Geroji Naujiena: Gyvenimo kelius Jis mums atvėrė

Geroji Naujiena: Gyvenimo kelius Jis mums atvėrė Buvo neįmanoma, kad mirtis jam viešpatautų

Sekminių dieną stojo Petras su Vienuolika ir, pakėlęs balsą, prabilo: „Jūs, judėjiečiai bei visi Jeruzalės gyventojai, tebūnie jums žinoma, – gerai įsidėmėkite mano žodžius!

Jėzų Nazarietį, Dievo jums patvirtintąjį galingais darbais ir stebuklingais ženklais, kuriuos per jį nuveikė Dievas jūsų tarpe, kaip patys žinote; taigi tą vyrą, Dievo valios sprendimu bei numatymu išduotą, jūs nedorėlių rankomis nužudėte, prikaldami prie kryžiaus.
Dievas jį prikėlė, išvaduodamas iš mirties siaubo, nes buvo neįmanoma, kad mirtis jam viešpatautų. Juk Dovydas apie jį sako: ‘Aš visuomet žvelgiu į Viešpatį. Jis stovi mano dešinėje, kad aš nesusvyruočiau. Todėl pralinksmėjo mano širdis, džiūgavo mano lūpos, ir mano kūnas ilsėsis su viltimi, jog tu nepaliksi mano sielos mirusiųjų buveinėje ir neduosi savo šventajam supūti. Gyvenimo kelius tu man atvėrei ir pripildysi mane džiaugsmo savo akivaizdoje’“. (Apd 2, 14. 22–28)

* * *
Viešpatie, man rodysi kelią, kuris į gyvenimą veda

Kartoju tau, Dieve: tu mano Viešpats,
mano paveldėtas turtas, taurė mano laimės,
tavo rankoje mano likimas. –
Aš šlovinu Viešpatį, kuris man išmintį duoda,

atsimena mano širdis tai net naktį.
Akyse nuolatos Viešpats man stovi,
jis mano dešinę remia, aš nedrebėsiu. –
Man džiaugias širdis, krykštauja siela,

ir mano kūnas ramiai sau ilsėsis.
Juk manęs nepaliksi numirėlių būste,
tu man, savo draugui, neleisi trūnyti. –
Man rodysi kelią, kuris į gyvenimą veda,

pilna man bus laimė prieš tavo veidą,
tavo dešinėj bus per amžius linksmybės. (Ps 15, 1–2a. 5. 7–11)

* * *
Esate atpirkti brangiuoju Kristaus krauju

Mylimieji! Jei kaip Tėvo šaukiatės to, kuris nešališkai teisia pagal kiekvieno darbą, su baime elkitės savo viešnagės metu. Juk jūs žinote, kad esate atpirkti iš niekingos nuo protėvių paveldėtos elgsenos ne nykstančiais turtais, sidabru ar auksu, bet brangiuoju Kristaus krauju, to avinėlio be kliaudos ir dėmės, o jis buvo numatytas dar prieš pasaulio sutvėrimą ir apreikštas laikų pabaigoje jums, per jį įtikėjusiems Dievą, kuris jį prikėlė iš numirusių ir suteikė jam garbę; todėl ir jūsų tikėjimas bei viltis kyla į Dievą. (1 Pt 1, 17–21)

* * *
Jie pažino Jėzų, kai jis laužė duoną

Trečiąją dieną po Jėzaus mirties du jo mokiniai keliavo į kaimą už šešiasdešimties stadijų nuo Jeruzalės, vadinamą Emausu. Jie kalbėjosi apie visus tuos įvykius. Jiems taip besikalbant ir besiginčijant, prisiartino pats Jėzus ir ėjo kartu. Jų akys buvo lyg migla aptrauktos, ir jie jo nepažino. O Jėzus paklausė: „Apie ką kalbate ir ginčijatės, eidami keliu?“ Jie nuliūdę sustojo.

