Tas žodis visai tau arti: tu gali jo laikytis
Mozė bylojo visam Izraeliui: „Klausyk Viešpaties, savo Dievo, balso, laikykis jo įsakymų bei nuostatų. Visa širdimi, visa siela sugrįžk prie Viešpaties, savo Dievo. Įsakymas, kurį tau šiandien užkraunu, neviršija tavo jėgų ir nėra tau tolimas. Jis ne aukštai danguje, kad tau reikėtų bėdoti: ‘Kas gi įkops mums į dangų parnešti jo žemėn ir jį mums paskelbti, kad mes galėtume jo laikytis?’ Jis ir ne anapus jūros, kad tau reikėtų dejuoti: ‘Kas gi mums perplauks per jūrą jo pargabenti ir jį mums paskelbti, kad mes galėtume jo laikytis?’ Ne, tas žodis visai tau arti: jisai tavo lūpose, tavo širdyje, – tu gali jo laikytis“. (Įst 30, 10–14)* * *
Nuolankieji, ieškokite Dievo, ir atgis jūsų širdys
Į tave, o Dieve, kreipiuosi:
jau metas tau, Viešpatie, būt maloningam.
Mane išklausysi, nes tu didžiai geras,
teikiantis ištikimą savo pagalbą.
O Viešpatie, man atsiliepki – tu maloningas,
gerumas tavo bekraštis, – į mane teikis pažvelgti! –
Betgi mane – kenčiantį ir nelaimingą
globoki ir gelbėki, Dieve!
Šlovinsiu giesme aš Dievo vardą
ir aukštinsiu jį dėkingai. –
Tikrai, išvaduos Dievas Sioną
ir Judo miestus leis atstatyti.
Ir vaikai jo tarnų paveldės tą žemę.
Ten tėvynę atras, kurie gerbia jo vardą. – (Ps 68, 14. 17. 30–31. 36ab. 37)
Kristus Jėzus yra neregimojo Dievo atvaizdas, visos kūrinijos pirmgimis, nes jame sukurta visa, kas yra danguje ir žemėje, kas regima ir neregima, ar tai sostai, ar viešpatystės, ar kunigaikštystės, ar galybės, – visa sutverta per jį ir jam. Jis yra pirma visų daiktų, ir visa juo laikosi. Ir jis yra Kūno – Bažnyčios galva. Jis – pradžia, pirmgimis iš mirusiųjų tarpo, kad visame kame turėtų pirmenybę. Dievas panorėjo jame apgyvendinti visą pilnatvę ir per jį visa sutaikinti su savimi, darant jo kryžiaus krauju taiką, – per jį sutaikinti visa, kas yra žemėje ir danguje. (Kol 1, 15–20)
Anuomet atsistojo vienas Įstatymo mokytojas ir, mėgindamas Jėzų, paklausė: „Mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?“
Jėzus tarė: „O kas parašyta Įstatyme? Kaip skaitai?“
Tas atsakė: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis ir visu protu, o savo artimą kaip save patį“.
Jėzus jam tarė: „Gerai atsakei. Tai daryk, ir gyvensi“.
Norėdamas pasiteisinti, anas paklausė Jėzų: „O kas gi mano artimas?“
Jėzus prabilo: „Vienas žmogus keliavo iš Jeruzalės į Jerichą ir pakliuvo į plėšikų rankas. Tie išrengė jį, sumušė ir nuėjo sau, palikdami pusgyvį. Atsitiktinai tuo pačiu keliu ėjo vienas kunigas. Jis pamatė, bet praėjo kita puse kelio. Taipogi ir levitas, pro tą vietą eidamas, jį pamatė ir praėjo kita kelio puse.
O vienas pakeleivis samarietis, užtikęs jį, pasigailėjo. Jis priėjo prie jo, užpylė ant žaizdų aliejaus ir vyno, aptvarstė jas; paskui, užkėlęs ant savo gyvulio, nugabeno į užeigą ir slaugė jį.
Kitą dieną jis išsiėmė du denarus, padavė užeigos šeimininkui ir tarė: ‘Slaugyk jį, o jeigu išleisi ką viršaus, sugrįžęs aš tau atsilyginsiu’.
Kas iš šitų trijų tau atrodo buvęs artimas patekusiam į plėšikų rankas?“
Jis atsakė: „Tas, kuris parodė jam gailestingumo“.
Jėzus atsakė: „Eik ir tu taip daryk!“ (Lk 10, 25–37)
Melsdamiesi asmeniškai ir/ar bendruomenėje ir už Lietuvą Tiesoje prašykime malonės išgirsti kitą, pamatyti kitą – kenčiantį, Kito reikalingą. Ir drąsos priartėti, ryžto veikti… kad ir patys išliktume žmonėmis ir taptume broliais – vieno Tėvo vaikais. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį ir Išganytoją. Amen.
