Geroji Naujiena: Kad ieškotume Jo Karalystės ir Jo teisumo

Geroji Naujiena: Kad ieškotume Jo Karalystės ir Jo teisumo Prašei sau išmanymo

Naktį per sapną Saliamonui pasirodė Viešpats ir sako: „Prašyk, ko tik nori, ir aš tau duosiu“.
Saliamonas tarė: „Dabar, mano Viešpatie Dieve, tu savo tarną paskyrei karaliumi vietoj jo tėvo Dovydo. Bet aš tebesu labai jaunas ir nemoku, kaip pridera elgtis karaliui. 

Juk tavo tarnas vadovauja tautai, kurią tu esi išsirinkęs; tai didelei tautai, kurios dėl gausybės negalima nei suskaityti, nei nustatyti. Tad duok savo tarnui nuovokią širdį, kad jis tavo tautą mokėtų valdyti ir gera nuo pikta atskirti! Kitaip kas įstengtų valdyti šią tautą didžiulę?“

Ir Viešpačiui patiko, kad Saliamonas prašė tokio dalyko. Todėl jam Dievas atsakė: „Kadangi meldei mane šito, kadangi prašei sau ne ilgo gyvenimo, turtų ar priešų mirties, bet išmanymo teisingiems sprendimams daryti, tai aš tavo prašymą noriai patenkinsiu: aš duodu tau širdį, tokią išmintingą bei supratingą, jog iki tavęs dar nebuvo ir po tavęs nebus tokio, kuris tau prilygtų“ (1 Kar 3, 5. 7–12).

* * *
Viešpatie, tavo įstatymą aš karštai myliu!

Sakau Dievui: tokia dalia mano –

tavo žodžių laikytis.
Man tavo paskelbtas Teisynas – didelis turtas,
brangesnis už auksą, sidabrą. –
Tavo gerumas mane tepaguodžia,

kaip esi savo tarnui žadėjęs.
Būk gailestingas, ir ašai gyvensiu,
nes mane tavo įstatymas žavi. –
Tavo nurodymai brangesni man už auksą,

mielesni už grynąjį auksą.
To dėlei tvarkausi pagal visus tavo nuostatus,
pakęst negaliu jokių melo vingių. –
Tavo potvarkiai iš tiesų stebuklingi,

todėl mano siela juos sergi.
Tavo žodžių skaidrumas apšviečia,
neišmanėlius gali pamokyt. (Ps 118, 57, 72. 76–77. 127–130)

* * *
Jis iš anksto paskyrė mus tapti panašiais į jo Sūnaus pavidalą

Broliai! Mes žinome, kad viskas išeina į gera mylintiems Dievą, būtent jo valia pašauktiesiems. O kuriuos jis iš anksto numatė, tuos iš anksto ir paskyrė tapti panašiais į jo Sūnaus pavidalą, kad šis būtų pirmgimis daugelio brolių tarpe. Kuriuos jis iš anksto paskyrė, tuos ir pašaukė; kuriuos pašaukė, tuos ir nuteisino; kuriuos nuteisino, tuos ir išaukštino (Rom 8, 28–30).

* * *
Parduoda visa, ką turi, ir perkasi tą dirvą

Jėzus bylojo minioms: „Su dangaus karalyste yra kaip su dirvoje paslėptu lobiu. Atradęs jį, žmogus niekam nesako; iš to džiaugsmo eina, parduoda visa, ką turi, ir perkasi tą dirvą.
Vėl su dangaus karalyste yra kaip su pirkliu, ieškančiu gražių perlų. Atradęs vieną brangų perlą, jis eina, parduoda visa, ką turi, ir nusiperka jį“.
„Ir vėl su dangaus karalyste yra kaip su ežeran metamu tinklu, užgriebiančiu įvairiausių žuvų. Kai jis pilnas, jį išvelka į krantą, susėda ir surenka gerąsias į indus, o blogąsias išmeta.
Taip bus ir pasaulio pabaigoje: išeis angelai, išrankios bloguosius iš gerųjų tarpo ir įmes juos į žioruojančią krosnį. Ten bus verksmas ir dantų griežimas. Ar supratote visa tai?“
Jie jam sako: „Taip“.
Tuomet jis tarė: „Todėl kiekvienas Rašto aiškintojas, tapęs dangaus karalystės mokiniu, panašus į šeimininką, kuris iškelia iš savo lobyno naujų ir senų daiktų“ (Mt 13, 44–52).

* * *
Dieve, Tavimi pasitikinčiųjų Globėjau! Švęsdami 17-ąjį eilinio laiko sekmadienį ir vėl esame kviečiami permąstyti, kur mūsų širdys ieško atramos ir stiprybės, džiaugsmo ir vilties, kad kurdami savo šiandieną – savo Lietuvą, pirmiausia kurtume Dievo karalystę – meilės, tiesos ir gerumo karalystę.
Tad ir melsdamiesi už Lietuvą Tiesoje kiekvienas asmeniškai ir/ar bendruomenėje prašykime Dievą atsivertimo malonės sau ir Lietuvai, ir visam pasauliui, kad visi tie, kuriems patikėta šio pasaulio valdžia ir galia, paisytų Dievo įstatymų ir vadovautųsi ne žmonių nuomone, o mūsų Viešpaties, teisingojo Teisėjo, priesakais. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

* * *
Sigitas Tamkevičius. Didžiausias lobis
17 eilinis sekmadienis

Kartą Jėzus aiškino, kas žmogaus gyvenime turėtų būti pats didžiausias turtas, ir aiškinimą užbaigė įsimintina mintimi: „Kur tavo lobis, ten ir tavo širdis“ (Mt 6, 21).

