Geroji Naujiena: „Iš mano Tėvo namų nedarykite prekybos namų!“

Geroji Naujiena: „Iš mano Tėvo namų nedarykite prekybos namų!“ Įstatymas duotas per Mozę

Viešpats kalbėjo visus šiuos žodžius: „Aš esu Viešpats, tavo Dievas, kuris tave išvedė iš Egipto, iš vergovės namų. Neturėk kitų dievų, tik mane vieną. [Nesidirbk jokios statulos ar paveikslo to, kas viršuje danguje, apačioje žemėje, vandenyje po žeme. Prieš juos nesižemink ir jiems netarnauk, nes aš, Viešpats, tavo Dievas, – pavydintis Dievas: tiems, kurie priešiški man, aš Dievas, kuris išieško tėvų skolą iš sūnų iki trečiosios ir ketvirtosios kartos, o tiems, kurie myli mane ir laikosi mano įsakymų, aš Dievas, kuris tūkstančiams rodo malonę.] Neprisiek melagingai Viešpaties, savo Dievo, vardu, nes Viešpats nepateisins kreivai jo vardu prisiekiančio.

Atmink šventadienį švęsti. [Šešias dienas gali triūsti ir visus savo darbus nudirbti. Septintoji diena yra šventė, skirta Viešpačiui, tavo Dievui. Joje nevalia tau dirbti nė kokio darbo, – nei pačiam, nei tavo sūnui, nei dukteriai, nei tavo tarnui nei tarnaitei, nei tavo galvijui, taip pat nė ateiviui tavo buveinėje. Per šešias dienas Viešpats padarė dangų, žemę ir jūrą, ir visa, kas jiems priklauso, o septintąją dieną ilsėjo. Todėl ją Viešpats palaimino ir šventą paskelbė.]

Gerbk savo tėvą ir motiną, kad tavo gyvenimo dienos būtų ilgos šalyje, kurią Viešpats, tavo Dievas, tau atiduoda. Nežudyk. Nesvetimauk. Nevok. Neliudyk neteisiai prieš savo artimą. Negeisk savo artimo namų. Negeisk savo artimo žmonos, nei jo tarno ar tarnaitės, nei jo jaučio ar asilo, nei nieko iš to, kas yra tavo artimo“. (Iš 20, 1–17)

Viešpatie, tu turi amžinojo gyvenimo žodžius

Tobulas Viešpaties duotas Teisynas;
jis dvasią gaivina.
Pasakymas Viešpaties tvirtas,
išminties moko varguolį. –

Įsakymai viešpaties tiesūs, džiugina širdis,
paliepimas Viešpaties tyras,
akims duoda šviesybę. –

Viešpaties baimė gryna, tveria per amžius,
Viešpaties sprendimai tikri,
visi aliai vieno teisingi. –

Daug brangesni jie už auksą,
už tyriausiąjį auksą,
saldesni jie už medų,
tą korio skystį. – (Ps 18, 8–11)
Mes skelbiame Jėzų nukryžiuotąjį, kuris žmonėms yra papiktinimas, bet pašauktiesiems – Dievo išmintis

Broliai! Žydai reikalauja stebuklų, graikai ieško išminties, o mes skelbiame Jėzų nukryžiuotąjį, kuris žydams yra papiktinimas, pagonims – kvailystė. Bet pašauktiesiems – tiek žydams, tiek graikams – mes skelbiame Kristų, kuris yra Dievo galybė ir Dievo išmintis. Dieviškoji kvailybė išmintingesnė už žmones ir dieviškoji silpnybė galingesnė už žmones. (1 Kor 1, 22–25)
Sugriaukite šitą šventovę, o aš per tris dienas ją atstatysiu!“

Artėjant žydų Velykoms, Jėzus nukeliavo į Jeruzalę. Šventykloje jis rado prekiaujančių jaučiais, avimis, balandžiais ir prisėdusių pinigų keitėjų. Susukęs iš virvučių rimbą, jis išvijo visus juos iš šventyklos, išvarė avis ir jaučius, išbarstė keitėjų pinigus, išvartė jų stalus. Karvelių pardavėjams jis pasakė: „Pasiimkite savo paukščius ir iš mano Tėvo namų nedarykite prekybos namų!“ Jo mokiniai prisiminė, kad yra parašyta: Uolumas dėl tavo namų sugrauš mane.

Tuomet žydai kreipėsi į Jėzų, sakydami: „Kokį ženklą mums galėtum duoti, jog turi teisę taip daryti?“ Jėzus atsakė: „Sugriaukite šitą šventovę, o aš per tris dienas ją atstatysiu!“ Tada žydai sakė: „Keturiasdešimt šešerius metus šventovę statė, o tu atstatysi ją per tris dienas?!“ Bet jis kalbėjo apie savo kūno šventovę. Tik paskui, jam prisikėlus iš numirusių, mokiniai prisiminė jį apie tai kalbėjus. Jie įtikėjo Raštu ir Jėzaus pasakytais žodžiais.

