Geroji Naujiena. Jis vadinsis Emanuelis – Dievas su mumis

Geroji Naujiena. Jis vadinsis Emanuelis – Dievas su mumis

Štai mergelė pradės

Prabilęs Viešpats per pranašą kalbėjo Achazui: „Prašyk Viešpatį, savo Dievą, sau ženklo – arba apačioje iš žemybių, arba viršuje iš aukštybių.“ Achazas atsakė: „Aš nieko neprašysiu ir Viešpaties nebandysiu“. Tuomet Izaijas prabilo:

„Klausykite, Dovydo namai! Ar jums per maža varginti žmones, kad jūs įkyrite ir mano Dievui? Todėl pats Viešpats duos jums ženklą: štai mergelė pradės ir pagimdys sūnų; ji duos jam vardą Emanuelis, tai reiškia: ‘Dievas su mumis’“. (Iz 7, 10–14)

* * *
Teįžengia čia Viešpats: jis – garbingas Valdovas

Viešpaties žemė – ir kas tik ant žemės,
visas pasaulis ir kas jame gyva.
Juk tai jis jį virš jūrų pastatė,
virš upių tvirtą sukūrė.

Kas įžengs į Viešpaties būstą?
Kas drįs jo šventykloj pabūti?
Žmogus, kurio rankos nekaltos,
kuris turi sąžinę gryną,
be reikalo nemini Viešpaties vardo.

Viešpats šitokį laimins,
Gelbėtojas Dievas atlygins.
Šitokie žmonės – tikri jo gerbėjai,
jie išsiilgę Viešpaties veido (Ps 23, 1–6)

* * *
Jėzus Kristus, kilęs iš Dovydo giminės, − Dievo Sūnus

Paulius, Jėzaus Kristaus tarnas, pašauktasis apaštalas, išskirtas skelbti gerąją Dievo naujieną, kurią Dievas buvo iš anksto pažadėjęs per savo pranašus šventuosiuose Raštuose. O jie kalba apie jo Sūnų, kūnu kilusį iš Dovydo giminės, šventumo Dvasia ir prisikėlimu iš numirusių pristatytą Dievo Sūnumi su didžia galia, – Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį. Per jį esame gavę malonę ir apaštalo tarnystę, kad jo garbei skleistume tikėjimo klusnumą visose pagonių tautose. Jų tarpe ir jūs esate Jėzaus Kristaus pašaukti. Visiems Dievo mylimiesiems, esantiems Romoje, pašauktiems šventiesiems: tebūna jums malonė bei ramybė nuo, mūsų Tėvo, Dievo ir Viešpaties Jėzaus Kristaus! (Rom 1, 1–7)

* * *
Jėzus gims iš Marijos, susižadėjusios su Dovydo sūnumi Juozapu

Jėzaus Kristaus gimimas buvo toksai.
Jo motina Marija buvo susižadėjusi su Juozapu; dar nepradėjus jiems kartu gyventi, Šventajai Dvasiai veikiant ji tapo nėščia. Jos vyras Juozapas, būdamas teisus ir nenorėdamas daryti jai nešlovės, sumanė tylomis ją atleisti.

Kai jis nusprendė taip padaryti, per sapną pasirodė jam Viešpaties angelas ir tarė: „Juozapai, Dovydo sūnau, nebijok parsivesti į namus savo žmonos Marijos, nes jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios. Ji pagimdys sūnų, kuriam tu duosi vardą Jėzus, nes jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių“.

Visa tai įvyko, kad išsipildytų Viešpaties žodžiai, pasakyti pranašo lūpomis: „Štai mergelė nešios įsčiose ir pagimdys sūnų, ir jis vadinsis Emanuelis“, o tai reiškia: „Dievas su mumis“.

Atsikėlęs Juozapas padarė taip, kaip Viešpaties angelo buvo įsakyta, ir parsivedė žmoną pas save. (Mt 1, 18–24)

* * *
Laukdami Atpirkėjo gimimo kviečiame Tiesos.lt skaitytojus jungtis maldoje už Lietuvą Tiesoje. Prašykime Tėvą malonės pažinti Jo valią ir drąsos jai tarti TAIP – prašykime malonės, kad mūsų gyvenimas paliudytų mūsų žodžius, o susitikimo su Jėzumi džiaugsmas suteiktų tikrąją Dievo vaikų laisvę ir pripildytų mūsų kasdienybę Jo džiaugsmo. Prašome per Kristų mūsų Viešpatį. Amen. .

Kardinolas Sigitas Tamkevičius. Šventų Kalėdų prieangyje
4 Advento sekmadienio homilija

Advento sekmadieniais Dievo žodis primygtinai ragino mus budėti ir ruoštis susitikimui su Betliejaus Kūdikiu. Paskutinį Advento sekmadienį Evangelija pasakoja apie įvykius prieš pačias pirmąsias Kalėdas. Šių įvykių centre yra susižadėję, bet dar atskirai gyvenantys Marija ir Juozapas. Izraelyje buvo toks paprotys, kad susižadėję jauni žmonės, nors įstatymiškai jau buvo tikra šeima, kurį laiką gyvendavo skyrium, kol vyras sužadėtinę pasikviesdavo į savo namus. Šis laukimo metas būdavo pats gražiausias kiekvieno jauno žmogaus gyvenime. Panašus jis buvo Marijai ir Juozapui.

Marijai šis metas buvo dvigubai džiaugsmingas. Po angelo žodžių Marijai „Tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi sūnų, kurį pavadinsi Jėzumi“ (Lk 1, 31) ir po jos atsakymo „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei“ (1, 38) sekė džiaugsmo pilnos laukimo dienos: savo įsčiose ji nešioja Aukščiausiojo Sūnų. Tačiau vieną dieną Marijos džiaugsmas aptemo, kai ji pastebėjo susirūpinusį Juozapo veidą. Marijos intuicija neklydo: Juozapas suabejojo savo žmonos ištikimybe.