Vienas iš jų, vardu Kleopas, atsakė Jėzui: „Nejaugi tu būsi vienintelis žmogus, buvęs Jeruzalėje, kuris nežino, kas joje šiomis dienomis atsitiko!“ Jėzus ramiai paklausė: „O kas gi?“ Jie tarė jam: „Su Jėzumi iš Nazareto, kuris buvo pranašas, galingas darbais ir žodžiais Dievo ir visos tautos akyse. Aukštieji kunigai ir mūsų vadovai pareikalavo jam mirties bausmės ir atidavė jį nukryžiuoti. O mes tikėjomės, kad jis atpirksiąs Izraelį. Dabar po viso to jau trečia diena, kaip tai atsitiko. Be to, kai kurios mūsiškės moterys mums uždavė naujų rūpesčių. Anksti rytą jos buvo nuėjusios pažiūrėti kapo ir nerado jo kūno. Jos sugrįžo ir papasakojo regėjusios apsireiškusius angelus, kurie sakę Jėzų esant gyvą. Kai kurie iš mūsiškių buvo nuėję pas kapą ir rado viską, kaip moterys sakė, bet jo paties nematė“. Jėzus jiems tarė: „O jūs, neišmanėliai! Kokios nerangios jūsų širdys tikėti tuo, ką yra paskelbę pranašai! Argi Mesijas neturėjo viso to iškentėti ir įžengti į savo garbę?!“ Ir, pradėjęs nuo Mozės, primindamas visus pranašus, jis aiškino jiems, kas visuose Raštuose apie jį pasakyta.

Jie prisiartino prie kaimo, į kurį mokiniai keliavo, o Jėzus dėjosi einąs toliau. Bet jie privertė jį pasilikti, prašydami: „Pasilik su mumis! Jau vakaras arti, diena jau besibaigianti“. Tuomet jis užsuko pas juos. Vakarieniaudamas su jais prie stalo, paėmė duonos, sukalbėjo laiminimo maldą, laužė ir davė jiems valgyti. Tada jų akys atsivėrė, ir jie pažino Jėzų, bet jis pranyko jiems iš akių. O jie kalbėjo: „Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios, kai jis kelyje mums kalbėjo ir atvėrė Raštų prasmę?“ Jie tuoj pat pakilo nuo stalo ir sugrįžo į Jeruzalę. Ten jie rado Vienuolika su savo draugais, kurie sakė: „Tai tiesa! Viešpats prisikėlė ir pasirodė Simonui“. O jie papasakojo, kas jiems atsitiko kelyje ir kaip jie pažino Jėzų, kai jis laužė duoną. (Lk 24, 13–35)

* * *
Atpirkti brangiuoju Jėzaus krauju ir į Tėvo namus sugrąžinti džiaugsmingai švęskime Velykų slėpinį.
Dalydamiesi mokinių džiaugsmu patiriant naująją tikrovę – Jėzaus artumą laužant duoną – ir kiekvienam krikščioniui dovanojamą esminę patirtį – Jo ramybę, junkimės ir į bendrą maldą už Lietuvą Tiesoje.
Užtarimo maldoje kiekvienas asmeniškai ir/ar bendruomenėje prisiminkime ir tuos, kurie Jo dar nepažįsta – teprisibeldžia Viešpats ir į jų širdis, ir tautas, verčiamas gyventi pagal žmonių primestą tvarką, Dievo įstatymą paniekinančią: teatgaivina Viešpats ir jų tikėjimą, viltį ir meilę. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

* * *
Sigitas Tamkevičius. Nusivylusieji mokiniai
3 Velykų sekmadienis: Homilija

Savo mintimis prisijunkime prie dviejų Jėzaus mokinių, einančių iš Jeruzalės į Emauso kaimą. Šie mokiniai, apie kuriuos pasakoja Evangelija pagal Luką (24, 13–35), nebuvo iš dvylikos būrio, bet drauge su kitais sekė paskui Jėzų, atidžiai klausėsi, ką jis kalbėjo, ir buvo įsitikinę, kad Mesijas išvaduos Izraelį iš romėnų jungo. Ne jie vieni taip mąstė – anuomet daugelis vylėsi, kad Jėzus, galingas savo darbais, tikrai išvaduos Izraelį. Tačiau kad Mesijas turės daug svarbesnių, ne politinių tikslų, šie vyrai, kaip ir daugelis ano meto žydų, nebuvo supratę. Ant Golgotos iškilęs kryžius sudaužė netikras šių vyrų viltis, ir dabar nusivylę jie keliavo į savo namus, grįžo prie kasdienių savo darbų.

Pakeliui mokiniai aptarė, kas buvo įvykę, ir liejo kartėlį dėl sudužusių vilčių. Prie jų prisiartino Jėzus ir paklausė, dėl ko šie vyrai taip karštai ginčijasi. Vyrai neatpažino Jėzaus ir išliejo savo nusivylimą: jie tiek daug vilčių buvo sudėję į Galilėjos Mokytoją, bet viskas baigėsi taip, kad blogiau ir negalėjo būti: Jėzus nukryžiuotas ir palaidotas.

