepaskatintų.
Esama skirtingų malonės dovanų, tačiau ta pati Dvasia. Esama skirtingų tarnysčių, tačiau tas pats Viešpats. Ir esama skirtingų darbų, tačiau tas pats Dievas, kuris visa veikia visame kame. Kiekvienam suteikiama Dvasios apraiška bendram labui. Kaip vienas kūnas turi daug narių, o visi nariai, nežiūrint jų daugumo, sudaro vieną kūną, taip yra ir su Kristumi.
Mes visi buvome pakrikštyti vienoje Dvasioje, kad sudarytume vieną kūną, visi – žydai ir graikai, vergai ir laisvieji; ir visi buvome pagirdyti viena Dvasia (1 Kor 12, 3b–7. 12–13)

* * *
Sekvencija

Dvasia, Viešpatie, ateik, spindulių dangaus mums teik,
žemės klystkelius nušviesk!
Tėve vargstančių, nuženk, savo dovanas dalink,
mūsų dvasią atgaivink!
Sielų Tu ramintojas, svečias atlankytojas,
mielas atgaivintojas!
Darbuose Tu – poilsis, kaitroje Tu – atvėsis,
Tu paguoda liūdesy!
O šviesybe amžina, skaidrink sielos gilumą,
stiprinki tikėjimą!
Be Tavųjų dovanų viskas žmoguje skurdu,
viskas – atvira žaizda.
Nuvalyk, kas sutepta, laistyk, kas išdeginta,
gydyk tai, kas sužeista.
Atitrauk mus nuo klaidų, dvasios šalty duok jėgų,
tiesink vingius mūs takų!
Duok mums, mylintiems Tave, tikintiems Tava galia,
dovanų septynetą!
Duok dorybių atpildą, siųsk laimingą pabaigą,
kviesk į džiaugsmą amžiną!

* * *
Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu: imkite Šventąją Dvasią

Pirmosios savaitės dienos vakare, durims, kur buvo susirinkę mokiniai, dėl žydų baimės esant užrakintoms, atėjo Jėzus, atsistojo viduryje ir tarė: „Ramybė jums!“
Tai pasakęs, jis parodė jiems rankas ir šoną. Mokiniai nudžiugo, išvydę Viešpatį.
O Jėzus vėl tarė: „Ramybė jums! Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu“.
Tai pasakęs, jis kvėpė į juos ir tarė: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos“ (Jn 20, 19–23).

* * *
Visagali gailestingasis Dieve, įvairių kalbų tautas sujungęs į vieno tikėjimo šeimą, duok, kad atėjusi Šventoji Dvasia pripildytų visų mūsų širdis pirmųjų krikščionių uolumo, kad ir mes skelbtume Gerąją Naujieną. Teišdildo Šventosios Dvasios ugnis ir visokį blogį: tai, kas skaldo tautas ir supriešina brolius, kas kliudo teisingumui ir taikai, pasmerkia ištisas tautas ar kartas kentėti vargą, badą, ligas. Melskimės ir už visus persekiojamus krikščionis: tenuveda Dvasia juos į garbingą Dievo vaikų laisvę.
Kiekvienas asmeniškai ir bendruomenėje melskimės ir už Lietuvą Tiesoje – tegul Šventoji Dvasia suvienija mūsų tautą ir tesuteikia išganingų malonių ištvermingai gyventi tikėjimu ir skelbti nuostabius Dievo darbus. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį.

* * *
Sigitas Tamkevičius. Dvasia, Viešpatie, ateik!
2020 Sekminės

„Dvasia, Viešpatie, ateik!“ – šis maldavimas turėtų būti kiekvieno žmogaus svarbiausias sielos šauksmas. Kuris iš mūsų nėra išgyvenęs dvasinės tamsos, trapumo, nerimo, baimės, sužeistumo? Dažnai jaučiamės tarsi sunkiai sergantys ligoniai, reikalingi dieviškojo Gydytojo. Sekminių himno žodžiai geriausiai nusako mūsų sielos būklę: „Be Tavųjų dovanų viskas žmoguje skurdu, viskas – atvira žaizda. Nuvalyk, kas sutepta, laistyk, kas išdeginta, gydyk tai, kas sužeista.“

Jėzus matė savo mokinių silpnumą ir negebėjimą suvokti to, ko jis mokė. Atsisveikindamas su mokiniais Vakarienbutyje, Jėzus pažadėjo atsiųsti Šventąją Dvasią Guodėją, Tiesos Dvasią, kuri išsklaidys dvasinę tamsą, atneš ramybę ir duos jėgų atlikti skiriamą misiją.

