Blaškaus, kol sutemsta
Jobas kalbėjo:
„Gyventi šioj žemėj – ar žmogui ne lažas?
Ar visos jo dienos – ne samdinio dienos?
Žmogus – kaip tas vergas, kurs ieško paunksnės,
kaip tas darbininkas, kurs atpildo laukia.
Ir aš paveldėjau tik mėnesius skausmo!
Ir man buvo skirta vien sielvarto naktys!
Atguldamas galvoju: ‘Kuomet atsikelsiu?’
Kai vakaras stoja, blaškaus, kol sutemsta.
Ir lekia man dienos greičiau už šaudyklę,
prabėga ir dingsta, vilties nepalikę.
Gyvenimas mano – lyg vėjo dvelkimas!
Ir mano akis nesidžiaugs daugiau laime“ (Job 7, 1–4. 6–7).
Garbinkit Viešpatį! Gražu jo garbei giedoti,
miela jį šlovint!
Jisai atstato Jeruzalės miestą,
išblaškytuosius sūnus Izraeliui grąžina.
Gydo sužeistas širdis
ir jų opas tvarsto.
Žvaigždes suskaičiuoja,
vardais jas vadina.
Mūsų valdovas didis ir visagalis,
jo išmintis begalinė.
Jis nuolankiuosius palaiko,
bedievius prispaudžia prie žemės (Ps 146, 1–6).
Broliai! Kad aš skelbiu Evangeliją, tai neturiu pagrindo girtis, nes tai mano būtina prievolė, ir vargas man, jei neskelbčiau Evangelijos! Jeigu aš tai daryčiau savo valia, gaučiau atlygį; bet kadangi darau ne savo valia, tai atlieku tik man patikėtą tarnybą. Kaip tada su atlygiu? Ogi kad, skelbdamas Evangeliją, pateikčiau ją veltui ir nesinaudočiau savo teise, kurią man duoda Evangelijos skelbimas. Būdamas nuo nieko nepriklausomas, aš pasidariau visų vergas, kad tik daugiau jų laimėčiau. Silpniesiems pasidariau silpnas, kad laimėčiau silpnuosius. Visiems tapau viskuo, kad vienaip ar kitaip bent kai kuriuos išgelbėčiau. Visa tai darau dėl Evangelijos, kad būčiau jos dalininkas (1 Kor 9, 16–19. 22–23).
Išėjęs iš sinagogos, Jėzus kartu su Jokūbu ir Jonu nuėjo į Simono ir Andriejaus namus.
Simono uošvė gulėjo karščiuodama, ir jie tuojau apie tai jam pasakė. Jis priėjęs pakėlė ją už rankos; karštis paliovė, ir ji galėjo jiems patarnauti.
Atėjus vakarui, kai saulė nusileido, pas Jėzų sugabeno visus ligonius ir demonų apsėstuosius; visas miestas buvo susirinkęs prie durų. Jis pagydė daugelį sergančių įvairiomis ligomis, išvarė daug demonų. Ir neleido demonams kalbėti, nes jie žinojo, kas jis.
Labai anksti, dar neišaušus rytui, Jėzus atsikėlęs nuėjo į negyvenamą vietą ir tenai meldėsi.
Simonas ir jo draugai nusekė iš paskos ir, suradę jį, pasakė: „Visi tavęs ieško“.
Jis atsakė: „Eikime kitur, į gretimus miestelius, kad ir ten skelbčiau žodį, nes tam esu atėjęs“.
Ir keliavo po visą Galilėją, skelbdamas žodį jų sinagogose ir išvarinėdamas demonus (Mk 1, 29–39).
Dieve, išvaduok mus iš blogio, atgaivink mūsų tautą išganymo sakramentais ir padaryk, kad visame pasaulyje išplistų tikrasis tikėjimas.
Evangelizacija yra ypatingas Bažnyčios pašaukimas. Evangelizuoti tiesiog privalome, jei norime išlikti krikščionys. Evangelizacijos būtinybė aiškiai suformuluota popiežiaus Pauliaus VI apaštališkajame paraginime Evangelii nuntiandi. Apaštalas Paulius rašo: „Kad aš skelbiu Evangeliją, tai neturiu pagrindo girtis, nes tai mano būtina prievolė, ir vargas man, jei neskelbčiau Evangelijos!“ Apaštalas sako, kad jis tiesiog negalėtų gyventi neevangelizuodamas. Nors iš kitur žinome, kad Paulius gaudavo aukų iš bendruomenių (plg. Fil 4, 14–16), jis aiškina, kodėl nesitiki gauti atlyginimo už savo tarnystę. Tai panašu į būtinybę kvėpuoti – niekas nesitiki atlyginimo už alsavimą. Apaštalas tiesiog privalo skelbti Evangeliją, nepaisydamas: ar jam bus atlyginta, ar ne.
Panaši būtinos priedermės nuotaika jaučiama ir šio sekmadienio Evangelijoje. Pirmajame Morkaus evangelijos skyriuje dešimt kartų pavartoti nedelsiamą veiksmą apibūdinantys žodžiai „tuojau“, „iškart“. Evangelistas tuo norėjo pabrėžti ne tai, kad mokiniai skubėjo informuoti Jėzų apie Simono uošvės ligą, ar kad išgydyta uošvė nedelsdama puolė patarnauti. Visų pirma juntama būtinybė kuo greičiau paskleisti Gerąją Naujieną. Evangelizacija yra tikėjimo ir gilaus įsitikinimo liudijimas. Šis liudijimas gali būti perteikiamas įvairiai: žodžiu, gyvenimo pavyzdžiu, aukojamu kentėjimu. Evangelizuojame ne tam, kad visus atverstume į krikščionybę ir padarytume Bažnyčios nariais. Tiesa, norėtume, kad taip būtų, tačiau atversti žmonių širdis yra Viešpaties darbas, o mes šiame darbe – tik įrankiai.
