Geroji Naujiena: Jei tik turėtume tikėjimą…

Geroji Naujiena: Jei tik turėtume tikėjimą...

Teisusis liks gyvas dėl ištikimybės

Lig kolei, Viešpatie, reiks man dar šaukti, ir tu manęs neišgirsi? Lig kolei tau rėksiu: „Pagalbos, čia smurtas!“, o tu nepadėsi? Kodėl gi man leidi patirti piktybes, kodėl gi žiūri į engimą? Prieš mano akis vien žiaurybės ir smurtas, iškyla vaidai ir eina kivirčai.

Atsakė man Viešpats ir tarė: „Užrašyk, ką regėjai, įraižyk lentelėse aiškiai, kad skaitoma būtų be vargo. Paskirtu laiku išsipildys regėjimas, netgi jau veržias prie galo, ir jis neapvils. Nors ir uždelstų, vis tiek lauk, nes tai išsipildys, būtinai išsipildys. Nedorėlis ima štai nykti, o teisusis liks gyvas dėl ištikimybės“. (Hab 1, 2–3; 2, 2–4)

 

„Tegul jūsų širdys nebūna storžievės“

O, kad išgirstumėt šiandien, ką Viešpats byloja:
„Tegul jūsų širdys nebūna storžievės“.

Ateikite, linksmai šlovinkim Viešpatį.
Šaukim iš džiaugsmo, nes jis mūs tvirtovė.
Su padėka jo akivaizdon eikim,
jam giesmes džiugesio pinkim. –

Eikime, pulkime žemėn prieš Dievą,
prieš Viešpatį klaupkim, kuris mus sutvėrė.
Jis mūsų Dievas, o mes jo ganoma liaudis,
jo rankų globojamos avys. –

O, kad išgirstumėt šiandien, ką jis jums byloja:
„Tegul jūsų širdys nebūna storžievės,
kaip anuomet prie Meribos, kaip tyruose Masos dieną,
kur jūsų senoliai įžūliai mane bandė,
nors stebuklus mano matė?“ – (Ps 94, 1–2. 6–9)

* * *
Nesigėdyk mūsų Viešpaties liudijimo

Mylimasis! Aš tau primenu reikalą atgaivinti Dievo malonės dovaną, esančią tavyje iš mano rankų uždėjimo. Dievas gi mums davė ne baimės dvasią, bet galybės, meilės ir protingumo Dvasią. Todėl nesigėdyk mūsų Viešpaties liudijimo nei manęs, jo kalinio, bet drauge su manimi kentėk Evangelijos labui Dievo jėga. Sau taisykle laikyk sveikus pamokymus, kuriuos esi girdėjęs iš manęs apie tikėjimą ir meilę Kristui Jėzui. Sergėk brangųjį palikimą, padedamas Šventosios Dvasios, kuri gyvena mumyse. (2 Tim 1, 6–8. 13–14)

 

* * *
Jei turėtumėte tikėjimą

Apaštalai prašė Viešpatį: „Sustiprink mūsų tikėjimą“. O Viešpats atsakė: „Jei turėtumėte tikėjimą kaip garstyčios grūdelį ir įsakytumėte šitam šilkmedžiui: ‘Išsirauk ir pasisodink jūroje’, – tai jis jūsų paklausytų“. „Kas iš jūsų, turėdamas samdinį artoją ar piemenį, jam grįžus iš lauko sako: ‘Tuojau sėsk prie stalo’? Argi nesako: ‘Prirenk man vakarienę. Susijuosk ir patarnauk, kolei aš valgysiu ir gersiu, o paskui tu pavalgysi ir atsigersi…’? Argi samdiniui dėkojama, kad jis atliko, kas jam liepta? Taipogi jūs, atlikę visa, kas jums buvo pavesta, sakykite: ‘Esame nenaudingi tarnai. Padarėme, ką turėjome padaryti’“ (Lk 17, 5–10).