Apaštalų darbų knygoje skaitome apie Sekminių įvykį, kai Šventoji Dvasia regimu būdu – kaip ugnis ir vėjo ūžimas, – nužengė ant mokinių ir juos perkeitė. Iki šio momento buvę bailūs vyrai neatpažįstamai pasikeitė ir išėjo į pasaulį liudyti apie Jėzų ir burti žmones į Dievo vaikų šeimą.

Šventoji Dvasia, kai leidžiame jai veikti, atnaujina mūsų širdis, kad jos taptų imlios dieviškajai tiesai ir meilei, nes ji yra Tiesos ir Meilės Dvasia. Ji moko mylėti ir nepailsti darant gera.
Šventoji Dvasia gydo mūsų sielos žaizdas, kurias atveria mūsų neištikimybės bei nuodėmės. Po prisikėlimo pasirodęs mokiniams Jėzus sakė: „Imkite Šventąją Dvasią, kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos“ (Jn 20, 22–23). Šį gydantį Šventosios Dvasios veikimą ypač patiriame priimdami Krikštą ir Sutaikinimo sakramentą.

Kuris iš mūsų nesame išgyvenęs tos palaimintos ramybės, kai priėmę Sutaikinimo sakramentą suvokiame, kad mūsų nuodėmės yra sunaikintos. Jas sunaikina ne kunigo, bet Šventosios Dvasios galia.

Kokią jėgą ir drąsą suteikia žmogui Šventoji Dvasia, akivaizdžiai matome palaimintojo arkivyskupo Teofiliaus Matulionio gyvenime. Kalėjęs Solovkose, dirbęs alinantį katorgininko darbą Ledenoje pole miškuose, pokario metais jis vėl suimamas ir verbuojamas kolaboruoti su čekistais. Vyskupas nesvyruodamas atsisako tai padaryti, nors žino, kad vėl bus nuteistas; jis prisiima naują bausmę, kuri tęsėsi septynerius metus Vladimiro kalėjime. Po atliktos bausmės vyskupui dar trejus metus neleidžiama grįžti į Lietuvą, nes sovietinė valdžia bijo tvirto vyskupo, gebančio priešintis planams dvasiškai pavergti Lietuvos žmones.

Šventoji Dvasia yra žmones vienijanti jėga. Regimas šios vienybės ženklas mums yra bažnytinė bendruomenė. Bažnyčia, sujungianti įvairių rasių bei tautybių žmones, stovi ne tik ant matomos Petro uolos, bet, visų pirma, ant Šventosios Dvasios uolos. Šventoji Dvasia per pirmąsias Sekmines padrąsino baikščius Kristaus mokinius eiti į pasaulį ir padaryti jo mokiniais visų tautų žmones. Sekminės yra Bažnyčios gimtadienis.

Ką tik minėjome popiežiaus šv. Jono Pauliaus II 100-ąjį gimtadienį. Tai pirmasis popiežius, aplankęs Lietuvą; tai popiežius, kuris daugiausiai pasitarnavo išlaisvinant Rytų Europos šalis iš komunistinės priespaudos; tai popiežius, kurio gyvenime galingai veikė Šventoji Dvasia.

Šv. Jonas Paulius II 2004 metų Sekminėse kalbėjo: „Trokštu, kad Sekminių dvasingumas pasklistų Bažnyčioje, kaip naujas maldos, šventumo, bendrystės ir skelbimo proveržis. Todėl skatinu […] nenutrūkstamą adoraciją dieną ir naktį priešais Švenčiausiąjį Sakramentą. Šia iniciatyva tikintieji yra kviečiami sugrįžti į „aukštutinį kambarį“, kad suvienyti Eucharistijos slėpinio kontempliavimo melstų visiškos krikščionių vienybės ir nusidėjėlių atsivertimo. Aš nuoširdžiai tikiu, jog ši iniciatyva daugeliui padės naujai atrasti Dvasios dovanas, kurių ištakos slypi Sekminėse.“

