Geroji Naujiena: Esame pašaukti mylėti ir būti mylimi

Geroji Naujiena: Esame pašaukti mylėti ir būti mylimi Pranašu tautoms tave aš paskyriau

Judo karaliaus Jošijo laikais man buvo paskelbtas Viešpaties žodis:

„Dar prieš sutverdamas motinos kūne, tave aš buvau išsirinkęs; dar prieš paliekant tau motinos įsčias, tave aš pašventinau – pranašu tautoms tave aš paskyriau.
Todėl susijuosk savo strėnas, stok jų akivaizdon ir skelbk jiems visa, ką tau paliepsiu!

Tu jų nesibaimink, kad jų akyse aš tau neįvaryčiau baimės. Darau tave šiandien sutvirtintu miestu, geležiniu stulpu ir varine siena prieš visą kraštą – prieš Judėjos karalius, didžiūnus bei kunigus ir visą to krašto liaudį. 

Tegu jie kovos su tavim, tačiau tavęs neįveiks, nes aš esu su tavim, – sako Viešpats, – kad tau padėčiau“. (Jer 1, 4–5, 17–19)

* * *
Šlovins mano burna, Viešpatie, tavo pagalbą

Tavo prieglobstin, Viešpatie, bėgu,
ir niekuomet man neteks kaisti iš gėdos.
Kaip teisingas esi, trauk mane, gelbėk,
kreipk į mane savo ausį, vaduoki! –

Tu būk man uola prisiglausti,
gelbėtis – galinga tvirtovė.
Tikrai, tu mano uola ir mano tvirtovė!
Gelbėk, o Dieve, mane nuo nedorėlio rankos. –

Tu, Dieve, man ramstis,
tavimi aš viliuosi nuo pat savo jaunystės.
Nuo pat užgimimo mane tu globojai,
buvai mano sargas nuo pat kūdikystės. –

Šlovins mano burna tavo teisybę,
tavo pagalbą – per visą dieną.
Kaip mokei, Dieve, mane nuo jaunystės,
skelbiu lig šiol tavo nuostabius darbus. – (Ps 70, 1–6. 15 ir 17)

 

* * *
Pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė, bet didžiausia yra meilė

Broliai! [Jūs siekite aukštesniųjų malonės dovanų! Ir aš trokštu jums nurodyti dar prakilnesnį kelią. Jei kalbėčiau žmonių ir angelų kalbomis, bet neturėčiau meilės, aš tebūčiau žvangantis varis ir skambantys cimbolai. Ir jei turėčiau pranašystės dovaną ir pažinčiau visas paslaptis ir visą mokslą; jei turėčiau visą tikėjimą, kad galėčiau net kalnus kilnoti, tačiau neturėčiau meilės, aš būčiau niekas. Ir jei išdalyčiau vargšams visa, ką turiu, jeigu atiduočiau savo kūną sudeginti, bet neturėčiau meilės, – nieko nelaimėčiau.]

Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria. Meilė niekada nesibaigia. Išnyks pranašystės, paliaus kalbos, baigsis pažinimas. Mūsų pažinimas dalinis ir mūsų pranašystės dalinės. Kai ateis metas tobulumui, pasibaigs, kas netobula. Kai buvau vaikas, kalbėjau kaip vaikas, mąsčiau kaip vaikas, protavau kaip vaikas; tapęs vyru, mečiau tai, kas vaikiška. Dabar mes regime lyg veidrodyje, mįslingu pavidalu, o tuomet regėsime akis į akį. Dabar pažįstu iš dalies, o tuomet pažinsiu pilnai, kaip ir aš esu pilnai pažintas. Taigi dabar pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė – šis trejetas, bet didžiausia jame yra meilė. (1 Kor [12, 31–13, 3]. 4–13)

 

* * *
Jėzus, kaip ir Elijas bei Eliziejus, siunčiamas ne tik pas žydus

Jėzus pradėjo kalbėti Nazareto sinagogoje: „Šiandien išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto žodžiai“.
Visi jam pritarė ir stebėjosi maloningais žodžiais, sklindančiais iš jo lūpų. Ir jie klausė: „Argi jis ne Juozapo sūnus?“

O Jėzus prabilo: „Jūs, be abejo, man priminsite patarlę: ‘Gydytojau, pats pasigydyk’ – padaryk ir čia, savo tėviškėje, darbų, kokių girdėjome buvus Kafarnaume“.