Kentėjo abu. Juozapui buvo skaudu palikti mylimą sužadėtinę, kurios tariama neištikimybė neleido jam planuoti bendro tolesnio gyvenimo. Marijai buvo ne mažiau skaudu, kadangi ji mylėjo Juozapą, bet nemokėjo paaiškinti, kaip jinai tapo nėščia. Nesunku nuspėti, kad Marija ne kartą svarstė papasakoti Juozapui angelo paskelbtą žinią apie Jėzaus įsikūnijimą, bet kiekvieną kartą jos svarstymas suduždavo: kas būtų patikėjęs, kad kūdikis pradėtas Dievo galybės veikimu? Marija meldėsi ir laukė dangaus įsikišimo. Jos tikėjimas buvo per daug didelis, kad būtų suabejojusi, jog viskas pasibaigs laimingai.

Vieną dieną, kai Juozapas apsisprendė tylomis atleisti Mariją nuo sužadėtinės ir žmonos įsipareigojimo, apsireiškęs angelas pasakė: „Juozapai, Dovydo Sūnau, nebijok parvesti į namus savo žmonos Marijos, nes jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios. Ji pagimdys sūnų, kuriam tu duosi vardą Jėzus, nes jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių“ (Mt 1, 20–21). Kokia laiminga Juozapui buvo ši valanda! Dvigubas džiaugsmas: jo sužadėtinė yra ištikima ir jos sūnus – taip ilgai lauktas Mesijas, Izraelio tautos Gelbėtojas.

Ši Marijos ir Juozapo skausmingų išgyvenimų istorija, pasibaigusi dideliu džiaugsmu ir šventa naktimi, kai gimė pasaulio Gelbėtojas, yra labai brangi kiekvienam tikinčiajam. Ne visada mums suprantami keliai, kuriais mus Dievas veda per gyvenimą; kartais ir mus pasitinka skausmingi išgyvenimai ir kančia, tačiau Dievą mylintiems viskas išeina į gera. Mūsų palaimintasis Teofilius Matulionis pasižymėjo nepriekaištinga ištikimybe Dievui, bet tuo pat metu patyrė daug smūgių, net ir mirė ištremtas iš savo vyskupijos, bet šiandien jis džiaugiasi Viešpaties artumoje, o mes turime užtarėją pas Dievą.

Evangelistas Matas, papasakodamas laimingai pasibaigusią Marijos ir Juozapo istoriją, ją užbaigia pabrėždamas, kad taip išsipildė Viešpaties žodžiai, pasakyti pranašo Izaijo lūpomis: „Štai mergelė nešios įsčiose ir pagimdys sūnų, ir jis vadinsis Emanuelis, o tai reiškia: „Dievas su mumis“ (Mt 1, 23).

Štai ir prisiartinome prie šv. Kalėdų – didžiausio žmonijos istorijos įvykio, kai Dievas, būdamas begalinis ir savo gailestingumu, nusileido iki mūsų, kad būtų Emanuelis, tai yra Dievas su mumis. Liko tik kelios dienos pasiruošti ir sutikti jį ne tik Betliejaus ėdžiose, bet ir savo širdyse.

Kardinolas Sigitas Tamkevičius

* * *
Tertulijonas († apie 220). Mergelė pagimdys sūnų

Pirmiausia siūlytina bus pirminė priežastis, kodėl Dievo Sūnus turėjo gimti iš mergelės. Naujai turėjo gimti kūrėjas naujo gimimo, apie kurį Viešpaties duosimą ženklą buvo paskelbęs Izaijas.

Koks tai ženklas? „Štai Mergelė pradės ir pagimdys sūnų“ (Iz 7, 14). Taigi Mergelė pradėjo ir pagimdė Emanuelį, tai reiškia „Dievas su mumis“. Toks naujas gimimas, kai žmogus gimsta Dieve, nes jau žmoguje yra gimęs Dievas, priėmęs senosios sėklos kūną be senosios sėklos, kad ją nauja sėkla, tai yra dvasine, atkurtų ir pašalinęs senovės nešvarumus apvalytų. Bet visas šis naujumas, kaip ir visų dalykų, iš praeities pavaizduotas yra kaip protingas sutvarkymas, kad per Mergelę Viešpats gimsta žmogui. Žemė iki tol buvo neliesta, dar neariama, neįdirbta sėjėjo; ir kaip sužinome, iš jos Dievo padarytas žmogus tapo gyva būtybe (plg. Pr 2, 5–7). Jei pirmasis Adomas šitaip pateikiamas, taigi ir antrasis arba paskutinis Adomas, kaip sakė Apaštalas (plg. 1 Kor 15, 45), taip pat iš žemės, tai yra kūno, dar neatverto gimdymu, buvo Dievo išvestas tapti gyvybę teikiančia dvasia.

Vis dėlto tenebūna tuščias man Adomo vardo priminimas: iš kurgi Kristus apaštalo pavadintas Adomu, jeigu jis kaip žmogus nebuvo žemiškos kilmės. Bet ir tai gina protas: Dievas savo paveikslą ir panašumą (plg. Pr 1, 26), velnio pagrobtą, besivaržydamas veikimu susigrąžino. Nes į dar mergelę Ievą įslinko mirtį nešąs žodis; lygiai taip į mergelę turėjo įeiti žodis – gyvybės davėjas, kad per tą pačią lytį, kas paniro į pražūtį, per ją būtų sugrąžinta išgelbėti. Ieva patikėjo žalčiu. Marija patikėjo Gabrieliumi. Ką ana nusikalstamai patikėdama prarado, šioji tikėdama atitaisė.