Per Velykų šventes, jam būnant Jeruzalėje, daugelis įtikėjo jo vardą, matydami jo daromus ženklus. Bet Jėzus, gerai visus pažindamas, jais nepasitikėjo. Jam nereikėdavo, kad kas paliudytų apie žmogų. Jis pats žinojo, kas yra žmogaus viduje. (Jn 2, 13–25)

Apmąstydami šios dienos Evangelijos ištrauką apie Jėzaus skausmą, išsiliejusį pykčiu – beje, vienintelę tokią, kai net Dievo sūnui jau buvo gana: gana paraidinio Įstatymo laikymosi, jei jis nepriartina žmogaus prie Gyvojo Dievo, gana aukų, kurios leidžia išsipirkti, bet nuodėmių nedildo ir žmogaus širdies neperkeičia – melskimės ir už Lietuvą Tiesoje. Prašykime, kad šioje gavėnios kelionėje ir mes apsivalytume: išvaikytume iš savo gyvenimo visa, kas atitolina nuo Gyvojo Dievo, kas neleidžia Jo garbinti tiesa ir dvasia, kas neleidžia mums būti Dievo šventykla, kad sustiprinę savo tikėjimą visu savo gyvenimu liudytume Tą, kuris nugalėjo mirtį ir, sutraukęs nuodėmės pančius, dovanojo kiekvienam amžinąjį gyvenimą.

Duok, Viešpatie, kad beišsivaikščiojanti mūsų Tauta išgirstų Tavo raginimą susigrąžinti Dievo vaikų laisvę, kad Tavo žodyje įsišakniję subrandintume tikėjimo ir meilės vaisių, kad laisvę mylėjusių Lietuvos vaikų kraujo auka išsklaidytų įsiviešpatavusią tamsą, padėtų įveikti susiskaldymą ir klaidas, sugriautų nemeilės ir netiesos tvirtoves, išvaduotų nuo priklausomybės netyroms dvasioms.

Melskime ir už valstybių vadovus: teveda jie savo tautas tiesos ir teisingumo keliais į taiką. Prašykime Viešpatį pagijimo malonės ligoniams, duonos ar žodžio alkstantiems, paguodos vienišiems ar atstumtiems, gal net per jėgą atskirtiems nuo artimųjų – pripildyk jų dienas savo ramybės ir sustiprink, sugrąžink į mūsų širdis viltį, padėk atkurti mūsų visuomenėje teisingumą ir bendrystę.

* * *
Dievo buvimo vieta

Evangelijoje pagal Joną gana dažnai diskutuojama dėl Jėzaus tapatybės. Šiuose kristologiniuose svarstymuose iš vienos pusės regime Jėzų, o iš kitos – „žydus“. Bet šie debatai išreiškia ne tiek Jėzaus laikų istorinę situaciją, kiek vėlesnę, apie I a. devintajame dešimtmetyje susiformavusią situaciją tarp Jėzaus sekėjų ir žydų, nepriėmusių jo kaip Dievo Sūnaus ir Mesijo. Be abejo, įtampa jau buvo prasidėjusi Jėzaus tarnystės metu. Tačiau nesutarimas tarp dviejų grupių, kurias abi etine prasme sudarė žydai, tapo lemiamas, kai tie, kurie neišpažino Jėzaus Mesiju, bet jį laikė piktžodžiautoju, išvijo Jėzaus sekėjus iš sinagogos, t. y. iš žydiško tikėjimo bendruomenės (plg. Jn 9, 22; 12, 42; 16, 2).

Tad „žydai“, kurie dažnai minimi ketvirtoje Evangelijoje, neatstovauja žydų tautai. Jie sudaro ne rasę ar giminę, bet tuos, kurie pasirinko visišką ir aiškią Jėzaus atmetimo poziciją. Suaktualinus Evangelijos skaitymą, galima tarti, jog „žydai“ – neatsižvelgiant į tai, kokiai tautai ir epochai priklauso, – yra visi tie, kurie atmeta Jėzų.

Dar vienas Jono evangelijos ypatumas: išgydymai ir kiti Jėzaus stebuklingi veiksmai, kuriuos sinoptinės Evangelijos – Morkaus, Mato ir Luko – vadina stebuklais, evangelisto Jono tekste yra vadinami ženklais, nurodančiais kažką, kas peržengia realiai matomą tikrovę. Jie apreiškia Jėzaus slėpinį. Taip, pavyzdžiui, aklojo nuo gimimo išgydymas nurodo Jėzų, kuris yra pasaulio šviesa (plg. Jn 8, 12; 9, 1–41), Lozoriaus prikėlimas apreiškia, kad Jėzus yra prisikėlimas ir gyvenimas (plg. Jn 11, 1–45).

Šiandienos Evangelijoje „žydai“ prašo ženklo, įrodančio Jėzaus žodžių ir veiksmų autentiškumą. Tačiau ketvirtoje Evangelijoje Jėzus nedaro ženklų kaip įrodymų, kurie garantuotų tikėjimą. Tikėjimas, paremtas ženklais, nėra pakankamas. Tai tik tikėjimo pradžia, galinti atvesti prie tikro tikėjimo (plg. Jn 20, 30–31), bet galinti ir subliūkšti (plg. Jn 6, 26). Evangelija pagal Joną mus kviečia eiti anapus ženklų, nesustoti prie to, kas stebuklinga, nepaprasta ar antgamtiška, bet užčiuopti apreiškimo, kurį ženklai nori nurodyti, gelmę. Tačiau ką gali reikšti Jėzaus švaistymasis su virvučių rimbu po Jeruzalės šventyklą? Kur link veda šis ženklas?