Kardinolas Sigitas Tamkevičius

 

* * *
Šv. Dvasios atsiuntimas. T. Raniero Cantalamessa OFM Cap. Sekminės – Naujojo įstatymo šventė

„Atėjus Sekminių dienai, visi mokiniai buvo drauge vienoje vietoje“, – rašoma Apaštalų darbų knygoje. Ar jums nekilo klausimas, kodėl tą dieną mokiniai buvo susirinkę draugėn? Negi jie iš anksto žinojo, kad ant jų nužengs Šventoji Dvasia? Ne, buvo kur kas paprasčiau. Sekminės buvo švenčiamos dar iki Šventosios Dvasios nužengimo, tai yra iki krikščionių Sekminių. Tad Jėzaus mokiniai buvo susirinkę švęsti žydų Sekminių. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tai atsitiktinis sutapimas. Na, nužengė Šventoji Dvasia būtent žydų šventės dieną ir tiek. Bet atidus Šventojo Rašto skaitytojas, besigilinantis į Dievo tautos santykių su savo Viešpačiu istoriją, išsyk supras, kad Šventajame Rašte labai maža atsitiktinių dalykų, juolab Dievas neveikia atsitiktinai. Visas Šventasis Raštas ataustas Dievo išminties gijomis, susiejančiomis Senąją ir Naująją Sandorą, Senąjį ir Naująjį Įstatymą ir visa vedančiomis į istorijos išsipildymą Jėzuje Kristuje. Tad pažvelkime, ką reiškė Sekminės žydams, kad geriau suvoktume, ką būdami krikščionys švenčiame Sekminių dieną.

Sekminės ir Įstatymas

Senajame Testamente Sekminės aiškinamos dvejopai. Anot vieno aiškinimo, iš pradžių jos buvo pirmųjų vaisių, derliaus pirmienų šventė, diena, kai Viešpačiui būdavo aukojamas javų pėdas (plg. Sk 28, 26 ir t.; Iš 23, 16; Įst 16, 9). Vėliau, Jėzaus laikais, ši šventė jau buvo įgavusi ir kitą prasmę. Per Sekmines buvo švenčiamas Įstatymo ant Sinajaus kalno gavimas ir su Dievu sudaryta sandora. Taigi per šią šventę buvo prisimenami Išėjimo knygos 19–20 skyriuje aprašomi įvykiai. Anot Biblijos, išrinktoji tauta įstatymą gavo praėjus penkiasdešimt dienų po Paschos, arba Velykų. Taigi iš pradžių žydai Sekmines laikė gamtos, derliaus švente, o vėliau ją imta laikyti ir istorine švente.

Išėjimo knygoje skaitome nuostabius žodžius, kuriuos Bažnyčia įtraukė į Sekminių išvakarių liturgiją: „Jūs matėte, ką padariau egiptiečiams, kaip nešiau jus ant erelių sparnų ir pas save jus atsivedžiau. O dabar, jei paklusite mano balsui ir laikysitės mano sandoros, jūs būsite mano nuosavybė, brangesnė man už visas kitas tautas. Iš tikrųjų man priklauso visa žemė, bet jūs būsite mano kunigiška karalystė ir šventa tauta“ (Iš 19, 4–6).

Anot šv. Augustino, didis ir nuostabus Sekminių slėpinys. Žydai šventė Sekmines, minėdami, kad tą dieną gavo Įstatymą, rašytą Dievo pirštu. Kaip įstabu, kad būtent tą dieną ant mūsų nužengė Šventoji Dvasia, kuri mums irgi davė įsakymą, naująjį įsakymą. O Dievo išminties gelme! Į mūsų širdis ugnimi įrašomas naujasis Įstatymas, amžinoji sandora, daranti mus kunigiška ir šventa tauta, sukurianti Bažnyčią. Staiga nušvinta tikroji Jeremijo ir Ezekielio pranašysčių reikšmė: „O šitokia yra sandora, kurią sudarysiu su Izraelio namais, atėjus toms dienoms, – tai VIEŠPATIES žodis, – įdiegsiu jiems savo įstatymą, jį įrašysiu jiems į širdį. Tada aš būsiu jų Dievas, ir jie bus mano tauta“ (Jer 31, 33). Viešpats jau rašo nebe akmens plokštėse, bet žmonių širdyse. Jis duoda jau nebe išorinį įstatymą, o vidinį. Ezekielis paaiškina, kas tas vidinis įstatymas: „Duosiu jums naują širdį ir atnaujinsiu jus nauja dvasia. Išimsiu iš jūsų akmeninę širdį ir duosiu jums jautrią širdį. Duosiu jums savo dvasią ir padarysiu, kad gyventumėte pagal mano įstatus, laikytumėtės mano įsakų ir juos vykdytumėte“ (Ez 36, 26–27).

