Geroji Naujiena: Jėzus yra Viešpats. Jis yra Dievas

Geroji Naujiena: Jėzus yra Viešpats. Jis yra Dievas Eik ir pranašauk mano tautai

Betelio kunigas Amazijas tarė Amosui: „Išeik, pranašautojau, nešdinkis į Judo žemę! Tenai savo duoną valgyk, tenai pranašauk. O Betelyje tau nevalia daugiau pranašauti, nes čia – karaliaus šventykla, karalystės šventovė“. Amosas į tai Amazijui atsakė: „Ne pranašas aš, nei pranašo mokinys, o piemuo ir sikomoro vaisių nokintojas. Bet Viešpats mane paėmė nuo bandos ir įsakė: ‘Eik ir pranašauk mano tautai Izraeliui!’“ (Am 7, 12–15)

* * *

Parodyk mums, Viešpatie, savo gerumą, suteik išganingą pagalbą

Noriu išgirsti, ką Viešpats Dievas byloja:
jis skelbia ramybę savo žmonėms – savo bičiuliams.
Tikrai jis tuos netrukus išgelbės, kurie jo šventai bijo,
ir Dievo garbė sugrįš į mūs šalį. –

Susitiks ten Gailestingumas ir Ištikimybė,
pasibučiuos Taika su Teisybe.
Žemėje dygs Ištikimybė,
iš dangaus pažvelgs meiliai Teisybė. –

Visokių gėrybių duos Viešpats,
derlinga bus mūsų žemė.
Teisybė jo akivaizdoj vaikščios,
o josios pėdom seks Dievo palaima. – (Ps 84, 9–14)

* * *
Mus išsirinko jame prieš pasaulio sutvėrimą

Garbė Dievui, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvui, kuris palaimino mus Kristuje visokeriopa dvasine palaima danguje, mus išsirinkdamas jame prieš pasaulio sutvėrimą, kad būtume šventi ir nekalti jo akivaizdoje. Iš grynos meilės, laisvu savo valios nutarimu, jis iš anksto paskyrė mus per Jėzų Kristų tapti jam įsūniais savo malonės kilnumo šlovei. Ja jis apipylė mus vardan Mylimojo, kuriame turime atpirkimą jo krauju ir nuodėmių atleidimą jo malonės gausa. Jis dosniai apreiškė mums savo malonę su įvairiopa išmintimi ir sumanumu, paskelbdamas mums savo valios paslaptį, kaip jis panorėjo iš anksto, nutarti jame, amžių pilnybei atėjus, visa, kas yra danguje ir žemėje, iš naujo suvienyti Kristuje, tartum galvoje.

Jame esame tapę Dievo nuosavybe, iš anksto paskirti sutvarkymu to, kuris visa veikia pagal savo valios nutarimą, kad pasitarnautume jo didybės šlovei mes, kurie nuo seno turėjome viltį Mesijyje. Kristuje ir jūs, išgirdę tiesos žodį – išgelbėjimo Evangeliją – ir įtikėję juo, esate paženklinti pažadėtąja Šventąja Dvasia, kuri yra mūsų paveldėjimo laidas, jo nuosavybės atpirkimui, jo didybės šlovei. (Ef 1, 3–14)

* * *
Ėmė juos siuntinėti

Jėzus pasišaukė pas save Dvylika ir ėmė siuntinėti juos po du. Jis davė jiems valdžią netyrosioms dvasioms.

Liepė, be lazdos, nieko neimti į kelionę – nei duonos, nei krepšio, nei pinigų dirže, – tik apsiauti kurpėmis, bet nesusivilkti dviejų tunikų.

Ir mokė juos: „Į kuriuos namus užeisite, ten ir pasilikite, kolei išvyksite. Jei kurioje vietovėje jūsų nepriimtų ir neklausytų, išeikite iš ten ir netgi dulkes nuo kojų nusikratykite, kaip liudijimą prieš juos“.

Jie iškeliavo, ragino atsiversti, išvarė daug demonų, daugelį ligonių tepė aliejumi ir išgydė. (Mk 6, 7–13)
Šiandienos Evangelija dar ir dar kartą primena: esame Gerosios Naujienos – Jėzus yra Viešpats. Jis yra Dievas – žmonės. Per Jėzų Kristų gavę įsūnystės dovaną ir tapę Vilties žmonėmis, esame pašaukti ir šia žinia dalytis – gręžtis į brolius ir seseris ir drąsiai tai paliudyti.
Kiekvienas asmeniškai ir bendruomeniškai melskimės ir už Lietuvą Tiesoje: pasotink, Viešpatie, savo Tiesa jos alkstančius, priglobk teisingumo nerandančius, suramink vienatvę ir neviltį išgyvenančius, išvaduok persekiojamus, padėk apsivalyti nuo nemeilės ir netiesos. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

* * *

Pal. Jurgis Matulaitis († 1927). Apaštališkumo dvasia

Nuolat girdėti dejuojant, kad žmonių nėsa. Darbo visur begalės, o nėra kam dirbti. Greičiau pinigų surasi kokiai nors įstaigai, o ne žmonių. Didžiausias mūs rūpestis teesie žmonių sau lavintis kuo daugiausiai, kad būtų svarbiausiems Bažnyčios darbams ir reikalams atlikti. Nieko nesigailėkime žmonėms lavinti, mokyti. Pinigai, jėgos, triūsas įdėti į tą darbą gausių duos palūkanų.

Pasaulinius broliukus lavinti, ne tik rūpinkimės suteikti jiems reikalingo mokslo, išmokyti kokio amato, bet ypač tikėjimo dalykų, reikia juos gerai pramokyti vidurinio gyvenimo, o prie viso to dar ir apaštališkumo dvasios įdiegti, kad tikėjimą žadintų paskui kitų žmonių širdyse, kur tik susitikdami ir susidurdami su kitais žmonėmis. Pasauliniai broliukai ugnies uolumo pilni būt labai geri kovoti su nedorybe, ištvirkimu, galėtų po du ar keliese eiti gelbėti skęstančių ištvirkimo klane, kaip antai daro Išganymo Kariuomenė tarp protestantų; tik, žinoma, čia katalikiškai reikėtų veikti, susitariant su vyskupais, einant tikru keliu. Galėtų taip pat pasauliniai broliukai dviese ar keliese eiti lankyti pavargėlių – darbininkų jų lindynėse, pastogėse, požemiuose, kur jų nieks vargiame gyvenime neaplanko. Dieve, duok mums tokių broliukų. Daug jie kur galėtų Kristų įnešti, net kartais ten, kur kunigas negali prieiti. Kad taip, Dievui padedant, tokių broliukų išsilavinus. Galėtų jie ne tik išmaldas dalyti, bet ir pamokyti vargdienius, jiems šį tą paskaityti, įteikti naudingų knygelių, paraginti lankyti bažnyčią ir t. t. Toki broliukai, kunigų vedami ir prižiūrimi, galėtų būti didelė pagalba.

Ieškotis sau kuo daugiausia žmonių, suradus juos lavinti, auklėti, mokyti, rengti prie visokių darbų, kurie reikalingiausi Bažnyčiai – tai privalo būti mūsų didžiausias rūpestis. Dieve, duok mums tinkamų žmonių. Surink mus ir suvesk mus vienybėn iš visokių žemių ir šalių, ir tautų, kad garbintume Tavo šventą vardą ir Tau ištikimai tarnautume, ir dėl Tavo vardo šventas kovas kovotume, ir Tavo dvasią visur skleistume, visur įneštume.