Jis dar pridūrė: „Iš tiesų sakau jums: joks pranašas nepriimamas savo tėviškėje. Tikrą tiesą sakau jums: daug našlių buvo Izraelyje Elijo dienomis, kai dangus buvo uždarytas trejus metus ir šešis mėnesius ir baisus badas ištiko visą kraštą. Bet nė pas vieną iš jų nebuvo siųstas Elijas, o tik pas našlę Sidonijos mieste, Sareptoje. Taip pat pranašo Eliziejaus laikais daug buvo raupsuotųjų, bet nė vienas iš jų nebuvo pagydytas, tik siras Naamanas“. Tai išgirdę, visi, kurie buvo sinagogoje, labai užsirūstino; jie pakilę išsivarė jį iš miesto, iki pakriūtės to kalno, ant kurio pastatytas jų miestas, ir norėjo nustumti jį žemyn. Bet Jėzus praėjo tarp jų ir pasišalino. (Lk 4, 21–30)

 

* * *
Būdami krikščionys esame pašaukti skleisti gerąją žinią: Dievas yra meilė. Ir savo gyvenimu paliudyti: esame Jo vaikai. Mylimi net ir tada, kai renkamės nemylėti: kai atstumiame Jį ir Jo dovanas, nusigręžiame nuo artimo, jį apleidžiame ar paniekiname. Viešpatie Šventoji Dvasia, išvaduok mus iš nemeilės, didžiosios nuodėmės, vergijos ir išsklaidyk proto tamsumas, kad įveikę širdies kietumą taptume kiekvienam sutiktajam Dievo meilės ir gailestingumo žinios nešėjais.

Kiekvienas asmeniškai ar bendruomenėje melskimės ir už Lietuvą Tiesoje: Dieve Tėve, nušviesk savo Meilės šviesa mūsų pasirinkimus, sustiprink pasiryžimą gręžtis į Tavo šviesą, kad įveiktume susiskaldymus ir patirtume iš Dievo ateinantį džiaugsmą. Prašome per Jėzų, mūsų Viešpatį. Amen.

 

Pranašo pašaukimas

Šio sekmadienio liturgija mus kviečia apmąstyti pranašo misiją. Dievo planų skelbimas ne visuomet atitinka žmonių lūkesčius ir dažnai sulaukia pasipriešinimo. Šios misijos neįmanoma įvykdyti vien savo jėgomis, be Dievo pagalbos. Pirmajame skaitinyje kalbama apie Dievo pasirinktą drovų ir jautrų Jeremiją, skelbiantį artėjančią Viešpaties bausmę ir susiduriantį su priešingumu bei netikėjimu. Luko evangelijos skaitinyje Nazareto gyventojai rodo Jėzui nesupratimą ir pyktį.

Dievo pašaukimas Jeremiją pasiekia nei tokioje ypatingo šventumo aplinkoje kaip Mozę prie degančio krūmo, nei šventykloje, kaip Izaiją, nei kaip Ezekielį, atsivėrus dangiškam regėjimui prie Kebaro upės. Jeremijas pašaukiamas per Dievo žodį, kuris nesiliauja degęs pranašo širdyje visą gyvenimą. Visą gyvenimą tęsiasi kupinas įtampos, skausmingai tikras Jeremijo dialogas su Dievu. Paskirtas būti „tautų ir karalysčių prievaizdu“, įpareigotu „išrauti ir nugriauti, atstatyti ir nuversti“, pranašas teisinasi nesugebąs kalbėti. Dievas kreipiasi į pranašą žodžiais, iki gelmių sukrečiančiais ir kiekvieno mūsų širdį: „Dar prieš sukurdamas įsčiose, aš tave pažinau“. Šventasis Raštas liudija, kad kiekvienas pašaukimas yra „ab utero“, iš motinos įsčių. Prasidėjimo momentu esame pašaukti būti, sykiu gauname ir savo pašaukimą. Kitaip tariant, sukūrimas tapatus pašaukimui. Panašiai Viešpaties tarnas Izaijo knygoje liudija: „dar motinos įsčiose

<…>

jis ištarė mano vardą“. 22 psalmėje, kurią Jėzus citavo mirdamas ant kryžiaus, sakoma: „Nuo motinos įsčių tu buvai mano Dievas“. Apaštalas Paulius panašiai suvokia savo pašaukimą (Gal 1, 15–16). Evangelistas Lukas pranašauja Jono Krikštytojo ir Jėzaus misiją „iš pat įsčių“ (Lk 1, 15).