Taigi mes gyvename naujuoju Įstatymu – Dvasios įstatymu. Anot apaštalo Pauliaus, „Juk gyvybę teikiantis Dvasios įstatymas išvadavo tave iš nuodėmės ir mirties įstatymo“ (Rom 8, 2). Maža to, pati Dvasia yra Įstatymas.

Ankstyvoji Bažnyčia labai aiškiai įžvelgė sąsajas tarp Šventosios Dvasios nužengimo ir senųjų Sekminių, kaip Įstatymo davimo šventės. Bendruomenei primenama, kad „Jūs pasirodėte esą Kristaus laiškas, kurį mes, patarnaudami jums, surašėme ne rašalu, bet gyvojo Dievo Dvasia, ne akmens plokštėse, bet gyvų širdžių plokštėse. Tokį pasitikėjimą Dievu mes turime Kristaus dėka. Ir ne todėl, kad būtume savaime tinkami ką nors sumanyti tarytum iš savęs, bet mūsų tinkamumas iš Dievo, kuris padarė mus tinkamus būti tarnais Naujosios Sandoros – ne raidės, bet Dvasios, nes raidė užmuša, o Dvasia teikia gyvybę“ (2 Kor 3, 3–6).

Taigi nužengusi Dvasia ne panaikino, kas buvo sena, bet visa kam suteikė naują gyvybę, naują, Dievo Dvasia pašventintą buvimą.

Kristaus Dvasia

Apaštalas Paulius sako, kad išorinis įstatymas nepašalino nuodėmės, nelaidavo gyvybės, o tik parodė, kad esame mirę ir tapę Dievo priešais. „Tad gal įstatymas priešingas Dievo pažadams? – klausia apaštalas: – Anaiptol! Jei būtų duotas įstatymas, galintis teikti gyvybę, tai iš tikrųjų teisumas eitų iš įstatymo“ (Gal 3, 21). Toks įstatymas buvo duotas per Kristų. Kristus, mirdamas ant kryžiaus, paėmė seną akmeninę mūsų širdį, paėmė visus mūsų liguistus jausmus, priešiškumą Dievui ir žmonėms, visa, kas mus griauna ir žlugdo, visa, kas mus skiria ir supriešina. Su Jėzumi buvo nukryžiuotas mūsų senasis „aš“ ir sunaikintas nuodėmingasis kūnas: „O ko įstatymas nepajėgė, nes jis buvo kūno nusilpnintas, tai įvykdė Dievas. Jis atsiuntė savo Sūnų nuodėmingo kūno pavidalu ir nuodėmei įveikti pasmerkė nuodėmę kūne“ (Rom 8, 3).

Jėzus prisiėmė mūsų nuodėmes ir mirtį, o mainais mums davė savo gyvenimą, savo meilę Tėvui, savo klusnumą, naują ryšį su Dievu, Jis mums davė įsūnystės dvasią. Šv. Paulius sako, kad mums duota Kristaus Dvasia ir kad Dvasia mums teikia gyvenimą Kristuje Jėzuje (plg. Rom 8, 2).

Juk Šventoji Dvasia nėra kažkoks daiktas ar dalykas, Ji yra Asmuo, trečiasis Švenčiausiosios Trejybės Asmuo. Ji gaivina Bažnyčios Galvą – Jėzų Kristų ir per Jį pasklinda po visus Jo Kūno narius. Taip mes tampame vienu kūnu ir viena dvasia.

