Geroji Naujiena: Kad mūsų TAIP visada būtų TAIP

Vesk mane savo tiesa, tu mane lavink,
juk tu esi mano Gelbėtojas ir Dievas,
aš glaudžiuosi prie tavęs visą dieną.
Viešpatie, atsimink, kad esi maloningas,

atsimink nuo pradžios, kokią meilę man rodei.
Užmiršk mano jaunystės kaltes, nedorybes.
Atmink mane dėlei savo gerumo,
nepamirški savo malonės!
Tiesus, malonus yra Viešpats,

to dėlei klystantiems kelią parodys.
Kukliųjų mintis kreips į tiesą,
savo keliu mokys eit nuolankiuosius. (Ps 24, 4–9)

Būkite tokio nusistatymo, kaip Jėzus Kristus

Broliai! Jeigu esama Kristuje paskatinimo, meilės paguodos, jei esama bendrystės Dvasioje, nuoširdumo ir užuojautos, tai padarysite mano džiaugsmą tobulą tuo, kad laikysitės vienos minties, turėsite vienokią meilę, santaiką ir sutarimą. Tegul nelieka vietos vaidams ar tuščiai puikybei, bet nuolankiai kitus vertinkite aukščiau už save ir žiūrėkite kiekvienas ne savo naudos, bet kitų. Būkite tokio nusistatymo, kaip Jėzus Kristus.

Jis, turėdamas Dievo prigimtį, godžiai nesilaikė savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą ir tapdamas panašus į žmones. Jis ir išore tapo kaip visi žmonės; jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties. Todėl ir Dievas jį išaukštino ir padovanojo jam vardą, kilniausią iš visų vardų, kad Jėzaus vardui priklauptų kiekvienas kelis danguje, žemėje ir po žeme ir kiekvienos lūpos Dievo Tėvo šlovei išpažintų: „Jėzus Kristus yra Viešpats!“

Apsigalvojo ir nuėjo dirbti. Muitininkai ir ištvirkėlės greičiau už jus pateks į Dievo karalystę

Jėzus bylojo aukštiesiems kunigams ir tautos seniūnams:
„Kaip jūs manote? Vienas žmogus turėjo du sūnus. Kartą jis kreipėsi į pirmąjį, sakydamas: ‘Vaike, eik ir padirbėk šiandien vynuogyne’. Šis atsakė: ‘Nenoriu’, bet vėliau apsigalvojo ir nuėjo dirbti.
Paskui tėvas kreipėsi į antrąjį sūnų tais pačiais žodžiais. Šis jam atsakė: ‘Einu, viešpatie’, bet nenuėjo.
Katras iš jų įvykdė tėvo valią?“
Jie atsakė: „Pirmasis“.
Tuomet Jėzus tarė jiems:
„Iš tiesų sakau jums: muitininkai ir ištvirkėlės greičiau už jus pateks į Dievo karalystę. Nes Jonas atėjo pas jus teisybės keliu, bet jūs netikėjote juo. O muitininkai ir ištvirkėlės tikėjo. Betgi jūs, nors tai matėte, nė vėliau neapsigalvojote ir netikėjote juo“ (Mt 21, 28–32)

Dėkodami už visada laukiančius namus ir už dosnumą, su kuriuo dangiškasis Tėvas su mumis viskuo dalijasi, kiekvienas asmeniškai ar bendruomenėje melskimės ir už Lietuvą Tiesoje: Viešpatie, suteik mūsų tautai atsivertimo malonę ir padėk surasti savy nuolankumo bei ryžto išsižadėti to, kas skiria mus nuo Tavo gailestingumo, kad ir mūsų TAIP visada būtų TAIP ir mūsų džiaugsmui niekada nieko nepritrūktų. Prašome per Jėzų, mūsų Viešpatį. Amen.

