Pažadinsiu pranašą ir į jo lūpas įdėsiu savo žodžius
Mozė bylojo tautai: „Viešpats, tavo Dievas, pažadins tau pranašą iš tavo tautiečių, iš brolių tavųjų – kaip ir mane. Jo klausykite! Juk šito meldei iš Viešpaties, savo Dievo, prie Horebo, susirinkimo dieną, kada tu kalbėjai: ‘Aš negalėsiu darkart klausytis Viešpaties, savo Dievo, griaudimo ir negalėsiu darkart žiūrėt į tą didelę ugnį, idant nenumirčiau
Tuomet man Viešpats pasakė: ‘Jie teisūs, šitaip kalbėdami. Jiems aš pažadinsiu pranašą iš jų brolių tarpo – kaip ir tave. Į jo lūpas įdėsiu savo žodžius, ir jis skelbs jiems visa, ką jam paliepsiu. Kas nepaklausys mano žodžių, kuriuos jis skelbs mano vardu, tą aš patrauksiu atsakomybėn. Bet jeigu koks pranašas išdrįstų mano vardu skelbti žodį, kurio jam neliepiau skelbti, arba kalbėtų kitų dievų vardu, – toks pranašas turės numirti’“. (Įst 18, 15–20)
O, kad išgirstumėt šiandien, ką jums Viešpats byloja: „Tegul jūsų širdys nebūna storžievės“
Ateikite, linksmai šlovinkim Viešpatį.
Šaukim iš džiaugsmo, nes jis mūs tvirtovė.
Su padėka jo akivaizdon eikim,
jam giesmes džiugesio pinkim. –
Eikime, pulkime žemėn prieš Dievą,
prieš Viešpatį klaupkim, kuris mus sutvėrė,
Jis mūsų Dievas, o mes jo ganoma liaudis,
jo rankų globojamos avys. –
O, kad išgirstumėt šiandien, ką jis jums byloja:
„Tegul jūsų širdys nebūna storžievės,
kaip anuomet prie Meribos,
kaip tyruose Masos dieną,
kur jūsų senoliai įžūliai mane bandė,
nors stebuklus mano matė!“ – (Ps 94, 1–2. 6–9)
Nesusituokę rūpinasi Viešpaties reikalais
Broliai! Aš norėčiau, kad jūs gyventumėte be rūpesčių. Nesusituokęs rūpinasi Viešpaties reikalais ir trokšta patikti Viešpačiui. O susituokęs rūpinasi šio pasaulio reikalais, stengiasi patikti žmonai ir yra pasidalijęs. Taip pat netekėjusi moteris bei mergina rūpinasi Viešpaties reikalais, trokšdama būti šventa kūnu ir dvasia. O ištekėjusi rūpinasi pasaulio reikalais ir stengiasi patikti vyrui. Aš tai kalbu jūsų pačių labui, ne norėdamas užnerti jums kilpą, bet linkėdamas kilnumo ir netrukdomo atsidavimo Viešpačiui. (1 Kor 7, 32–35)
Jis mokė kaip turintis galią
Kafarnaume šeštadienį nuėjęs į sinagogą Jėzus pradėjo mokyti. Žmonės stebėjosi jo mokslu, nes jis mokė kaip turintis galią, o ne kaip Rašto aiškintojai.
Jų sinagogoje tada buvo netyrosios dvasios apsėstas žmogus. Jis ėmė šaukti: „Ko tau iš mūsų reikia, Jėzau Nazaretieti? Gal atėjai mūsų pražudyti? Aš žinau, kas tu esi: Dievo šventasis!“
Jėzus sudraudė jį: „Nutilk ir išeik iš jo!“ Tuomet netyroji dvasia pradėjo jį tąsyti ir, baisiai šaukdama, išėjo iš jo.
Visi didžiai nustebo ir klausinėjo vienas kitą: „Kas gi čia? Naujas mokslas su galia?! Jis netgi netyrosioms dvasioms įsakinėja, ir tos jo klauso!“ Gandas apie jį greitai pasklido po visą Galilėjos šalį. (Mk 1, 21–28).
Duok, kad laisvę ir tiesą mylėjusių Lietuvos vaikų kraujo ir meilės auka suardytų piktojo pinkles ir išsklaidytų įsiviešpatavusią tamsą, padėtų įveikti susiskaldymą ir klaidas, sugriautų nemeilės ir netiesos tvirtoves, išvaduotų nuo priklausomybės netyroms dvasioms.
Melskime ir už valstybių vadovus: teveda jie savo tautas tiesos ir teisingumo keliais į taiką. Prašykime Viešpatį pagijimo ligoniams, duonos alkstantiems, paguodos sielvartaujantiems, vienišiems ar atstumtiems, ar per jėgą atskirtiems nuo artimųjų – pripildyk jų dienas savo ramybės ir sustiprink, sugrąžink į mūsų širdis viltį, atkurk mūsų visuomenėje teisingumą ir bendrystę.
Viešpatie, visokios palaimos pradžia ir šaltini, suteik ir mums, Tiesos.lt bendruomenei, savo malonių: duok išminties pažinti tikrąjį gėrį ir atmesti visa, kas netikra, padėk išlaikyti tvirtą tikėjimą, negęstančią viltį, veiklią meilę ir savo ramybę. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.