Nauja širdis

Taigi Kristaus Dvasia, išlieta į tikinčiųjų širdis per Dievo žodį, sakramentus, tampa jų gyvenimo saiku ir matu. Jau nebėra išorinės prievartos, prieštaros tarp „galima“ ir „nevalia“. Nors „Kūno siekimai priešiški Dievui; jie nepaklūsta Dievo įstatymui ir net negali paklusti“ (Rom 8, 7), bet mums duota nauja širdis! Be perstojo gaivinanti mūsų širdį Dvasia į mus lieja Dievo meilę, mus sutaikina su Dievu, kitais žmonėmis ir pačiu savimi. Ji mus perkuria į naują žmogų, pajėgų ir norintį mylėti, daryti gera, veikti kitų labui. Ši Dvasia duoda naująjį įsakymą, bet jis nėra valios primetimas. Ne, Ji pati yra šio įstatymo veikėja. Ji, užuot diktavusi žmogui, ką jis turi daryti, visur eina ir veikia drauge su žmogumi ir pačiame žmoguje. Tad šis visą žmogų persmelkiantis Dvasios veikimas dažnai vadinamas ne įstatymu ir ne įsakymu, bet malone: „jūs ne įstatymo, bet malonės galioje“ (Rom 6, 14).

Būtent Dvasia daro Kristaus duotąjį įsakymą mylėti vieniems kitus (plg. Jn 13, 34) gyvą ir naują. Be Dvasios veikimo, šis Kristaus įsakymas būtų paprasčiausiai nesuprastas. Kaip apaštalams reikėjo Dvasios, kad jie suvoktų ir imtų vykdyti Kristaus mokymą, taip ir mums reikia Dvasios, kad perprastume Kristaus mokymą ir įstengtume juo gyventi. Pažvelkime į šventųjų gyvenimą. Jie degė meile Kristui, bet ne todėl, kad juos patraukė Kristaus žodžiai. Jie buvo užsidegę, nes juos perkeitė Mylimasis, Jo išlieta malonė, sukūrusi naują širdį, pašalinusi visą nejautrumą.

Taigi šis naujasis Dvasios įstatymas veikia per meilę. Naujasis įstatymas yra ne kas kita kaip tai, ką Jėzus vadina naujuoju įsakymu. „Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota“ (Rom 5, 5), – rašo apaštalas Paulius. Ši meilė yra meilė, kuria Dievas mus myli ir kuria Jis drauge ir mus padaro Jį ir kitus žmones mylinčius. Meilė yra ženklas, atskleidžiantis naująjį Dvasios duotą gyvenimą. Apaštalas Jonas rašo: „Mes žinome, jog iš mirties esame persikėlę į gyvenimą, nes mylime brolius. Kas nemyli, tas pasilieka mirties glėbyje“ (1 Jn 3, 14).

Kai kurie žmonės stebisi: kaip meilė gali būti įsakymas? Negi įsakysi žmogui mylėti? Pamąstykime, kas žmogų pastūmėja veikti: arba išorinė jėga, arba patraukimas ką nors daryti, kitaip sakant, vidinis troškimas. Pirmuoju atveju žmogus veikiamas bausmės baimės, o antruoju – veikia, raginamos vidinės paskatos, troškimo ko nors. Jam nereikia grasinti bausme, jis traukiamas objekto, kurio trokšta. Taigi šia prasme Šventoji Dvasia, arba Meilė, yra įstatymas, įsakymas, teikiąs krikščioniui energijos daryti visa, ko Dievas nori. Meilė suteikia jėgų veikti spontaniškai, netgi daug negalvojant, ją priekin stumia noras daryti tai, ko Dievas nori, ji myli visa, ką myli Dievas, nes pats Dievas yra jos troškimas. Būtent per Dvasią žmogus pasiekia gyvąją Dievo valią. Tas, kuris myli, nežino ribų, jam niekas nesunku, nieko nėra neįmanomo. Meilė pajėgi visa įveikti. Gyventi naujuoju Dvasios duodamu įstatymu – tai gyventi meile, būti jos nešamam.

