Religija

Geroji Naujiena. Kad mylėtume, kaip Dievas mus myli

Written by Biciulystė Siūlo · 2 min read
Geroji Naujiena. Kad mylėtume, kaip Dievas mus myliJie apsakė bendruomenei, kokius didžius darbus nuveikęs Dievas per juos

Paulius kartu su Barnabu pasuko atgal į Listrą, Ikoniją ir Antiochiją. Ten jie stiprino mokinių dvasią ir skatino juos išsaugoti tikėjimą, nes per daugelį vargų mes turime įeiti į Dievo karalystę. Kiekvienoje bendruomenėje su malda ir pasninku, uždėdami rankas, jie paskyrė jiems vyresniuosius ir pavedė juos Viešpačiui, kurį šie buvo įtikėję. Apkeliavę Pizidiją, jie atvyko į Pamfiliją, paskelbė žodį Pergėje ir leidosi žemyn į Ataliją. Iš čia išplaukė į Antiochiją, kur buvo buvę pavesti Dievo malonei, kad nuveiktų darbą, kurį dabar pabaigė. Sugrįžę jie sušaukė bendruomenę ir apsakė, kokius didžius darbus nuveikęs Dievas per juos ir kaip atvėręs pagonims tikėjimo vartus. (Apd 14, 21b–27)* * *

Dieve, mano Valdove,  aš tavo vardą garbinsiu amžiais

Viešpats švelnus, gailestingas,
didžiai maloningas, rūstaut negreitas. 
Viešpats visiems yra geras, 
savo visiems kūriniams gailestingas. –

Viešpatie, tegu visi tvariniai tau dėkoja,
tegu tave garbina ištikimieji.
Tegu jie skelbia tavo karalystės kilnumą,
tegu garsina tavo galybę. –

Kad visi žmonės suprastų tavo didybę,
tavo karalystės kilnumą.
Tavo karalystė – amžina karalystė,
tu kartų kartoms viešpatausi. – (Ps 144, 8–13ab)

* * *
Dievas nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių

Aš, Jonas, regėjau naują dangų ir naują žemę, nes pirmasis dangus ir pirmoji žemė išnyko ir jūros taip pat nebeliko. Ir išvydau šventąjį miestą – naująją Jeruzalę, nužengiančią iš dangaus nuo Dievo, kuri buvo išsipuošusi kaip nuotaka savo sužadėtiniui.

Ir išgirdau galingą balsą, skambantį nuo sosto: „Štai Dievo padangtė tarp žmonių. Jis apsigyvens pas juos, ir jie bus jo tauta, o pats Dievas bus su jais. Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo anksčiau, tas praėjo“.

O Sėdintysis soste tarė: „Štai aš visa darau nauja!“ Ir sako: „Rašyk, nes šitie žodžiai patikimi ir tikri“. (Apr 21, 1–5a)

* * *
Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte

Judui pasišalinus iš Velykų vakarienės būsto, Jėzus prabilo: 
„Dabar Žmogaus Sūnus pašlovintas, ir Dievas pašlovintas per jį. O jeigu Dievas pašlovintas per jį, tai Dievas pašlovins jį pas save, – bematant jį pašlovins. 
Vaikeliai, aš jau nebeilgai būsiu su jumis. Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte: kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą! 
Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“. (Jn 13, 31–35)

* * *
Šv. Maksimas Išpažinėjas († 662). Dievo įstatymas

Gerasis Dievas seniai per įstatymą ir pranašus žmonėms įsakęs vieniems kitus mylėti, laikų pabaigoje iš meilės žmonėms pats savimi šį įstatymą išpildė tapdamas žmogumi. Dievas mus pamilo ne tik kaip save patį, bet daugiau nei save patį. Pati slėpinio galia šito aiškiai moko tuos, kurie dievobaimingai priėmė tikėjimo juo išpažinimą. Juk jei jis pats savo noru tarsi kaltininką atidavė save kančiai ir mirčiai už mus, kaltėmis nusipelniusius kentėti, tuomet kiekvienam, kuris geba justi malonę, yra akivaizdu, jog jis labiau nei patį save pamilo mus, tuos dėl kurių pats savo noru atidavė save mirčiai ir iš savo viską pranokstančio gerumo dėl mūsų išganymo tinkamu laiku patirtą paniekinimą – drįsiu tai pasakyti – palaikė garbingesniu už savo prigimties šlovę.

Mat paklydusiųjų sugrįžimas pas Dievą yra tikroji prigimtinės jo šlovės sklaida ir akivaizdus įrodymas, neprilygstama jo garbė ir neišsemiama šlovė. Niekas neteikia jam tiek šlovės kaip žmonių išganymas, kuriam ir yra skirtas kiekvienas žodis ir kiekvienas slėpinys, taip pat ir visų slėpiningiausias – pats Dievas iš meilės prisiėmęs protinga ir mąstančia siela apdovanotą kūną ir išties tapęs žmogumi, nepakito, tačiau perėmė visus prigimties potyrius, idant išgelbėtų žmogų ir padovanotų mums save kaip dorybės pavyzdį ir kaip gyvą nuolankumo ir meilės jam ir vienas kitam paveikslą, paveikslą, gebantį priversti visus žmones atlyginti savo skolas.

Taigi, kadangi tiek senasis, tiek naujasis Dievo įstatymas mums liepia vienas kitą mylėti taip, kaip jis mus pamilo, o svetimus vargus laikyti savais taip, kad vienas su kitu tarpusavio meilės vardan dalintumės sielos būsenomis laikydamiesi Apaštalo įsako, kuris ragina „džiaugtis su besidžiaugiančiaisiais ir verkti su verkiančiaisiais“ (Rom 12, 15), maldauju Dievo saugomą palaimintą savo viešpatį turėti vienintelį tikslą – sekti paskui pro dangų praėjusį Jėzų ir taip pat kaip jis mylint žmones, jokiais giminės saitais per daug neprisirišti prie šio apgaulės pasaulio ir jo valdovo.