Šio sekmadienio Evangelijos stebuklai vyksta giminių ir artimiausių draugų apsuptyje. Ištraukoje galima įžvelgti laipsnišką Dievo karalystės plitimą. Pirmiausia Jėzus pakviečiamas į šeimą. Jo buvimas pašventina šią mažą bendruomenę, namų Bažnyčią. Dievo karalystės žinia neužsklendžiama, bet atveriama aplinkiniams: netrukus „visas miestas buvo susirinkęs prie durų“. Kafarnaumo žmonės manė, kad Jėzus, apsigyvenęs jų mieste, priklauso vien jiems. Jėzus išplečia mokinių suvokimą, nukreipdamas savo žingsnius į aplinkinius kaimus bei miestelius.
Bažnyčios veiklą šiandien įprasta skaidyti į skelbimo, liturgijos ir diakonijos sritis. Evangelijoje pavaizduotoje Kafarnaumo bendruomenėje jau galima užčiuopti šių segmentų užuomazgas. Žodžio skelbimui pats Jėzus aiškiai teikia pirmenybę: „tam esu atėjęs“. Diakonija, arba tarnavimas, atitinka būtiniausius žmonių poreikius. Šiame epizode tarnavimas reiškiasi gydymais ir apsėstųjų išlaisvinimais. Vėliau Bažnyčiai tolydžio augant pasirodo kitokios diakonijos formos: išmaldos davimas, dalijimasis gėrybėmis (Apd 4, 34). Liturgijos užuomina taip pat aiški. Jėzus su mokiniais ką tik dalyvavo pamaldose sinagogoje. Iš keturių išgydymų, aprašytų šiame Morkaus evangelijos skyriuje, du įvyko sinagogoje. Tačiau galima įžvelgti ir naujos liturgijos apybraižų. Jėzus reguliariai eina rytmetį melstis į vieną ar kelias pamėgtas vietas. Simonas žino, kur Mokytojo ieškoti. Beje, Jėzus leidžiasi sutrukdomas maldoje, jei žmonėms jo neatidėliotinai prireikia. Perkeldami tai į šiandienos sielovados situaciją, galėtume patvirtinti, kad būtina tolygiai plėtoti Žodžio skelbimo, diakonijos (karitatyvinę bei socialinę) ir liturgijos veiklą.
Jėzaus atneštoji išlaisvinimo žinia yra galutinis atsakymas ir į pirmajame skaitinyje girdėtą kenčiančio Jobo skundą. Jobas palygina žmogaus gyvenimą su samdinio lažu. Jis vaizdžiai išreiškia daugybės negalavimų ir nepriteklių rutinos prislėgtų žmonių pasaulėjautą. Į ką kreipiasi nelaimingasis Jobas? Jo aplankyti atėjo gerų intencijų paskatinti bičiuliai. Tačiau jie sutriko nepaaiškinamos kančios slėpinio akivaizdoje. Jų žmogiška išmintis siūlo tik tokią įžvalgą: jei Jobas kenčia, vadinasi, jis nusidėjėlis. Iš tikrųjų tie bičiuliai galvoja veikiau apie save, negu apie kenčiantį Jobą. Jie negali paguosti, nes nesistengia jo suprasti. Jobas kreipiasi ne į nesugebančius jo nei suprasti, nei paguosti aplinkinius, jis taip pat nesišneka su savimi: jo vienintelis tikras pašnekovas – Viešpats. Tai parodo paprastas kreipinys į Dievą: „Neužmiršk“. Ištikimai tarnavęs Dievui ir dabar jausdamasis jo apleistas, Jobas vis dėlto kreipiasi į jį kaip į Viešpatį. Jobo istorijos atomazga liudija, kad Dievas tikrai nepamiršo savo ištikimo tarno.
Evangelijoje aprašyta Jėzaus reakcija kenčiančiųjų atžvilgiu. Jėzus įsikiša nedvejodamas ir nepaisydamas šabo nuostatų. Toks Dievo atsakymas į kenčiančiųjų skundą yra tai, kad jis atsiuntė žmonėms savo mylimąjį Sūnų. Jis gydo besikreipiančiųjų negales. Tačiau ar tai reiškia, jog vienu ypu pašalinamos visos blogybės – katastrofos, epidemijos, smurtas ir neteisybės? Taip, tai įvyks, galutinai įsitvirtinus Jėzaus skelbtai Dangaus karalystei. Evangeliniai stebuklai yra to galutinio išlaisvinimo ženklai. Štai kodėl Jėzus tildo demonus. Jei žmonių dėmesys būtų sutelktas tik į jo dieviškąją galią ir stebuklus, tai iškreiptų Kristaus pasiuntinybės prasmę. Pati didžiausia kančia yra netekti bendrystės su Dievu. Dievo atsakymas nelaimingiesiems yra Geroji Naujiena: jau dabar dovanojamas džiaugsmas dėl to, kad su mumis yra mūsų Išganytojas.