Meilė saugo Įstatymą, Įstatymas saugo Meilę

Tūlam krikščioniui gali kilti klausimas, ar Įstatymas dar tebereikalingas, gal užtenka visur vadovautis tik meile? Bet Dešimt Dievo įsakymų, įrašytų akmens plokštėse, nepaliovė galioti ir šiandien, praėjus tiek daug metų po Šventosios Dvasios nužengimo. Rodos, įstatymų netgi pagausėjo: Bažnyčioje galioja Kanonų teisės kodeksas, vienuolynuose – regulos, tai yra saviti įstatymai, tvarkantys vienuolijų narių kasdienį gyvenimą, ir panašiai. Negi visa tai svetima krikščioniui, besivadovaujančiam Dvasios Įstatymu? Teisingas krikščioniškas atsakymas į šį klausimą randamas Šventajame Rašte: „Nemanykite, jog aš atėjęs panaikinti Įstatymo ar Pranašų. Ne panaikinti jų atėjau, bet įvykdyti“ (Mt 5, 17). Taigi meilė ne panaikina, bet įvykdo Įstatymą. Ji iš tikrųjų yra vienintelė jėga, pajėgi jį įvykdyti. Ezekielis pranašystėje susiejo Dvasios dovaną ir naują, pajėgią laikytis Įstatymo širdį: „Duosiu jums savo dvasią ir padarysiu, kad gyventumėte pagal mano įstatus, laikytumėtės mano įsakų ir juos vykdytumėte“ (Ez 36, 27). Ir Jėzus sako: „Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio“ (Jn 14, 23), taigi susieja Įstatymą su meile.

Iš tikrųjų Įstatymas ir meilė vienas kitam neprieštarauja, bet vienas kitą sergsti. Anot Augustino, Įstatymas duotas, kad galėtume siekti malonės, o malonė, kad galėtume laikytis Įstatymo. Įsakymų laikymasis, tai yra, klusnumas, – tai meilės išmėginimas. Tai ženklas, ar mes gyvename pagal Dvasią ar pagal kūną. „Nes tai ir yra Dievo meilė – jo įsakymus vykdyti. O jo įsakymai nėra sunkūs“ (1 Jn 5, 3). Pats Jėzus mums tapo Įstatymo laikymosi ir meilės pavyzdžiu. Jis savo meilę išreiškė klusnumu Įstatymui. Jėzus sako: „Jei laikysitės mano įsakymų, pasiliksite mano meilėje, kaip aš kad vykdau savo Tėvo įsakymus ir pasilieku jo meilėje“ (Jn 15, 10).

Taigi tarp Meilės ir Įstatymo vyksta abipusiai mainai. Meilė yra Įstatymo stiprybė, o Įstatymas – jos apsauga. Iš Šventojo Rašto žinome, kad Įstatymas duotas mums, nusidėjėliams (plg. 1 Tim 1, 9), bet ne tik kaip drausminimo priemonė. Jis yra duotas ir mūsų laisvei. Pareiga mylėti, tai yra Įstatymas, meilę apsaugo nuo nusivylimo, ji palaiko mūsų amžinybės viltį. Iš tikrųjų mylėti reiškia ir save pririšti, susaistyti, įpareigoti. Įstatymo sąvoka ypač svarbi nūdienos visuomenėje, kur dažnas galvoja, kad galima mylėti neįsipareigojant, kad tik nesusisaisčiusi meilė yra iš tikrųjų spontaniška, laisva. Bet tai prieštarauja tikrajai žmogaus laisvei, tikrajam jo širdies troškimui – mylėti amžinai ir būti mylimam amžina meile.

Pareiga mylėti žmogų priartina prie Dievo. Juk žinome, kad Dievas yra tas, kuris negali nemylėti. Tam tikra prasme galime sakyti, kad Jis turi pareigą mylėti. Šis įstatymas, arba pareiga, kyla iš Jo prigimties. Jis susisaistęs meile. Dieve pareiga mylėti nėra priešinga meilės laisvei. Abi tarpusavyje dera. Panašiai turėtų būti ir mumyse. Žmogus juo labiau panašėja į Dievą, juo daugiau įsipareigoja mylėti amžiams. Jis paverčia meilę pareiga, arba Įstatymu, arba tiksliau, jis priima Įstatymą, kurį jam duoda Dievo meilė: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu. […] Mylėk savo artimą kaip save patį“ (Mt 22, 37).

Tad švęsdami Sekmines džiaukimės Viešpaties duotu Įstatymu, tegul mumyse gyvenanti Kristaus Dvasia teikia jėgų jį vykdyti, mylėti visa širdimi, jam paklusti. Džiaukimės pareiga mylėti, džiūgaukime, kad Viešpats mus susaistė su savimi neišardomais saitais, kad atsiuntė savo meilės laidą – Šventąją Dvasią.

zodistarpmusu.lt