Septynioliktąjį eilinį metų sekmadienį mes esame kviečiami pamąstyti, ką asmeniškai laikome didžiausiu turtu, dėl ko dirbame, už ką kovojame, o kartais net savo žemiškąjį gyvenimą sutrumpiname. Jėzus tą didžiausią turtą įvardijo – tai Dievo karalystė, gyvenimas Dievo šviesoje. Mums, krikščionims, tas didžiausias turtas yra ištikimas sekimas paskui Jėzų, ir ne tik šviečiant saulei, bet ir tada, kai reikia nešti kokį nors kryžių.

Pasaulis žmogui siūlo kitokios rūšies lobį: turtus, pinigus, valdžią, garbę bei pramogas. Valdžios turėjimas sudaro galimybę gerokai padidinti savo sąskaitas bankuose. Neatsitiktinai ir velnias savo misiją pradėjusiam Jėzui siūlė valdžią – parodęs pasaulio karalystes, įtikinėjo, kad visa tai jis gali turėti, o reikia visai nedaug – parpulti ant žemės ir jį pagarbinti.

Šitokie yra Dievo ir pasaulio pasiūlymai; vieną iš jų mes visuomet renkamės, o patį svarbiausią pamilstame – „kur tavo lobis, ten ir tavo širdis“. Rinkdamiesi svarbiausią turtą, nesame pionieriai, nes daugybė žmonių prieš mus kažką pasirinkdavo, ir mes iš jų galime daug ko – gero ir blogo – pasimokyti.

Pasaulis mus bando įtikinti, kad pati didžiausia vertybė yra pinigai, neva, būdamas turtingas, būsi ir laimingas. Daugelis tuo ir patiki. Turtas ir pinigai tikrai suteikia daug galimybių mėgautis šiuo žemiškuoju gyvenimu. Tačiau ar jie žmogų padaro tikrai laimingą – nelengva atsakyti. Mūsų bulvarinė žiniasklaida dažnai kalba ir rašo apie labai turtingus žmones; netrūksta istorijų, kaip turtingieji mėgaujasi savo prabangiu gyvenimu, bet netrūksta ir pasakojimų, kaip jie kenčia, serga, įsigyja visokių priklausomybių, net žudosi. Bet argi laimingi žudosi?

Visais laikais didele vertybe buvo laikomas mokslas bei žmogaus išmintis. Žmonės šitai suprato net senovėje. Kai karaliui Saliamonui per sapną apsireiškęs Viešpats pasiūlė: „Prašyk, ko tik nori, ir aš tau duosiu“, karalius prašė ne ilgo gyvenimo ir turtų, bet suteikti nuovokią širdį, kad mokėtų valdyti savo tautą ir atskirtų gera nuo pikta (plg. 1 Kar 3, 7–12). Dievas pagyrė karalių ir apdovanojo jį didele išmintimi.

Jėzus didžiausiu lobiu, dėl kurio verta visko išsižadėti, pavadino Dievo karalystę. Pasirinkdami šį lobį, mes taip pat nesame nežinomų kraštų atradėjai. Bažnyčia mums rodo daugybę šventųjų, kurie labai aiškiai apsispręsdavo, kad jų turtas bus ne pinigai, garbė ar valdžia, bet Dievas.

Liepos 31-ąją minimas šv. Ignacas Lojola, kuris jaunystėje didžiausia vertybe laikė turtus ir garbę. Kartą, skaitydamas šventųjų gyvenimus, jis rado mintį: „Kokia būtų nauda, jei žmogus laimėtų visą pasaulį, o save pražudytų ar sau pakenktų?!“ (Lk 9, 25) ir apsisprendė daugiau netarnauti žemiškajam karaliui, bet savo gyvenimą pašvęsti Dievo karalystei kurti. Po savo atsivertimo įkūrė vienuolinį ordiną ir jį pavadino Jėzaus Draugija. Jos nariai, be trijų vienuolinių įžadų – neturto, skaistumo ir klusnumo, dar prideda ketvirtą – eiti ir tarnauti ten, kur bus popiežiaus siunčiami. Lietuvoje šiuo metu, be kitų darbų, jėzuitai vadovauja dviem labai stiprioms savo gimnazijoms Kaune ir Vilniuje.

Svarbu žinoti, kas yra didžiausias žmogaus lobis, bet dar svarbiau apsispręsti visomis išgalėmis jo siekti, nes mus nuolat atakuoja klaidingi pasiūlymai, ir jiems nepasiduoti gana sunku. Tačiau, prašydami Dievo pagalbos, tampame pajėgūs gundymams pasipriešinti ir rinktis tai, kas svarbiausia. Todėl melskime Viešpatį, kaip anuomet prašė karalius Saliamonas, turėti nuovokią širdį, skirti gera nuo pikta, auginti Dievo karalystę savo širdyje ir mus supančių žmonių tarpe.

Viešpatie, padėk giliai suvokti tavo žodžius: „Nekraukite sau lobių žemėje, kur kandys ir rūdys ėda, kur vagys įsilaužia ir vagia. Verčiau kraukitės lobį danguje, kur nei kandys, nei rūdys neėda, kur vagys neįsilaužia ir nevagia, nes kur tavo lobis, ten ir tavo širdis“ (Mt 6, 19–21).

Kardinolas Sigitas Tamkevičius