Mane Viešpats gano; man nieko nestinga
Jis mane veda, kur vešlios ganyklos žaliuoja,
leidžia man atilsėti paversmy;
manąją sielą gaivina,
veda mane teisingais takais savo garbei. –
Nė keliaudamas slėniu tamsiausiu,
aš nebijosiu, nes tu drauge būsi,
Tavo lazda, vėzdas galingas,
drąsą man duoda. –Tu man keli vaišes,
o priešai sugėdinti žiūri.
Kvepalais man patepi galvą,
pili man sklidiną taurę. –
Tavoji malonė ir meilė palydi
kiekvieną mano gyvenimo dieną.
Aš Viešpaties būste gyvensiu
per amžius ilgiausius. – (Ps 22, 1–6)
Mylimieji! Kai esate kantrūs, darydami gera ir kentėdami, tuomet jums nuopelnas Dievo akyse. Juk jūs tam pašaukti; ir Kristus kentėjo už jus, palikdamas jums pavyzdį, kad eitumėte jo pėdomis. Jis nepadarė nuodėmės, ir jo lūpose nerasta klastos. Šmeižiamas jis neatsikirtinėjo, kentėdamas negrasino, bet visa pavedė teisingajam Teisėjui. Jis pats savo kūne užnešė mūsų nuodėmes ant kryžiaus, kad, numirę nuodėmėms, gyventume teisumui. Jūs esate išgydyti jo žaizdomis. Jūs buvote tarsi paklydusios avys, o dabar sugrįžote pas savo sielų ganytoją ir sargą. (1 Pt 2, 20b–25)
Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas neina pro vartus į avių gardą, bet įkopia pro kur kitur, tas vagis ir plėšikas. O kas pro vartus ateina, tas avių ganytojas. Jam sargas atkelia vartus, ir avys klauso jo balso. Jis šaukia savąsias avis vardais ir jas išsiveda. Išsivaręs visas saviškes, jis eina priešakyje, o avys jį seka, nes pažįsta jo balsą. Paskui svetimą jos neseks, bet nuo jo bėgs, nes nepažįsta svetimųjų balso“. Jėzus pasakė jiems tą palyginimą, bet jie nesuprato, ką tai reiškia. O Jėzus kalbėjo toliau: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: aš – avių vartai. Visi, kurie pirma manęs atėjo, buvo vagys, plėšikai, todėl neklausė jų avys. Aš esu vartai. Jei kas eis per mane, bus išgelbėtas. Jis įeis ir išeis ir ganyklą sau ras. Vagis ateina vien tik vogti, žudyti, naikinti. Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, – kad apsčiai jo turėtų“. (Jn 10, 1–10)
Skaitantieji šią Gerojo Ganytojo sekmadienio homiliją tikriausiai avių neganėte. Man piemeniu teko būti keturias vasaras; ganiau karves ir avis. Avys ne visada būdavo klusnios, ir jos man primena dažnai pasitaikantį mūsų neklusnumą Gerajam Ganytojui – Jėzui.
Evangelijoje pagal Joną randame Jėzaus pasakojimą apie gerąjį ganytoją ir jo saugojamas avis. Jėzus pasinaudojo žmonėms dažnai matomu vaizdu ir pasakė svarbią tikėjimo tiesą.
Jei šiandien nuvyksite į Šventąją Žemę, Judėjos dykumoje taip pat matysite piemenis, ganančius savo avis. Su avimis jie praleidžia visą gyvenimą; dalinasi su jomis saulės kaitra ir nakties šalčiu.
Anuomet Palestinoje avių auginimas buvo labiausiai paplitęs verslas. Naktį avys būdavo saugojamos garduose, o rytą piemuo savąsias avis išsivesdavo į ganyklas. Piemuo eidavo priekyje, o avys sekdavo paskui savo šeimininką.
Jėzus save pavadino geruoju ganytoju ir avių vartais: „Aš – gerasis ganytojas, aš pažįstu savąsias avis, ir manosios pažįsta mane“ (Jn 10, 14). „Aš esu vartai. Jei kas eis per mane, bus išgelbėtas.
<…>
Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, – kad apsčiai jo turėtų“ (Jn 10, 9–10).
Jėzus neatsitiktinai pasivadino geruoju ganytoju ir vartais, vedančiais į gyvenimą. Apaštalas Petras paaiškina: „Jis (Jėzus) pats savo kūne užnešė mūsų nuodėmes ant kryžiaus, kad, numirę nuodėmėms, gyventume teisumui. Jūs esate pagydyti jo žaizdomis. Jūs buvote tarsi paklydusios avys, o dabar sugrįžote pas savo sielų ganytoją ir sargą“ (1 Pt 2, 24–25).
Gerojo Ganytojo sekmadienį esame kviečiami pamąstyti, kiek esame klusnūs už mus ant kryžiaus kentėjusio Ganytojo balsui, ar kartais neklausome tų, kuriuos Jėzus pavadino vagimi ir plėšikais.
Sekminių dieną apaštalas Petras kalbėjo susirinkusiems žmonėms: „Dievas padarė Viešpačiu ir Mesiju tą Jėzų, kurį jūs nukryžiavote“ (Apd 2, 36). Tuomet žmonės klausė: ką jie dabar turėtų daryti? Petras atsakė: „Atsiverskite ir kiekvienas tepasikrikštija vardan Jėzaus Kristaus, kad būtų atleistos jums nuodėmės, tada gausite Šventosios Dvasios dovaną“ (Apd 2, 38).
Visi esame pakrikštyti, tačiau visi esame nuolat reikalingi atsivertimo malonės. Vieniems, galbūt, reikia palikti nuodėmės kelią, kitiems susiorientuoti, ar tikrai savo ganytoju ir vadu yra pasirinkę Jėzų, o ne kokį nors suvedžiotoją, tretiems – galbūt, reikia pakurstyti atšalusią meilę.
Per trisdešimt Nepriklausomybės metų mes matėme daug gelbėtojų bei ganytojų, kurie kvietė žmones jų klausyti ir sekti paskui juos, – daugeliu jų ne kartą nusivildavome.
Tačiau svarbiausia ne tai, kam patikime savo laikinąjį gyvenimą, bet kam patikime amžinąjį likimą. Apie tai ir kalba Gerojo Ganytojo sekmadienio Dievo žodis. Jeigu Jėzus būtų tik kalbėjęs ir tik kvietęs sekti paskui jį, bet nebūtų už mus miręs ant kryžiaus, mes jį galėtume statyti šalia daugelio kitų, siekusių žmonėms gėrio. Dabar gi mes turime jį vienintelį, kuriuo galime tikėti ir pasitikėti.
Šį sekmadienį esame kviečiami pasitikrinti, kam mes esame patikėję savo amžinąjį likimą. Jeigu per Krikštą savo gyvenimą patikėjome Jėzui, tuomet privalome būti nuoseklūs – gyventi taip, kaip jis mokė, o kai per silpnumą suklystame, tuomet kuo skubiau sugrįžti pas savo sielų ganytoją ir sargą.
Atsivertimas yra mūsų visų kelias, kuriuo turime eiti, kad vis labiau taptume ištikimi Gerajam Ganytojui.
Šį sekmadienį padėkokime Dievui už visus žmones, ypač už tėvus, kunigus, tikybos mokytojus ir kitus, buvusius mūsų geraisiais ganytojais ir parodžiusius vartus, per kuriuos einama į amžinąjį gyvenimą. Melskimės už pašaukimus į kunigystę bei Dievui pašvęstąjį gyvenimą, kad niekuomet nepritrūktume gerų ganytojų.
Kardinolas Sigitas Tamkevičius
