Geroji Naujiena: Jis nori, kad ir mes būtume švarūs

Geroji Naujiena: Jis nori, kad ir mes būtume švarūs

Raupsuotasis turi gyventi atskirtas, už stovyklos

Viešpats bylojo Mozei ir Aaronui:
„Žmogų, kuriam ant odos atsirastų patinimas ar išbėrimas, ar pašviesėjimas – tai raupsų ligos požymiai – reikia pas kunigą Aaroną arba pas kurį jo sūnų kunigų nuvesti. Raupsuotasis,­ tokios ligos ištiktasis, turi dėvėti įplėštais drabužiais, būti palaidais plaukais, prisidengęs burną ir šaukti; „Nešvarus! Nešvarus!“
Kol ta liga nepaliauja, tol jisai nešvarus; jisai nešvarus ir turi gyventi atskirtas; vieta jam gyventi yra už stovyklos“ (Kun 13, 1–2. 45–46).

* * *

Tu esi man prieglauda, išgelbėjęs džiaugsmais apipinsi

Laimingas, kam neteisybės atleistos,
kam Dievas uždengia kaltybes.
Laimingas, kurio nekaltina Viešpats,
kurio viduje nėr apgaulės.
Pasisakiau tau nusikaltęs,
nuodėmę lioviausi slėpęs.
Tariau: prisipažinsiu, Viešpatie, tau nusidėjęs,
ir tu man atleidai nelemtą kaltybę.
Džiaukitės jūs, kad Viešpatį turit,
jums, teisingieji, džiūgaut, didžiuotis,
nes širdys jūs tyros (Ps 31, 1–2. 5. 11).

* * *
Sekite mano pavyzdžiu, kaip ir aš seku Kristumi!

Broliai! Ar valgote, ar geriate, ar šiaip ką darote, visa darykite Dievo garbei. Nepiktinkite nei žydų, nei graikų, nei Dievo Bažnyčios, šitaip ir aš stengiuosi visiems viskuo patikti, ieškodamas ne savo naudos, bet to, kas naudinga daugeliui, kad jie būtų išgelbėti. Sekite mano pavyzdžiu, kaip ir aš seku Kristumi! (1 Kor 10, 31–11, 1)

* * *
Raupsai pranyko, ir jis tapo švarus

Pas Jėzų atėjo raupsuotasis ir atsiklaupęs maldavo: „Jeigu nori, gali mane padaryti švarų“.
Jėzus, pasigailėjęs jo, ištiesė ranką, palietė jį ir tarė: „Noriu, būk švarus!“
Tuojau pat raupsai pranyko, ir jis tapo švarus.
Jėzus liepė jam tuojau pasišalinti ir smarkiai prigrasino: „Žiūrėk, kad niekam nieko nesakytum! Eik pasirodyk kunigui ir už pasveikimą paaukok Mozės įsakytą atnašą jiems paliudyti“.
O šis bekeliaudamas pradėjo taip plačiai skelbti ir skleisti įvykį, jog Jėzus nebegalėjo viešai pasirodyti mieste.
Jis laikėsi už miesto, negyvenamose vietose, bet žmonės iš visur rinkosi pas jį (Mk 1, 40–45).

* * *
Dieve, tu žadėjai pasilikti tiesiose bei kilniose širdyse. Pasitikėdami Tavo pažadu meldžiame: savo malone nuvalyk nuo mūsų sielų nuodėmės raupsus ir padaryk tokius, kad mielai mumyse gyventum. Pradžiugink mus savo paguoda ir išmokyk nuolat trokšti to, kas įprasmina šį laikinąjį gyvenimą.

Kiekvienas asmeniškai ir/ar bendruomenėje melskimės ir už Lietuvą Tiesoje: dangiškasis Tėve, užgydyk ir mūsų tautos žaizdas, kad tapę naujais žmonėmis, vykdytume Tavo įsakymus ir laimėtume amžiną atpildą. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį.