Sigitas Tamkevičius. Iki mirties ant kryžiaus
26 eilinis sekmadienis

Apaštalas Paulius, ragindamas pirmuosius krikščionis būti „tokio nusistatymo, kaip Kristus Jėzus“ (Fil 2, 5), primena, kad Jėzus, būdamas Dievas, „apiplėšė pats save, prisiimdamas tarno išvaizdą […] nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties“ (Fil 2, 7–8).

Prieš įsikūnijimą antrasis Švč. Trejybės Asmuo, amžinasis Dievo Žodis, gyveno neprieinamoje šviesoje ir didybėje. Po įsikūnijimo jis nužengė į žemiškąją tamsą: ilgą laiką buvo niekieno nepastebėtas, o viešojo gyvenimo metu net niekinamas. „Ar gali būti kas gero iš Nazareto?“ – klausė Natanaelis Pilypą, kai šis pasakė radęs tą, apie kurį rašė Mozė ir pranašai (plg. Jn 1, 45–46). Jėzus šalinosi visko, kas būtų galėję jį kokiu nors būdu išaukštinti.

Atsisakydamas dieviškos didybės ir pasinerdamas į tarno ir niekinamojo būseną, Jėzus tiesiog apiplėšia save ir visa tai padaro be galo mylėdamas žmogų ir siekdamas jį išgelbėti – iš nuodėmės gelmės pakelti į Dievo vaiko garbę.

Tikintis krikščionis yra tarsi antrasis Kristus, bandantis viskuo būti panašus į savo Mokytoją. Dievo žodis kviečia mus pamąstyti apie patį svarbiausią Jėzaus mokinio bruožą – nuolankumą. Natūraliai mūsų prigimtis siekia išaukštinimo; jaučiamės laimingi, kai mus giria, vertina, ir, atvirkščiai, nuliūstame, kai mūsų nepastebi, nevertina ar pažemina. Mums lengvai suprantamos tokios dorybės, kaip antai meilė, teisingumas, gailestingumas, tvirtumas, bet ne nuolankumas; jis visada atrodo kažkoks įtartinas ir nepriimtinas. Jeigu ne Jėzaus, nusižeminusio iki mirties ant kryžiaus, pavyzdys nuolankumo dorybė mums liktų sunkiai suprantama.

Apaštalas Petras apie nuolankumą kalba: „Visi būkite apsivilkę nuolankumu vieni kitiems, nes Dievas išpuikėliams priešinasi, o nuolankiesiems duoda savo malonę. Tad nusižeminkite po galinga Dievo ranka, kad jis išaukštintų jus metui atėjus“ (1 Pt 5, 5–6). Taigi nuolankumas yra būtina sąlyga, kad Dievas galėtų mumyse veikti ir mus apdovanoti.

Ko reikia, kad mumyse gyvuotų tikras nuolankumas? Pirmoji sąlyga – savų klaidų pripažinimas. Mums gerai yra pažįstamas Sutaikinimo sakramentas, kurio metu išpažįstame savo kaltes ir gauname jų atleidimą. Per nuolankų kalčių išpažinimą mes tampame imlūs patirti begalinį Dievo gailestingumą.

Nuolankumas ragina pripažinti savo ribotumą, nesistebėti savo silpnumu ir nuodėmingumu. Išdidumas, priešingai, skatina savo silpnybes slėpti ir vaidinti neklystantį. Popiežius Pranciškus labai nuoširdžiai apibūdina save: „Esu nusidėjėlis!“

Nuolankūs esame tuomet, kai sugebame priimti kitų patarimus bei pastabas ir neįsižeidžiame, kai mus pamoko, kaip turėtume teisingai elgtis. Jei panašiais atvejais sugebame padėkoti, tai ženklas, kad esame padarę rimtą dvasinę pažangą.