Gyvename dermėje su dangumi, aplinkiniu pasauliu ir savimi tik tuomet, jei gyvename pagal savo pašaukimą, kuriam Dievas mus sukūrė.
Jeremijas, bandęs išvengti savo pašaukimo, nėra vienintelis ir jokiu būdu ne blogesnis už kitus. Panašiai teisinosi ir Mozė: „Aš lėtas praverti lūpas, ir mano liežuvis nerangus“ (Iš 4, 10). Tačiau Viešpats nelinkęs atšaukti kvietimo. Jis atskleidžia pašaukimo esmę: „Aš su tavimi ir tave apsaugosiu“ (Jer 1, 8). Įprasta, kad pranašystėse Viešpats byloja pirmuoju asmeniu. Jeremijo santykis su Dievu yra ypač artimas. Vis dėlto pranašas patyrė juodų abejonių, nusivylimo, vidinės sumaišties. Jis net prakeikia savo gimimo dieną (Jer 14, 15–17). Apviltos meilės žodžiai tampa artimi neapykantai. Viešpats net tada tvirtai reikalauja to paties – įveikus silpnumą vėl atsigręžti į jį. Jeremijo pašaukimas yra unikalus ir asmeniškas. Kita vertus, jo istorija simbolizuoja kiekvieną pašaukimą. Jeremijas yra širdies religijos, išsiskleidusios Naujajame Testamente, mokytojas ir gynėjas.

Apaštalo Pauliaus himną meilei daugelis moka mintinai. Žavi jo ritmika, minties tėkmė ir galutinė išvada apie meilės pirmenybę ir amžinumą. Nereikia manyti, kad apaštalas sukūrė savo himną meilei entuziastingo įkvėpimo akimirką. Šios eilutės glaudžiai siejasi su ankstesniais apaštalo Pauliaus pamokymais. Korinto bendruomenei gausiai liejamos Dvasios dovanos kelia kai kurių pavydą bei priešiškumą. Individualizmas neleidžia džiaugtis kitų dovanomis, kūno narių vienybe ir tarpusavio papildomumu. Apaštalas taip pat abejoja intelektualizmu be meilės. Po poleminės dalies Paulius pateikia penkiolika meilės apibūdinimų ir galiausiai teigia: „Meilė niekuomet nesibaigia“. Visuose savo laiškuose apaštalas nepaliaujamai moko, kad himne išaukštinta agape yra mumyse veikianti Dievo meilė, besiskleidžianti artimo meilės vaisiais.

Praėjusio sekmadienio evangelijos skaitinys baigėsi Nazareto gyventojų euforija, klausantis maloningų Mokytojo žodžių. Susižavėjimą labai greitai pakeičia abejonė („Argi jis ne Juozapo sūnus?“) ir neapykanta. Panašiai kaip Jeremijas ir kiti pranašai, Jėzus buvo saviškių atmestas. Priešiškumo raktas yra Kafarnaumo vardo paminėjimas. Ten Jėzus padarė iškiliausius stebuklus. Kodėl ne tėviškėje? Jėzus atspėjo tėviškėnų mintis. Matydamas Nazareto gyventojų netikėjimą, jis atsisako jiems ženklais patvirtinti savo misiją. Kelių sankryžoje išsidėsčiusiame Kafarnaume, pro kurį dažnai keliaudavo pagonys, ryškėjo visuotinio išganymo žinios apybraižos. Jėzus primena garsiuosius pranašus Eliją ir Eliziejų, nešusius išganymo žinią svetimšaliams.

Maldinga nuotaika netrukus pasikeičia: „visi, kurie buvo sinagogoje, labai užsirūstino“. Šiame įniršyje galima įžvelgti vėlesnį Sanhedrino nuosprendį. Aukštieji kunigai ir seniūnai taip pat „išsivarė jį iš miesto“ ir nukryžiavo ant Golgotos kalno. Jėzus prisikeldamas išvengė mirties: „praėjo tarp jų ir pasišalino“. Evangelistas Lukas šia scena pranašiškai brėžia Jėzaus misijos sintezę. Minių entuziazmą pakeičia Izraelio atmetimas; duodamas išganymo pažadas pagonims, numatoma kančios perspektyva; Jėzus pasirodo esąs laisvas gyvybės ir mirties Viešpats.

baznycioszinios.lt