Religija

Geroji naujiena: Kad būtume Prisikėlimo vaikai

Written by Biciulystė Siūlo · 7 min read

Geroji naujiena: Kad būtume Prisikėlimo vaikai

Pasaulio Karalius prikels mus amžinajam gyvenimui

Nutiko, kad buvo suimta septyni broliai su jų motina. Karalius (Antiochas), norėdamas juos priversti, nepaisant Dievo įstatymo, valgyti kiaulės mėsą, įsakė juos plakti diržais bei rimbais. Bet vienas iš jų, prabilęs pirmuoju, pasakė: „Ko tu iš mūsų nori išklausti ir ką sužinoti? Mes pasiryžę verčiau numirti, nekaip tėvų įstatymus peržengti!“Antrasis merdėdamas pratarė: „Niekingas žmogau, tu atimi mums dabartinį gyvenimą; tačiau pasaulio Karalius mus, mirusius dėl jo įstatymų, prikels amžinajam gyvenimui“.
Po to kankino trečiąjį. Tasai pareikalavus tuojau iškišo liežuvį ir drąsiai ištiesė rankas. Pirma jis ramiai pareiškė: „Esu tai gavęs iš dangaus ir Dievo įstatymų dėlei aš to nesigailiu. Iš jo viliuosi tatai atgausiąs!“
Netgi karalius ir jo artimieji stebėjosi drąsa jaunuolio, kuriam kentėjimai nieko nereiškė.
Šiam mirus, panašiai kankino bei vargino ketvirtąjį. Būdamas jau prie mirties, jis tarė: „Dievas mums įkvėpė viltį, kad būsime jo atgaivinti. Mielai to ir laukiame, mirdami nuo žmonių rankos. O tau gi nebus prisikėlimo gyventi“. (2 Mak 7, 1–2, 9–14)

* * *
Viešpatie, vos rytą pabusiu – tave išvydęs, gėrėsiuos

Paklausyk, Viešpatie, teisiojo skundo,
atsižvelk, kaip tave aš maldauju.
Tegu tavo ausys maldą išgirsta,
iš mano neklastingųjų lūpų. –

Tegu tavo takais mano kojos žingsniuoja,
kad nesuklupčiau.
Šaukiuosi tavęs, išklausyk mane, Dieve!
Atkreipk į mane savo ausį, išgirsk mano žodį. –

Tu saugok mane kaip akies lėlytę,
po savo sparnais stropiai slėpki.
O ašai, gyvendamas teisiai, tavo veidą regėsiu,
vos rytą pabusiu – tave išvydęs, gėrėsiuos. (Ps 16, 1. 5–6. 8. 15)

Viešpats jus tesustiprina kiekvienam geram darbui ir žodžiui

Broliai! Pats mūsų Viešpats Jėzus Kristus ir mūsų Dievas Tėvas, kuris pamilo mus ir maloningai suteikė mums amžinos paguodos ir geros vilties, tesuramina jūsų širdis ir tesustiprina kiekvienam geram darbui ir žodžiui.
Pagaliau, broliai, melskitės už mus, kad Viešpaties žodis skintųsi kelią ir būtų gerbiamas, kaip ir pas jus, o mes būtume išgelbėti nuo iškrypusių ir blogų žmonių, nes ne visi turi tikėjimą.
Viešpats ištikimas. Jis sustiprins jus ir apsaugos nuo pikto. Mes pasitikime jumis Viešpatyje, kad vykdote ir vykdysite, ką jums įsakome. Viešpats telenkia jūsų širdis į Dievo meilę ir Kristaus kantrybę. (2 Tes 2, 16–3, 5)

* * *
Dievas nėra mirusiųjų Dievas, bet gyvųjų

Pas Jėzų atėjo sadukiejų, kurie neigia mirusiųjų prisikėlimą, ir paklausė:
„Mokytojau, Mozė yra mums parašęs: ‘Jei kieno vedęs brolis numirtų bevaikis, tuomet jo brolis tegul veda našlę ir pažadina savo broliui palikuonių’. Taigi yra buvę septyni broliai. Pirmasis vedė žmoną ir mirė bevaikis. Ją vedė antrasis, paskui trečiasis ir paeiliui visi septyni, ir mirė, nepalikdami vaikų. Galiausiai mirė ir ta moteris. Kurio gi žmona ji bus, kai mirusieji prisikels? Juk ji yra buvusi visų septynių žmona!“
Jėzus jiems atsakė: „Šio pasaulio vaikai veda ir teka, o kurie pasirodys verti dalyvauti aname pasaulyje ir mirusiųjų prisikėlime, tie neves ir netekės, taip pat ir mirti jie negalės, nes bus tolygūs angelams ir bus Dievo vaikai būdami prisikėlimo vaikai.
O kad mirusieji prisikels, mini ir Mozė pasakojime apie krūmą, kur jis Viešpatį vadina Abraomo Dievu, Izaoko Dievu ir Jokūbo Dievu. Juk Dievas nėra mirusiųjų Dievas, bet gyvųjų, nes visi jam gyvena“. (Lk 20, 27–38)

 

* * *
Pasitikėdami Gyvųjų Dievu ir Jo Sūnumi, atsiųstu mūsų vaduoti iš amžinosios mirties, melskimės ir už Lietuvą Tiesoje. Kiekvienas asmeniškai ar bendruomenėje prašykime savo dangiškąjį Tėvą, visokios gyvybės Davėją, išminties ir drąsos malonių pakeisti tuos savo valstybės įstatymus, kurie pažeidžia Jo įsteigtuosius – visų pirma, tuos, kurie įteisina mirties ir nevilties kultūrą, o neteisingumą padaro bendrabūvio principu. Duok, Dieve, ir mums tą malonę – tapti Prisikėlimo vaikais ir visada atminti, jog Tavęs „reikia klausyti labiau negu žmonių“ (Apd 5, 29). Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

 

* * *
Sigitas Tamkevičius. Prisikėlimo vaikai
32 eilinio sekmadienio homilija

Nuo medžių krintantys lapai primena mirtį ir skatina mąstyti, ar žmogaus likimas panašus į tuos krintančius lapus ir viskas baigiasi mirtimi. Jei taip, jei žmogus tik labiau išsivystęs gyvūnas, tuomet lengva pasiduoti pagundai lipti kitiems per galvas, kad būtų patenkinti egoistiški interesai. Kriminalinė kronika kasdien rašo apie nusikaltimus, kuriuos padaro mirties kultūros aukomis tapę žmonės, net paaugliai. Apie amžinybės perspektyvą praradusiuosius apaštalas Paulius rašo: „Daugelis […] elgiasi kaip Kristaus kryžiaus priešai. Jų galas – pražūtis, jų dievas – pilvas ir jų garbė – gėda. Jie temąsto apie žemės daiktus“ (Fil 3, 18).

Tikėjimas tik tuomet keičia žmogaus gyvenimą, kai jis aiškiai ir giliai tiki, kad gyvena ne tik žemėje, bet jo laukia ir prisikėlimas bei amžinasis gyvenimas. Mūsų tėvynė danguje, ir iš ten mes laukiame Išgelbėtojo, Viešpaties Jėzaus Kristaus, kuris pakeis mūsų vargingą kūną ir padarys jį panašų į savo garbingąjį kūną ta galia, kuria jis sau visa palenkia (Fil 3, 20–21).

Antrojoje Makabėjų knygoje skaitome apie motinos ir septynių jos sūnų kankinystę. Karalius Antiochas išniekino Jeruzalės šventyklą ir vertė žmones garbinti stabus. Karalius nesėkmingai bandė priversti septynis brolius paniekinti savo tikėjimą. Vienas iš brolių kalbėjo: „Mes esame pasirengę verčiau mirti, negu nusikalsti savo protėvių įstatymui“ (2 Mak 7, 2). Kitas brolis drąsiai išrėžė karaliui: „Tu atimi iš mūsų šį gyvenimą, bet pasaulio Karalius mus prikels naujam amžinam gyvenimui“ (2 Mak 7, 9). Vienas po kito motinos akivaizdoje broliai buvo žiauriai nukankinti; motina, kuri drąsino vaikus kentėti, bet nepaniekinti Dievo įstatymo, taip pat buvo nukankinta.

Pirmieji krikščionys, girdėdami šių kankinių istoriją, sėmėsi tvirtumo, nes už ištikimybę Kristui jiems taip pat grėsė kankinystė ir mirtis, ne mažiau nuožmi už aprašytą Antrojoje Makabėjų knygoje. Persekiojamus krikščionis stiprino mintis, jog mirtis gali sunaikinti tik laikinąjį gyvenimą, bet ne amžinąjį, nes Jėzus mokė, kad ten jie būdami prisikėlimo vaikai, bus tolygūs angelams ir bus Dievo vaikai (Lk 20, 36).

Visiškai neseniai Lietuva patyrė daug skaudžių išbandymų, kai buvome prievartaujami klusniai vykdyti Kremliaus reikalavimus. Tuo sunkiu metu krikščioniškas tikėjimas bolševikams tapo neįveikiama kliūtimi pakeisti daugelio žmonių mąstymą ir elgesį. Verta apsilankyti buvusiame KGB kalėjime Vilniuje, dabartiniame Genocido aukų muziejuje, ir prisiliesti prie kančių vietų, kurias perėjo mūsų tautos sūnūs ir dukros, daugiausia katalikai, nesutikę tarnauti okupantams.

Šiandien mums laisvė yra natūrali kaip oras, kuriuo kvėpuojame, tačiau ne visi iki galo suvokia, kokia kaina buvo už tai sumokėta. Ne vienas jaunuolis pasako: „Lietuvoje per mažai uždirbu, todėl važiuoju į Angliją.“ Tai neatsakinga kalba ir elgesys. Atrodo, tik vakar kalėjau su jaunais vyrais, mėginusiais prasiveržti iš sovietinio rojaus į Vakarus. Jie visi už tai buvo nuteisti dešimčiai metų nelaisvės, nes sovietinis Baudžiamasis kodeksas laisvės trokštančius žmones vertino kaip tėvynės išdavikus.

Tuometinei prievartai drąsiausiai priešinosi tie, kurie rėmėsi tikėjimu į Dievą ir amžinąjį gyvenimą. Kun. Juozas Zdebskis, Kaune teisiamas už vaikų katechizaciją, į kaltinimą, jog sulaužęs BK straipsnį, draudžiantį mokyti vaikus tikėjimo dalykų, atsakė žydų teisme pasakytais apaštalo Petro žodžiais: „Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių“ (Apd 5, 29).

Būtume apgailėtini naivuoliai, jei manytume, jog dabartiniame pasaulyje, kuris save vadina demokratišku ir labai tolerantišku, jau nebėra ir nebus prievartos ir niekas nesikėsins į mūsų įsitikinimus. Dabartinis laisvas pasaulis leidžia gėjams ir lesbietėms viešai darkytis miestų gatvėse, tačiau šiurkščiai atmeta dorą žmogų, bandantį gyventi pagal Dekalogo reikalavimus. Keičiasi tik prievartos formos, bet ne jos esmė.

Mūsų laikais niekas nenupjaus liežuvio ir nenulups nuo galvos plaukų su oda, ką karalius Antiochas padarė septyniems broliams, išdrįsusiems nenusilenkti pagonių stabams. Tačiau jei laikysimės savo įsitikinimų, būsime tarsi rakštis akyse tiems, kuriems nauda ir malonumai yra svarbiausios vertybės.

Dabartiniame laisvame pasaulyje nesvyruoti, išsaugoti krikščioniškąsias vertybes gali tik tie, kurie aiškiai save laiko Prisikėlimo vaikais. Maldoje palinkėkime vieni kitiems gyvo tikėjimo, kurį turėjo tie septyni broliai kankiniai ir prievartai nenusilenkę visų amžių krikščionys.

Kardinolas Sigitas Tamkevičius

* * *
Romanas Guardinis († 1968). Keturi klausimai

Girdėdami, kaip iškilmingai Jėzus įžengia į Jeruzalę, žodžiu ir veiksmu išreikšdamas savo valią, kad būtų atpažintas kaip Mesijas, artimiausiomis dienomis tikimės išvysti jį dalyvaujantį įnirtingose kovose. Tačiau tai, ką perskaitome, nustebina. Kaip turėtume nusakyti Jėzaus laikyseną tomis dienomis? Ką gi Jis iš tiesų daro? Ar Jis kovoja? Aišku, Jis nieko neišsižada. Iki pat galo neatšaukia savo reikalavimų. Neatmeta galimybės, kad galės būti išgirstas. Jo karalystė vis dar gali ateiti. Vadovaujantieji asmenys dar gali Jį priimti, tauta dar gali į Jį atsigręžti. Tačiau taip pat akivaizdu, kad nuosprendis jau priimtas, kad Jo kelias veda mirtin. Jis nekovoja tam, kad patrauktų savo pusėn tautą ar jos vadovus; tačiau Jis ir neatsitraukia vien pasyviai laukti savo lemties. Tad ką gi galų gale daro Jėzus?

Kitaip nepasakysi – Jis iki galo vykdo tai, kas Jam pavesta. Jis ir toliau sako tai, kas turi būti pasakyta. Jis ir toliau liudija tai, kas svarbiausia. Jis ir toliau kelia Dievo reikalavimus. Tam Jis neturi iš anksto parengto plano, tačiau elgiasi pagal kiekvienos valandos aplinkybes. Jis nei atsitraukia, nei puola; nei pasiduoda, nei stengiasi laimėti. Jis užbaigia. Jis daro tai, ką galiausiai išsakys prieš pat mirtį: „Atlikta.“ (Jn 19, 30) Iš čia tokia šių dienų galybė ir apsisprendimų gausa ir kartu ypatinga ramybė. Viskas išaiškinta. Jei kas nors iki šiol dar buvo miglota, dabar išreiškiama visu aiškumu.

Todėl kai kurios tarpusavyje susijusios scenos įgauna ypatingos reikšmės. Čia užduodami keturi klausimai. Kas klausia, kaip klausia ir koks atsakymas pasigirsta ir kaip jis yra priimamas – visa tai atskleidžia, ką norima pasakyti.

Fariziejai yra šios šalies konservatoriai, ortodoksai, atkaklūs šventosios tradicijos gynėjai ir aistringi nacionalistai. Kitoje pusėje – sadukiejai: išsilavinę kosmopolitai, besimėgaujantys gyvenimu skeptikai. Iki šiol jie nesikišo į naujai iškilusio mokytojo reikalus. Jiems nepatinka toks religinis atkaklumas, tokia apsisprendimo reikalaujanti, pranašiška jėga. Jie tikrai pasakytų, kad tokie dalykai „ne jų skonio“. Vis dėlto pamažu šis reikalas tampa jiems pavojingas. Jie nuogąstauja susidursiantys arba su politiniais sunkumais, arba dar blogiau – su religine pranašo diktatūra. Taigi jie įsikiša, prisidengę ironiška pranašumo mina.

Sadukiejai netiki prisikėlimu, todėl jie atmeta ir nemirtingumą. Jiems egzistuoja tik apčiuopiamas, žemiškas gyvenimas. Tai yra skepticizmas. Jį išduoda jau pats klausimo pobūdis. Jame slypi kažkokia ironiška nepagarba visam kam, galbūt net spąstai. Kaip atsakys Jėzus į klausimą, į kurį iš esmės nenorima išgirsti jokio atsakymo, nes toks klausimas tėra klasta ir tiesos atmetimas? Jėzus elgiasi taip, kaip ir kitais atvejais. Jis parodo, kad šis klausimas, nepaisant jo tariamo išmintingumo, yra kvailas ir piktas. Kad nėra tokio anapusinio pasaulio, kuriame jis galiotų, nes prisikėlimas ir tolimesnis gyvenimas, sekant šiuo klausimu, būtų ne kas kita, kaip tik dabartinės klausiančiųjų būties pratęsimas. Tačiau virš šios žemiškosios būties erdvės atsiveria kita, tikroji. Iš čia, iš Apreiškimo, iš Dievo, gyvojo Dievo galybės aiškėja tikrasis prisikėlimas – tokio gyvenimo proveržis, kuriame Dievo pasiuntiniai ir jais tikintys jau dabar yra gyvi.

O rezultatas vėl toks pats – priešininkai nutyla. Jie šalti. Jie neatsiveria. Jie pasilieka tokie, kokie buvo. Ne, jie sugėdinti, įtūžę ir laukiantys kitos progos.