Mons. Artūras Jagelavičius. Kova už žmogaus išgelbėjimą
Žmogus, išgirdęs šėtono balsą ir juo patikėjęs, ėmė bijoti Dievo, nes tarp Dievo šventumo ir savo nuodėmingumo pamatė didelę bedugnę. Bet Dievas daugybę kartų tiesė ir tebetiesia žmogui gailestingumo, meilės ir tėviškumo tiltus. Deja, nuodėmė, atnešusi žmogui mirtį, kartu neša nepasitikėjimą ir priešiškumą Dievui. Žmogus mąsto: nusidėjau, todėl dabar teks užmokėti skaudžią kainą, Dievas mane sunaikins. Tačiau Dievas nesunaikina, priešingai, su didele meile atperka žmogų iš piktosios dvasios vergijos. Tik piktajai dvasiai labai norisi, kad žmogus Dievo bijotų, galvodamas, kad yra pasmerktas būti sunaikintas.
Nusidėjusiam žmogui būtina suvokti, jog jis atsidūrė blogio vergijoje. Viena iš galingiausių šėtono klastočių – jo pastangos įtikinti žmogų, kad nusidėdamas jis tampa laisvas. Kristus mus perspėja: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kiekvienas, kas daro nuodėmę, yra nuodėmės vergas“ (Jn 8, 34). Jėzus atidengė šėtono apgaulę: piktoji dvasia stengiasi įtikinti žmogų prieštarauti Dievui, bėgti, slėptis nuo Jo, nepasitikėti Dievu, ir taip nepastebėti, kad jau atsidūrė melo ir prievartos karalystėje. Vietoj saugumo, išplaukiančio iš Dievo, žmogus ima ieškoti saugumo jėgoje, turtuose, pripažinime. Tačiau visi šie pasaulio dalykai nesuteikia saugumo, priešingai, žmogus dar labiau jaučiasi nepasotintas, atsiveria egoizmo, priešiškumo, neapykantos ir karų vartai. Visas šis blogis šiandien labai gudriai sukuria gausias savo struktūras ir visiškai pavergia žmogų, apraizgo lyg kirminą kokone. Tačiau net ir tada padėtis nėra beviltiška: Kristus atėjo išvaduoti žmogaus iš šios vergystės, pirmiausia iš vidinės, o vėliau ir iš socialinės. Jėzaus darbas – išlaisvinti žmogaus širdį iš nuodėmės, iš egoizmo, iš nepasitikėjimo Dievu ir suteikti meilę ir pasitikėjimą Dievu, drąsą kovoti ir nugalėti blogį. Visa Jėzaus veikla nukreipta į žmogaus išlaisvinimą iš vergavimo blogio dvasiai. Jėzaus darbuose yra kažkas nepaprasto. Piktoji dvasia šaukia išsigandusi, jog atėjo tas, kuris gali ją sunaikinti. „Jeigu aš išvarau demonus Dievo Dvasios jėga, tai tikrai pas jus atėjo Dievo Karalystė“ (Mt 12, 28).
Išganytojas griauna blogio karalystę, naikindamas pačias blogio šaknis, kurios įsismelkė į žmogaus širdį. Kovą su blogio karalyste Kristus pradeda nuo kovos už žmogaus būties išgelbėjimą.
Šiandienis žmogus piktosios dvasios atžvilgiu yra labai skeptiškas. Kaip galima tikėti velniu šiandieniniame pasaulyje? Tai tiesiog Viduramžių prietarai… Tačiau šiandien žmogus, kaip niekad, tiki burtais, magija, horoskopais, visokiausiais prietarais. Piktajai dvasiai tai labai patinka, ji moka gerai užsimaskuoti. Tarsi dingsta iš aplinkos, kad žmonės nieko bijotų. XXI amžiuje mūsų laukia didelis pavojus ir rizika, kad mūsų tikėjimas praras gyvybingumą kasdieniame gyvenime ir pavirs nuobodžiu apeigų atlikimu, ritualizmu. Piktoji dvasia siekia, kad mūsų tikėjimas taptų nepajėgus pakeisti žmogaus galvosenos ir pasaulio klaidų. Tikėjimas, kuris nekeičia gyvenimo, nekeičia ekonominių, politinių santykių, yra netikras, klaidingas krikščioniškas tikėjimas. Autentiška krikščionybė ne tokia. Neužtenka tikėti: velnias taip pat tiki, gerai pažįsta Kristų, tačiau jis Kristaus nemyli ir Jo neklauso.
Šiandien daugelio žmonių namuose galime pamatyti velniūkščio ar raganaitės ant šluotos skulptūrėlių. Atrodo, jog piktoji dvasia, pavaizduota su ragais ir uodega, yra tik etnografinis kūrinys, kurio vieta Antano Žmuidzinavičiaus muziejuje. Tačiau šio sekmadienio Evangelija mums nori priminti siaubingą tiesą – piktoji dvasia tikrai egzistuoja. Ji ir jos darbai kur kas baisesni negu liaudies meistrų išdrožta raguota būtybė. Šėtono gudri strategija, jis nori, kad žmonės jo egzistavimu netikėtų, laikytų jį pasakų herojumi. Jam to užteks žmogaus mąstysenai ir elgsenai sėkmingai užvaldyti.
Mieli tikintieji, kad ir kokios būtų mūsų nuodėmės ir klaidos, kad ir kokie nusikaltimai drebintų pasaulį, nenusiminkime ir nepraraskime vilties bei optimizmo. Remkimės į Viešpatį: tiktai Dievas gali išgydyti žmogaus giliausią esybę ir suteikti kokybiškai naują pradžią duodamas jam naują širdį (plg. Jer 31, 33; Ez 36, 26).