Jėzus, išklausęs vyrų pasakojimo, pasiremdamas Raštais, ramiai aiškino, ką apie būsimąjį Mesiją kalbėjo pranašai, kad iš tikrųjų jis turėjo kentėti ir būti nužudytas, bet po to prisikelti ir įžengti į savo garbę. Galbūt kalbėjusiojo argumentai ar tiesiog jo nuoširdumas paskatino vyrus pakviesti jį į savo namus. „Pasilik su mumis! Jau vakaras arti, diena jau besibaigianti“, – kvietė mokiniai. Ir Jėzus pasiliko. Bevakarieniaujant ir laužant duoną, mokiniams atsivėrė akys – jie pažino, kad jų bendrakeleivis buvo pats Jėzus.

Ši istorija su nusivylusiais Jėzaus mokiniais yra svarbi net keliais atžvilgiais. Ji kalba apie tai, kad Dievu ir savo tikėjimu galima nusivilti. Nusiviliama visuomet, kai stokojama aiškaus supratimo, koks yra Dievas ir kaip jis veikia.

Žmonės kartais iš Dievo nori to paties, kaip ir iš politinių partijų ar valdžioje esančių žmonių – šie turi gerai tvarkyti žemiškus reiklaus, o jei jų netvarko, tuomet ieškoma kitų gelbėtojų. Panašiai mąstoma ir apie Dievą: jis turi pasirūpinti mūsų gyvybe, sveikata, užtikrinti saugumą, apsaugoti nuo koronavirusų, o jeigu šito nedaro, tuomet gal jo nėra. Šitaip besielgiantieji užmiršta ar tiesiog nekreipia dėmesio į tai, kad Dievas žmogų yra apdovanojęs laisva valia ir nemirtingumu. Būdamas laisvas, žmogus gali klysti, kentėti ir kitiems padaryti daug skausmo, blogio, tačiau Dievas niekuomet nepalieka žmogaus vieno. Tik žmogus gali bėgti nuo Dievo.

Į Emausą keliaujantys mokiniai ir prie jų prisiartinęs nepažįstamasis yra gražiausias pavyzdys, kaip Dievas veikia. Jis nepalieka žmogaus net tuomet, kai šis nuo jo bėga, kai pyksta, kodėl Dievas nepadarė to ar ano. Dievas įvairiais būdais kalbina žmogų. Vienas iš būdų – tai Dievo įkvėptas Šventasis Raštas, kurį skaitydami surandame daugelį atsakymų į mus kamuojančius klausimus.

Kitas būdas Dievui prakalbinti žmogų yra kančia. Kai su ja susiduriame, mes būname priversti sustoti ir pasvarstyti, ar viską iki šiolei teisingai darėme, o gal kai ką reikia keisti. COVID-19 virusas mus taip pat sustabdė ir daugelį tiesiog privers perkainoti savo vertybes. Ar verta visas viltis dėti į tai, ką gali sunaikinti mažytis virusas, ir nesirūpinti savo nemirtinga siela, savo amžinuoju gyvenimu?

Dar vieną pamoką reikėtų išmokti iš šių nusivylusių mokinių, – tai gera valia, kurios jie nestokojo. Mokiniai klydo, nusivylė Jėzumi, bet turėjo gerą valią ir siekė tik gėrio – išlaisvinti tautiečius iš romėnų jungo.

Išlaikyti gerą valią svarbu kiekvienam žmogui. Gerą valią pažeidžia tik sąmoningai daromos nuodėmės, todėl jų labiausiai reikia saugotis. Jeigu saugomės nuodėmių, tuomet Dievas suras būdų mus prakalbinti ir nukreipti į tikrą kelią.

Emauso mokiniai atpažino Jėzų vakarieniaudami. Jeigu jie nebūtų pakvietę Jėzaus į savo namus ir nepasodinę prie vakarienės stalo, viskas galėjo baigtis kitaip. Ši istorija su Emauso mokiniais aiškiai primena, kad Dievas lengviausiai atpažįstamas tuomet, kai darome gera. Jei COVID-19 virusas išmokys mus saugoti ne tik save, bet ir kitus, jei paskatins didesnį solidarumą su kenčiančiais, tuomet galėsime tik padėkoti Dievui, kad išmokome svarbią pamoką nebūti savanaudžiais ir nemąstyti tik apie save.

Kardinolas Sigitas Tamkevičius
2020 04 26