Nuolankumas kviečia mus tarnauti panašiai, kaip tarnavo Jėzus. Per Paskutinę vakarienę Jėzus nuplovė savo mokiniams kojas ir pasakė: „Jūs vadinate mane ʽMokytojuʼ ir ʽViešpačiuʼ ir gerai sakote, nes aš toks ir esu. Jei tad aš – Viešpats ir Mokytojas – numazgojau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas mazgoti. Aš jums daviau pavyzdį, kad ir jūs darytumėte, kaip aš jums dariau“ (Jn 13, 13–15).

Be nuolankumo tiesiog neįmanoma tapti geru Jėzaus sekėju ir mokiniu. Fariziejai tik dėl to nesugebėjo priimti Jėzaus mokymo, kad buvo pilni puikybės, bet jį lengvai priėmė net nusidėjėliai, kurie buvo nuolankūs, kaip ta moteris, kuri fariziejaus Simono namuose ašaromis laistė Jėzaus kojas ir šluostė savo plaukais.

Nors pažeminimai mūsų prigimčiai yra labai sunkūs, juos patirdami turėtume ne liūdėti, bet džiaugtis, nes tai padeda kovoti su puikybe – pavojingesniu virusu už šiuo metu visą pasaulį kamuojantį COVID-19, kurio visi labai bijome.

Prašykime Dievą malonės suvokti nuolankumo vertę ir jį praktikuoti, nes tai padės dvasiškai augti ir ištikimai sekti paskui Jėzų Kristų.

Kardinolas Sigitas Tamkevičius

Šv. Jonas Auksaburnis († 407). Atsivertimas

„Bet jūs, nors tai matėte, nė vėliau neapsigalvojote ir netikėjote juo“ (Mt 21, 32). Bloga yra jau nuo pat pradžių nepasirinkti gėrio, bet dar didesnė kaltė to, kuris net nesitaiso. Būtent todėl randasi daugybė blogų žmonių – štai ir dabar matau kelis, tapusius tokiais dėl savo baisaus abejingumo. Tačiau nebūkite abejingi! Nors ir būtumėte pasiekę blogio dugną, nepraraskite vilties pasikeisti į gera, nes nėra sunku išlipti net ir iš giliausios blogio duobės!

Argi negirdėjote apie ištvirkėlę, kuri, pirma visas moteris pranokusi savo palaidumu, vėliau visas nustelbė dievobaimingumu? Kalbu ne apie aną Evangelijų, bet apie mūsų dienų ištvirkėlę iš nuodėmingojo Finikijos miesto. Juk ji gyveno tarp mūsų, teatre gaudavo pagrindinius vaidmenis, o jos vardas skambėjo visur – ne tik mūsų mieste, bet iki pat Kilikijos ir Kapadokijos. Kiek turtų ji iššvaistė ir kiek našlaičių suviliojo! Daugelis ją kaltino net raganavimu, – esą tuos vilionių tinklus ji mezgusi ne tik savo kūno grožiu, bet ir kerais. Ši ištvirkėlė savo tinklais buvo apraizgiusi net imperatorienės brolį – iš tiesų paveiki galia!

Tačiau staiga, nežinau, kaip, – ar, veikiau, man tai visiškai aišku, – ji panorėjo atsiversti ir susilaukė Dievo malonės, todėl paniekino visa tai ir, metusi šalin velnio suktybes, atsigręžė į dangų. Ir nors anksčiau nebuvo nieko gėdingesnio už jos elgesį ant scenos, vėliau, vilkėdama ašutinę ir nuolat marindamasi, ji pranoko daugelį nepaprasta susilaikymo dorybe. Šis jos atsivertimas sukėlė rūpesčių miesto valdytojui, kuris, net ir pasitelkęs kareivius, nepajėgė išsivesti jos iš ją priglaudusių mergelių ir sugrąžinti atgal į sceną. Apdovanota neapsakomais slėpiniais ir parodžiusi tokios malonės vertą veržlumą, ji taip baigė savo gyvenimą: malonei nuplovus visas kaltes ji priėmė krikštą ir stropiai atsidėjo dorybių ugdymui.

tiesos.lt