* * *
Sigitas Tamkevičius. Svarbiausias klausimas ir atsakymas
Sekmadienio homilija
Nėra svarbesnio klausimo už tą, kurį Jėzui uždavė vienas Įstatymo mokytojas: „Mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?“ (Lk 10, 25). Visi kiti svarbūs klausimai sukasi apie mūsų žemiškąjį gyvenimą: kaip tapti laimingam, išsaugoti sveikatą, išvengti pavojų etc. Jei pasieksime amžinąjį gyvenimą Dievo artumoje, tuomet visos bėdos, nepasisekimai, laikini pralaimėjimai bus tik mažareikšmės smulkmenos. Kita vertus, jei čia, žemėje, mūsų turtai būtų skaičiuojami net ir milijonais, jei naudotumės aukščiausia pagarba, bet pražudytume savo amžinąjį gyvenimą, tuomet būtume didžiausi vargšai.
Jėzus patvirtino, kad atsakymas į svarbiausią mūsų egzistencijos klausimą yra seniai užrašytas Įstatyme: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis ir visu protu, o savo artimą, kaip pats save“ (Lk 10, 27). Artimas nėra tik tėvas ar motina, brolis ar sesuo, vaikai ar draugai, bet kiekvienas bėdoje atsidūręs prašalietis, kurio galbūt iki šiolei nebuvome net sutikę.
Dievo ir artimo meilės įsakymas krikščionybę daro labai žavią. Pamėginkite surasti pasaulyje daugiau žmonių, kurie ne tik žino meilės įstatymą, bet ir jį vykdo. Nereikia dairytis toli. Prisiminkime tik mūsų katalikišką Carito organizaciją, į kurią dar prieš atkuriant Nepriklausomybę susibūrė tūkstančiai sąmoningų katalikų – vyrų ir moterų. Jie per 30 metų padarė nesuskaičiuojamą daugybę gerų darbų: maitino, rengė, gydė, guodė vargo paliestus žmones. Svarbiausia – visa tai darė ne už atlygį, savanoriškai tarnavo ir iki šiolei tebetarnauja. Jiems didžiausias atlygis yra suvokti, kad tai, ką gero padaro žmogui, padaro pačiam Dievui. Jėzus aiškiai kalbėjo: „Ir atsakys jiems karalius: Iš tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25, 40).
Vargstančiųjų niekuomet nestokosime, todėl mums, tikintiesiems, svarbu atidžiai stebėti, kas vyksta aplinkoje ir laiku atsiliepti į mūsų pagalbos besišaukiančius žmones. Šie žmonės ne visada būna simpatiški; dažniau jie pikti ant viso pasaulio, kurio paraštėse yra atsidūrę. Alkoholikas, narkomanas ar kalėjimo duris tik ką užvėręs kalinys taip pat yra tas Evangelijoje minimas sužeistas žmogus, kuris gali žūti, jei niekas neišties pagalbos rankos.
Matomas kūniškas vargas greičiau pastebimas ir lengviau susilaukia pagalbos. Todėl šį kartą noriu kalbėti apie dvasinį vargą, kurio ne kartą nepastebi gerieji žmonės; net patys sužeistieji jo dažniausiai nemato ar nesupranta.
Evangelijoje minimi plėšikai, išrengę, sumušę ir palikę leisgyvį pakeleivį, šiandien yra mus supanti sekuliari kultūra, kurią palaiko televizijos kanalai, didžiausi interneto portalai ir visa geltonoji žiniasklaida, aprašinėjanti seksualinius nuotykius ir maitinanti žmones dvasiniu kiaulių jovalu. Šioje žiniasklaidoje Dievui vietos nėra; ji mėgaujasi, jei koks nors kunigas ar vienuolis nusidėjo, ji maitina žmones horoskopais ir astrologinėmis pranašystėmis ir apleidžia giliausius žmogaus būties klausimus. Atsidūrę dvasinėje tuštumoje, neturėdami dvasinio pagrindo, žmonės tuojau griebiasi alkoholio, narkotikų, azartinių lošimų ir net nepastebi, kaip atsiduria kokioje nors priklausomybėje. Šis vargas yra didesnis ir pavojingesnis už fizinį vargą.
Aplinkui mus tūkstančiai sužeistų vaikų ir jaunuolių, kurie bodisi geros knygos ir neatsitraukia nuo mobiliojo telefono, ieško jame feisbuko draugų, žaidimų, o gal net pornografinių vaizdų interneto erdvėse.
Aplinkui mus tūkstančiai sužeistų jaunų žmonių, kurie atidėlioja santuokos sudarymą ir gyvena kaip partneriai, nes kontraceptikai padeda vengti kūdikių ir kaip žaidimu naudotis neįpareigojančiais seksualiniais santykiais.
Šalia mūsų daugybė šeimų, kurios sąmoningai vengia turėti bent kelis vaikelius ir juos iškeičia į karjeros sėkmę ar šiaip nerūpestingą gyvenimą. Šios šeimos dažnai net nesuvokia, kiek daug yra praradusios ir giliai sužeistos.
Dvasinis vargas, kurio vieną kitą atvejį paminėjau, ne mažiau už fizinį vargą, šaukiasi mūsų pagalbos, o ją suteikti yra šimtą kartų sudėtingiau, nei alkaną pavalgydinti.
Šio sekmadienio Dievo žodis kviečia mus prisiminti ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai sužeistuosius ir drauge pamąstyti, ką galėtume padaryti, kad būtų daugiau laimingų žmonių.
Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius
