Religija

Geroji Naujiena: „Jis pasiėmė mūsų negales, sau užsikrovė mūsų ligas“ (Mt 8, 17)

Written by Redakcija · 7 min read
Geroji Naujiena: „Jis pasiėmė mūsų negales, sau užsikrovė mūsų ligas“ (Mt 8, 17)Blaškaus, kol sutemsta

Jobas kalbėjo: 
„Gyventi šioj žemėj – ar žmogui ne lažas? 
Ar visos jo dienos – ne samdinio dienos? 
Žmogus – kaip tas vergas, kurs ieško paunksnės, 
kaip tas darbininkas, kurs atpildo laukia. 
Ir aš paveldėjau tik mėnesius skausmo!
Ir man buvo skirta vien sielvarto naktys! 
Atguldamas galvoju: ‘Kuomet atsikelsiu?’ 
Kai vakaras stoja, blaškaus, kol sutemsta. 
Ir lekia man dienos greičiau už šaudyklę, 
prabėga ir dingsta, vilties nepalikę. 
Gyvenimas mano – lyg vėjo dvelkimas! 
Ir mano akis nesidžiaugs daugiau laime“. (Job 7, 1–4. 6–7)

Garbinkit Viešpatį! Jis gydo sužeistas širdis

Garbinkit Viešpatį! Gražu jo garbei giedoti,
miela jį šlovint! 
Jisai atstato Jeruzalės miestą,
išblaškytuosius sūnus Izraeliui grąžina. –

Gydo sužeistas širdis
ir jų opas tvarsto. 
Žvaigždes suskaičiuoja,
vardais jas vadina. –

Mūsų valdovas didis ir visagalis,
jo išmintis begalinė. 
Jis nuolankiuosius palaiko,
bedievius prispaudžia prie žemės. – (Ps 146, 1–6)

Vargas man, jei neskelbčiau Evangelijos!

Broliai! Kad aš skelbiu Evangeliją, tai neturiu pagrindo girtis, nes tai mano būtina prievolė, ir vargas man, jei neskelbčiau Evangelijos! Jeigu aš tai daryčiau savo valia, gaučiau atlygį; bet kadangi darau ne savo valia, tai atlieku tik man patikėtą tarnybą. Kaip tada su atlygiu? Ogi kad, skelbdamas Evangeliją, pateikčiau ją veltui ir nesinaudočiau savo teise, kurią man duoda Evangelijos skelbimas. Būdamas nuo nieko nepriklausomas, aš pasidariau visų vergas, kad tik daugiau jų laimėčiau. Silpniesiems pasidariau silpnas, kad laimėčiau silpnuosius. Visiems tapau viskuo, kad vienaip ar kitaip bent kai kuriuos išgelbėčiau. Visa tai darau dėl Evangelijos, kad būčiau jos dalininkas. (1 Kor 9, 16–19. 22–23)

Jis pagydė daugelį sergančių įvairiomis ligomis

Išėjęs iš sinagogos, Jėzus su Jokūbu ir Jonu iškart nuėjo į Simono ir Andriejaus namus. Simono uošvė gulėjo karščiuodama, ir jie tuojau apie tai jam pasakė. Jis priėjęs pakėlė ją už rankos; karštis paliovė, ir ji galėjo jiems patarnauti.

Atėjus vakarui, kai saulė nusileido, pas Jėzų sugabeno visus ligonius ir demonų apsėstuosius; visas miestas buvo susirinkęs prie durų. Jis pagydė daugelį sergančių įvairiomis ligomis, išvarė daug demonų. Ir neleido demonams kalbėti, nes jie žinojo, kas jis.

Labai anksti, dar neprašvitus, Jėzus atsikėlęs nuėjo į negyvenamą vietą ir tenai meldėsi. Simonas ir jo draugai nusekė iš paskos ir, suradę jį, pasakė: „Visi tavęs ieško“. Jis atsakė: „Eikime kitur, į gretimus miestelius, kad ir ten skelbčiau žodį, nes tam esu atėjęs“. Ir keliavo po visą Galilėją, skelbdamas [žodį] jų sinagogose ir išvarinėdamas demonus. (MK 1, 29–39)

* * *
Nuolankiai priimdami savo trapumą, su pasitikėjimu ir viltimi dalykimės šios dienos Gerąja Naujiena: net ir gyvenimo tamsumose ir beprasmybėse nesame Jo apleisti, net ir mūsų žaizdos tampa Jo malonės vieta.

Melskimės ir už Lietuvą Tiesoje: Viešpatie, prikelk mūsų Tėvynę iš visokio skurdo ir vargo, gydyk ir atkurk, ką nuodėmė yra sugriovusi, padėk įveikti susiskaldymą ir klaidas, sugriauk nemeilės ir netiesos tvirtoves. Ir teišgirsta, Viešpatie, beišsivaikščiojanti mūsų Tauta Tavo raginimą susigrąžinti Dievo vaikų laisvę, kad Tavo žodyje įsišakniję subrandintume tikėjimo, vilties ir meilės vaisių.

Melskime ir už valstybių vadovus: teveda jie savo tautas tiesos ir teisingumo keliais į taiką. Prašykime Viešpatį pagijimo ligoniams, duonos alkstantiems, paguodos sielvartaujantiems, vienišiems ar atstumtiems, ar per jėgą atskirtiems nuo artimųjų – pripildyk jų dienas savo ramybės ir sustiprink, sugrąžink į mūsų širdis viltį, atkurk mūsų visuomenėje teisingumą ir bendrystę.

Viešpatie, visokios palaimos pradžia ir šaltini, suteik ir mums, Tiesos.lt bendruomenei, savo malonių: duok išminties pažinti tikrąjį gėrį ir atmesti visa, kas netikra, padėk išlaikyti tvirtą tikėjimą, negęstančią viltį, veiklią meilę ir savo ramybę. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

* * *

Šv. Petras Auksažodis († apie 450). Simono namuose

Atidus klausytojas iš šios dienos skaitinio sužinojo, kodėl dangaus Viešpats, visos kūrinijos atnaujintojas, įžengė į žemiškas savo tarnų buveines. Tačiau anaiptol nenuostabu, kad prie visko mielai prisiartino tas, kurs gailestingai atėjo visų gelbėti. „Atėjęs į Petro namus, Jėzus pamatė jo uošvę gulinčią ir karščiuojančią“ (Mt 8, 14). Matote, koks reikalas atvedė Kristų į Petro namus: tikrai ne troškimas dalyvauti pokylyje, bet gulinčiosios silpnumas; ne poreikis pavalgyti, bet proga išgelbėti; dieviškosios galybės darbas, bet ne žmonių puotos prabanga. Petro namuose liejosi ne vynas, o ašaros; tenai šeima nerimavo ne dėl vaišių, o dėl ligonio; tenai degė karštis, o ne rajumas. Todėl Kristus čia įžengė ne vaišių priimti, bet grąžinti gyvenimo.

Dievas ieško žmonių, ne to, kas žmonių; trokšta suteikti dangiškus dalykus, nesiekia įsigyti žemiškų; taigi Kristus ateina priimti mūsų, o ne ieškoti to, kas mūsų. „Atėjęs į Petro namus, pamatė jo uošvę gulinčią ir karščiuojančią.“ Į Petro namus įžengęs Kristus išvydo tai, dėl ko ir buvo atėjęs: nesidairė, kaip atrodo namai, nematė nei daugybės pasitinkančiųjų, nei išsirikiavusių sveikintojų, nei susibūrusių šeimos narių; jam visai nerūpėjo pasiruošimo gražmenos, užtat jis atkreipė dėmesį į sergančiosios dejones, pastebėjo karščiuojančiosios kančią. Matė, koks pavojus gresia beprarandančiai viltį, ir tučtuojau ištiesė rankas, kad atliktų savo dieviškumo darbą: neprisilietė Kristus prie žmogiškų gėrybių tol, kol gulėjusi moteris prisikėlė dieviškosioms. „Palietė jos ranką, ir karštis paliovė“ (Mt 8, 15). Matote, kaip paliauna karštis, prie kurio prisiliečia Kristus: nebelieka negalios ten, kur pasirodo gelbėtojas; nėra priėjimo mirčiai ten, kur įėjimas atviras atgaivintojui.

„Palietė jos ranką.“ Ar būtinai dar reikėjo paliesti, kai jau įžengė įsakymo teisė? Tačiau Kristus palietė moters ranką, kad grąžintų ją gyvenimui, nes Adomas iš moters rankos buvo priėmęs mirtį. „Palietė jos ranką.“ Kad tai, ką buvo praradusi dėl griovėjo rankos, atitaisytų kūrėjo ranka. „Palietė jos ranką.“ Kad gautų atleidimą ranka, kuri buvo gavusi mirties nuosprendį. „Ir atsikėlė, ir galėjo jam patarnauti.“

Mons. Artūras Jagelavičius. „Jis pasiėmė mūsų negales“

„Atėjus vakarui, kai saulė nusileido, pas Jėzų sugabeno visus ligonius ir demonų apsėstuosius, visas miestas buvo susirinkęs prie durų. Jis pagydė daugelį sergančių įvairiomis ligomis, išvarė daug demonų.“ Koks artimas mūsų širdžiai šis vaizdas. Kuomet atslūgsta dienos rūpesčiai, ateina vakaras, dažnai liekame vieni su savimi, tuomet paaštrėja ligų keliami skausmai, pagilėja vienatvės ir liūdesio jausmas. Prisimename gyvenime patirtus skausmus, neteisybes ir nejučia ištariame šventųjų vardus, lyg dejuodami, lyg melsdamiesi. Kai kam vienintelė viltis yra glaustis prie Viešpaties ir išlieti maldoje savo širdgėlą, ligų ir nelaimių skausmą. Ausyse skamba Kristaus žodžiai: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu!“ (Mk 11, 28). Ir mes vis einame prie Viešpaties kaip nesuskaičiuojama minia, kaip neišsemiama skausmo jūra. O iš Jėzaus išeinanti jėga mus gydo, perkeičia, mums suteikia kantrybės ir ištvermės. Jis gydo pačias sielos gelmes, nes jis Kūrėjas, kuriantis mums naują širdį. Jo gydomoji jėga neišsemiama, nes Viešpaties gailestingumas neišsemiamas. „Dievas apstus gailestingumo“, – sako apaštalas Paulius (Ef 2, 4). Viešpats gerai supranta, „kad visa kūrinija iki šiol tebedūsauja ir tebesikankina“ (Rom 8, 2). Jis mato mūsų kančias. Jėzus niekada neatsitraukia nuo kenčiančio žmogaus, nebėga nuo kančios. Jo širdis jautri ir išmintinga, ir nei vieno neatstumianti. Čia išsipildo pranašo Izaijo žodžiai: „Jis pasiėmė mūsų negales, sau užsikrovė mūsų ligas“ (Mt 8, 17).

Iš negausių evangelistų užrašų prieš mūsų akis iškyla gydančio Viešpaties scenos. Jėzus išgydo sergančią apaštalo Petro uošvę. Arba štai Jėzus priešingai ir nepatikliai nusiteikusios minios viduryje. Prie jo prieina žmogus su padžiūvusia paralyžiuota ranka. Visa tai vyksta šeštadienį, todėl visi laukia, ar Jėzus gydys šeštadienį. Tuomet jis juos paklausė: „Ar šabo dieną leistina gera daryti, ar bloga?“ (Mk 3, 1–5). Pajutęs minios neapykantą ir širdžių žiaurumą, Jėzus rūsčiai apžvelgia visus aplink stovinčius, lyg norėdamas kiekvieną jų priversti atsipeikėti ir turėti gailestingumo, ir nuliūdęs dėl jų širdies kietumo taria sergančiajam: „Ištiesk ranką.“ Šis ištiesė, ir ranka atgijo. Štai kitoje vietoje nuleidus pro stogą prie jo kojų neštuvuose gulintį paralyžiuotą žmogų, Jėzus išgydydamas taria: „Sūnau, tau atleidžiamos nuodėmės… kelkis, imk savo neštuvus ir eik namo“ (Mk 2, 1–11). Kai minioje prie Jėzaus apsiausto prisilietusi moteris pagyja, Jėzus jai sako: „Dukra, tavo tikėjimas išgelbėjo tave, eik rami“ (Mk 5, 34). Čia mes atrandame esminį išgydymo tikslą – sustiprinti tikėjimą ir išvaduoti žmogų iš nuodėmių naštos. Išgydymas vyksta tuomet, kai mes tikime į Jėzų Mesiją. Neturėdami tikėjimo, vargu ar kreipsimės į Jėzų pagalbos. Kiekvienas kentėjimas turi dvejopą tikslą – arba tai yra Dievo šauksmas, kuris sako: „Žmogau, tavo keliai yra negeri, taisykis“, arba kentėjimas yra pasveikinimas nuo Dievo, kalbąs: „Aš noriu tave padaryti tobulesnį negu esi.“

Ką reiškia, kad Jėzus gydo ligonius? Reiškia, jog prisiartino Dievo karalystė. Kristus primena pranašo Izaijo žodžius: „Viešpaties Dvasia ant manęs, nes jis patepė mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams. Pasiuntė skelbti belaisviams išvadavimo, akliesiems – regėjimo; siuntė vaduoti prislėgtųjų ir skelbti Viešpaties malonės metų.“ Svarbu pabrėžti, jog pirmiausia Geroji Naujiena skirta vargdieniams, neturintiems lėšų pragyvenimui; netekusiems laisvės; akliesiems, neregintiems visos puikios kūrinijos; tiems, kuriuos slegia sielvartas ar socialinis neteisingumas; pagaliau nusidėjėliams. Pirmiausia tiems žmonėms Mesijas tampa lengvai atpažįstamu Dievo, kuris yra meilė, ženklu. Dievas yra meilė, ir skausmas Jo rankose tėra priemonė mums perauklėti ir išganyti.

Savo gyvenimo būdu ir darbais Jėzus apreiškė, kaip pasaulyje, kuriame gyvename, reiškiasi Dievo meilė. Veikli meilė, kuri ieško žmogaus ir aprėpia visą jo žmogiškumą, labiausiai pasireiškia ten, kur susiduria su kančia, skriauda, vargu – su visa istorine žmogaus būsena, kuriai būdingas žmogaus ribotumas bei tiek fizinis, tiek moralinis trapumas. „Jėzus pamatė didžiulę minią, ir jam pagailo žmonių, nes jie buvo tarsi avys be piemens“ (Mk 6, 34).

Šiandien mes neturime manyti, jog Jėzus nebegali ar nebenori mums padėti. Daugelis kenčiančių sulaukia Jo pagalbos, sustiprinančios sielą ir kūną. Paprastai tai įvyksta ne kokio į akis krintančio stebuklo dėka. Šiuo atžvilgiu malda ir sakramentai turi didelę gydomąją jėgą. Tiesa, trys sakramentai – Atgaila, Eucharistija ir Ligonių patepimas – pirmiausia skirti mūsų sielai, t. y. nuodėmėms atleisti ir pašvenčiamajai malonei padidinti. Bet jie gali gydomai veikti ir kūną. Kiekvienu atveju jie daro mus Dievo akyse vertesnius išganymo, jei meldžiame sveikatos. Todėl, ypač sirgdami, privalome maldingai priimti Atgailos ir Eucharistijos sakramentus, o sunkios ir pavojingos ligos atveju tuojau pat prašyti Ligonių patepimo. Žinoma, melsdami sveikatos, drauge nuolankiai atsiduokime į Dievo apvaizdos rankas.

Mūsų dienomis itin jaučiama karitatyvinės veiklos būtinybė. Įvairiomis formomis žmonių pasaulyje pasireiškianti kančia egzistuoja taip pat tam, kad išlaisvintų žmoguje meilę, tą nesavanaudišką savojo „aš“ dovanojimą dėl kito, kenčiančiojo labui. Žmogiškosios kančios pasaulis tarytum nuolat šaukiasi kito, žmogiškosios meilės pasaulio; ir tam tikra prasme žmogus turi dėkoti kančiai dėl tos nesavanaudiškos, jo širdyje pabundančios ir veiksmais pasireiškiančios meilės. Žmogus, kuris yra artimas, negali abejingai praeiti pro kito kančią. „Tik po kentėjimų aš supratau, kaip gilus yra žmonių sielų giminingumas. Reikia pačiam išeiti kentėjimo mokyklą, tada visi kenčiantieji mums bus suprantami ir mes žinosime, ką jiems pasakyti“ (N. Gogolis).

baznycioszinios.lt