 

* * *
Dėkodami Viešpačiui už visus brolius ir seseris, kurie liudydami savo tikėjimą augina mūsų sparnus – ryžtą išlikti ištikimiems, net ir suklupus pakilti, kurie per savo kasdienę tarnystę dalijasi Gerąja Naujiena: Dievui nėra negalimų dalykų ten, kur įsišaknijusi ne baimės, o Jo galybės, meilės ir protingumo Dvasia, meldžiame ir už Lietuvą Tiesoje – kiekvienas asmeniškai ar bendruomenėje kreipkimės į Viešpatį: teišrauna Jis mūsų baimę bei netikėjimą, tepakeičia juos ryžtu ir viltimi, kad ir koks menkas būtų mūsų tikėjimas, tebūna jis kryptimi visiems, ieškantiems Dievo.

* * *
Šv. Kirilas Jeruzalietis († 380). Tikėjimas

Reikia ir tau kartu su apaštalais sakyti: „Viešpatie, pridėk mums tikėjimo“ (Lk 17, 5), nes kai ką turi pats iš savęs, bet daug gauni ir iš Jo. Juk tikėjimas, nors ir turi vieną vardą, gali būti skirstomas į dvi rūšis. Viena tikėjimo rūšis yra susijusi su mokymu, sielai pripažįstant kokią nors tiesą. Ji yra naudinga sielai. Juk Viešpats sako: „Kas klauso mano žodžių ir tiki mane siuntusįjį, tas turi amžinąjį gyvenimą ir nepateks į teismą“, ir dar: „Kas tiki Sūnų, tas nebus pasmerktas, nes iš mirties yra perėjęs į gyvenimą“(Jn 5, 24 ir 3, 18). O, Dievo gerumo didybė! Teisiesiems reikėjo daugelio metų, kad patiktų Dievui. O tau Jėzus dabar per vieną akimirką dovanoja tai, ko jie pasiekė daugelio metų darbais. Juk jei tikėsi, kad Jėzus Kristus yra Viešpats ir kad Dievas prikėlė jį iš numirusių, būsi išgelbėtas, ir tas, kuris priėmė į rojų plėšiką ir tave perkels į rojų. Neabejok, kad tai įmanoma – juk tas, kuris šventojoje Golgotoje išgelbėjo akimirkai įtikėjusį piktadarį, ir tave išgelbės, jei tikėsi.

Antroji tikėjimo rūšis yra Kristaus dovanojama kaip malonė: „Juk vienam per Dvasią suteikiamas išminties žodis, kitam – tos pačios Dvasios pažinimo žodis, kitam – tikėjimas toje pačioje Dvasioje, o dar kitam – gydymo dovana“ (1 Kor 12, 8–9). Taigi šis iš Dvasios kaip malonė dovanotas tikėjimas nevien syja su mokymu, bet padaro ir žmogaus galias pranokstančių dalykų. Jei kas turėdamas tokį tikėjimą pasakys šiam kalnui: „Persikelk iš čia į ten“, jis persikels (plg. Mt 17, 20). Jei kas taip sakys iš tikėjimo, tikėdamas, kad taip ir įvyks, ir nesvarstydamas savo širdyje, gaus šią malonę. Apie šitokį tikėjimą yra pasakyta: „Jei turėtumėte tikėjimą kaip garstyčios grūdelį“ (ten pat). Mat garstyčios grūdas yra mažas savo dydžiu, tačiau turi ugningą veikimo galią ir pasėtas mažame plotelyje taip plačiai išskleidžia šakas, jog užaugęs netgi gali suteikti prieglobstį sparnuočiams. Taip ir tikėjimas mažiausiu krustelėjimu gali padaryti didžiausius darbus. Juk siela ima vaizduotis dieviškus dalykus ir, apšviesta tikėjimo, regi Dievą, aplanko pasaulio pakraščius ir dar nepasibaigus šiam amžiui jau mato jo teismą ir žadėtą atlygį. Taigi pats iš savęs turėk į Jį vedantį tikėjimą, idant iš Jo gautum ir tą tikėjimą, kurio veikimas pranoksta žmogaus galias.