Jeruzalės šventykla – Dievo buvimo su savo tauta vieta. Vis dėlto pranašai nuolatos ir primygtinai primindavo, jog nepakanka ateiti į šventyklą ir paaukoti aukų, kad būtum priimtinas Dievui (plg. Iz 1, 10–17; Jer 7, 1–28; Am 4, 4–5; 5, 21–27). Dievas prašo ištikimybės ir morališkai teisingo gyvenimo: „Argi tiek pat džiugina Viešpatį deginamosios atnašos ir kruvinos aukos, kiek klusnumas Viešpaties balsui? Tikrai, klusnumas yra geriau negu kruvina auka ir atsidavimas – negu avinų taukai“ (1 Sam 15, 22). Žinoma, Jėzus įsijungia į šią pranašų, apvalančių kultą, tradiciją (plg. Zch 14, 21; Mal 3, 1). Mokiniai juo gėrisi ir čia pat mąsto, kad dėl tokio elgesio jis turės užmokėti savo mirtimi kaip Jeremijas (plg. Jer 26, 1–15) ir kiti pranašai: „Jo mokiniai prisiminė, kad yra parašyta: ‘Uolumas dėl tavo namų sugrauš mane‘.“ Bet Jono evangelijoje Jėzaus veiksmas yra daugiau negu pranašiškas uolumo dėl Dievo namų gestas. Tai ženklas, vaizduojąs ir skelbiąs didįjį Jėzaus mirties ir prisikėlimo slėpinį. Uolumas dėl Dievo namų jį veda į kančią ant kryžiaus. Uolumą, troškusį tarnauti Dievui smurtu, jis perkeitė į kryžiaus uolumą, taip galutinai įtvirtindamas tikrojo uolumo – save dovanojančios meilės uolumo – matą.

Jėzus atlieka ne tiek šventyklos apvalymą, kiek skelbia šventyklos ir ten švęstų apeigų panaikinimą, nes dabar Dievo buvimo vieta yra Jėzaus išaukštintas kūnas (plg. Jn 1, 51; 4, 23). Evangelistas Jonas pagrįstai sako, kad mokiniai tik po prisikėlimo – Šventosios Dvasios apšviestoje bendruomenėje, Bažnyčios atmintyje – suvokė visą tų žodžių gelmę: „Sugriaukite šitą šventovę, o aš per tris dienas ją atstatysiu!“

Jėzaus atmetimas, jo nukryžiavimas sykiu reiškė Jeruzalės šventyklos pabaigą. Šventyklos laikas praėjo. Ateina naujas kultas ne žmonių rankų darbo šventyklos pavidalu. Ši šventykla yra jo kūnas – Prisikėlusysis, suburiantis ir suvienijantis tautas savo Kūno ir Kraujo sakramente. Jis pats yra naujoji žmonijos šventykla. Jėzaus nukryžiavimas sykiu yra senosios šventyklos sugriovimas. Jo prisikėlimas duoda pradžią naujam Dievo garbinimo būdui – garbinti ne ant to ar ano kalno, bet „dvasia ir tiesa“ (Jn 4, 23).

baznycioszinios.lt

 

* * *
Šv. Kryžiaus Teresė Benedikta (Edita Štein, 1942). Dievo šventykla

Bet štai ką visais laikais yra patyrę vidinio gyvenimo žinovai: jie įtraukiami į savo sielos gelmes kažko, kas traukia stipriau negu visas išorinis pasaulis; ten jie patiria įsiveržimą naujo, galingo, aukštesnio gyvenimo, antgamtinio ir dieviško.

Jeigu tu tikrai ieškai aukštos vietos, šventos vietos, tai iškelk save viduje kaip Dievo šventyklą. „Dievo šventykla šventa, ir toji šventykla – tai jūs!“ Tu nori melstis šventykloje? Melskis savyje. Bet prieš tai tu turi būti Dievo šventykla, nes besimeldžiančiojo jis klausosi savo šventykloje.

Pašauk mane atgal iš paklydimų; Tu būk vadovas, ir aš grįšiu į save ir į Tave. Mistinis apdovanojimas malone leidžia patirti, ko moko tikėjimas, būtent Dievo apsigyvenimą sieloje. Kas, vedamas tikėjimo tiesos, ieško Dievo, tas be jokių pastangų atsivers būtent ten, kur mistiškai [?] apdovanotasis malone ir bus patrauktas; tai reiškia išeiti iš atminties vaizdų ir pojūčių, net iš pačios prigimtinės proto ir valios veiklos, į tuščią savo vidaus vienatvę, idant ten būtų galima pasilikti tamsiame tikėjime – kukliame ir mylinčiame dvasios žvilgsnyje į slaptoje esantį Dievą, kuris nepastebimas esti arti kiekvieno.