* * *
Sigitas Tamkevičius. Jėzus ir raupsuotasis 
6 eilinis sekmadienis

Jėzaus laikais raupsų liga sergantis žmogus būdavo išvaromas iš sveikųjų tarpo. Mozės įstatymas reikalavo, kad raupsuotasis gyventų nuošaliai nuo sveikųjų, ir jei kas nors bandytų prie jo artintis, jis turėjo šaukti: „Nešvarus, nešvarus!“ (Kun 13, 45). Raupsuotojo drabužis turėjo būti suplėšytas, o plaukai suvelti, kad sveikieji iš tolo atpažintų nelaimėlį.

Evangelistas Morkus pasakoja apie tokio raupsuotojo susitikimą su Jėzumi. Mirties ženklu pažymėtas vyras išdrįso prisiartinti prie Jėzaus ir maldavo: „Jei panorėsi, gali mane padaryti švarų“ (Mk 1, 40). Tai malda žmogaus, kuris pažįsta savo nelaimę ir nori iš jos išsivaduoti. Raupsuotasis tiki, kad Jėzus gali jį išgydyti, tik nežino, ar panorės tai padaryti; dėl to jis sako: „Jei panorėsi.“ Dievas visada nori mus išgydyti, nes myli mus.

Pranašas Izaijas apie tai įtaigiai kalba: „Ar gali moteris užmiršti savo mažylį, būti nešvelni savo įsčių sūnui? Net jeigu ji ir užmirštų, aš tavęs niekuomet neužmiršiu“, – sako Dievas (Iz 49,15).

„Jėzus, pasigailėjęs raupsuotojo, ištiesė ranką, palietė jį ir tarė: „Noriu, būk švarus!“ Tuojau pat raupsai pranyko, ir jis tapo švarus“ (Mk 1, 41–42). Būdamas sveikas, šis vyras nebūtų patyręs Dievo gailestingumo stebuklo. Būdami silpni ir sužeisti, ir mes galime patirti Dievo gailestingumo malonę.

Raupsuotasis yra nuodėmės sunkiai sužeisto žmogaus paveikslas. Panašiai kaip raupsai liudijo, jog žmogus yra stipriai paliestas mirties, sunki nuodėmė taip pat liudija, jog einama mirties keliu, ir šis kelias gali pasibaigti amžinąja mirtimi – atsiskyrimu nuo Dievo ir visų išgelbėtųjų.

„Aš galiu artintis prie Viešpaties ne todėl, kad esu teisus, vertas, gražus ir geras. Kaip tik todėl, kad esu neteisus ir netyras, bjaurus ir nusidėjėlis, turiu teisę eiti tiesiai pas jį. Tai yra Evangelija, Geroji Naujiena, kuri mane gelbsti. Dievas mane myli todėl, kad myli. Mano vargingumas nėra kliūtis, o jo gailestingumo matas. Jis nėra mane teisiantis įstatymas; jis yra gyvybę dovanojantis Tėvas, kuris myli mane be jokių sąlygų tokį, koks aš esu. Mano blogis, mano nepatrauklumas jį traukia prie manęs su meile, kuri nežino kito mato, kaip mano poreikis“ (S. Fausti SJ).

Nors Jėzus draudė pagydytajam skelbti apie išgydymą ir tik liepė pasirodyti kunigams, kad būtų priimtas į sveikųjų tarpą, džiaugsmo kupinas vyras nepajėgė tylėti ir „bekeliaudamas pradėjo plačiai skelbti ir skleisti Žodį“. Jis asmeniškai patyrė Dievo gailestingumą ir dabar jį liudija kitiems tapdamas Gerosios Naujienos skelbėju.

Dievo žodis raupsuotojo pagydymu skatina mus pasitikrinti, ar nesame sužeisti mūsų gyvenimą ardančių nuodėmės raupsų. Jei taip, ar tuomet skubame pas Viešpatį maldaudami: „Jei nori, gali mane pagydyti!“? O gal šį susitikimą atidėliojame, nes sunku peržengti per savo puikybę ir pamatyti, jog esame silpni, o gal net sužeisti.

Mes gyvename mirties kultūros apsuptyje, kur nuodėmė yra įteisinama kaip gyvenimo norma, todėl esame nuolatiniame pavojuje užsikrėsti dvasiniais raupsais. Viešpatie, padėk mums, kai grės pavojus! Išgydyk, kai suklupsime!

Kardinolas Sigitas Tamkevičius

tiesos.lt