Aš surinksiu savo kaimenės išlikusias avis ir paskirsiu joms ganytojus
„Vargas ganovams, kurie pražudo ir išblaško mano kaimenės avis! – Viešpaties žodis“. Todėl štai ką sako Viešpats, Izraelio Dievas, ganovams, sergintiems manąją tautą: „Jūs išblaškėte mano avis, išvaikėte jas, jų neprižiūrėjote. Dabar jus nubausiu už jūsų nedorą elgesį – Viešpaties žodis. Bet aš surinksiu išlikusias savo kaimenės avis iš visų kraštų, į kuriuos jas buvau išblaškęs, ir sugrąžinsiu į jų ganyklą; jos bus vaisingos ir pasidaugins. Paskirsiu joms ganytojus, kurie jas sergės, kad jos niekuomet nebijotų ir nenuogąstautų, ir kad nė viena nepradingtų. Viešpaties žodis. Ateis štai dienos – Viešpaties žodis – ir aš pažadinsiu Dovydui teisią atžalą. Jisai viešpataus kaip karalius ir bus išmintingas, įkurs šalyje teisę ir teisybę. Jo dienomis bus išgelbėtas Judas, ir saugiai gyvens Izraelis. Jisai bus vadinamas tokiu vardu: ‘Viešpats – mūsų teisybė’“. (Jer 23, 1–6)
Mane Viešpats gano: man nieko nestinga.
Jis mane veda, kur vešlios ganyklos žaliuoja,
leidžia man atilsėti paversmy;
manąją sielą gaivina.
Veda mane teisingais takais savo garbei. –
Nė keliaudamas slėniu tamsiausiu,
aš nebijosiu, nes tu drauge būsi.
Tavo lazda, vėzdas galingas,
drąsą man duoda. –
Tu man keli vaišes,
o priešai sugėdinti žiūri.
Kvepalais man patepi galvą,
pili man sklidiną taurę. –
Tavoji malonė ir meilė palydi
kiekvieną mano gyvenimo dieną.
Aš Viešpaties būste gyvensiu
per amžius ilgiausius. – (Ps 22, 1–6)
* * *Jis yra mūsų sutaikinimas, iš pagonių ir žydų padaręs viena
Broliai! Dabar Kristuje Jėzuje jūs, kadaise buvusieji toli, esate tapę artimi dėlei Kristaus kraujo. Jis yra mūsų sutaikinimas, iš abejų padaręs viena, sugriovęs viduryje stovinčią pertvarą, savo kūnu panaikinęs priešybę. Jis sunaikino įsakymų Įstatymą su jo potvarkiais, kad iš dviejų jame būtų sutvertas naujas žmogus. Jis įkūrė taiką ir viename kūne kryžiumi abejus sutaikino su Dievu, pats savyje sugriaudamas priešiškumą. Atėjęs jis skelbė taiką jums, kurie buvote toli, ir tiems, kurie buvo arti, nes per jį vieni ir kiti galime prieiti prie Tėvo vienoje Dvasioje. (Ef 2, 13–18)
* * *Jie buvo tarsi avys be piemens
Apaštalai susirinko pas Jėzų ir apsakė jam visa, ką buvo nuveikę ir ko mokę. O jis tarė jiems: „Eikite sau vieni į negyvenamą vietą ir truputį pailsėkite“. Mat daugybė žmonių ateidavo ir išeidavo, ir jiems nebūdavo kada nė pavalgyti.
Taigi jie išplaukė valtimi į negyvenamą nuošalią vietą. Žmonės pastebėjo juos išplaukiant, ir daugelis tai sužinojo. Iš visų miestų žmonės subėgo tenai pėsti ir net pralenkė mokinius.
Išlipęs į krantą, Jėzus pamatė didžiulę minią, ir jam pagailo žmonių, nes jie buvo tarsi avys be piemens. Ir jis pradėjo juos mokyti daugelio dalykų. (Mk 6, 30–34)
* * *Šį šešioliktąjį liturginių metų sekmadienį pranašas Izaijas mus drąsina: tyloje ir pasitikėjime glūdi jūsų galybė. Dievas laukia, kad apdovanotų jus malone. Išganymas visiems, kurie Juo pasitiki!
Duok, Viešpatie, ir mums išlikti Jėzaus mokiniais, mokančiais dalytis kitų žmonių likimais, jausti savo artimą, dalyvauti kitų žmonių rūpesčiuose, leisk pažvelgti į savo gyvenimą tikėjimo akimis, kad atpažintume jame išganingąjį Dievo veikimą, kad priimtume Jėzų, Jo Siųstąjį, ir nepaliautume stebėtis Jo gausiomis malonėmis.
Kiekvienas asmeniškai ir bendruomeniškai melskimės ir už Lietuvą Tiesoje: pasotink, Viešpatie, savo Tiesa jos alkstančius, priglobk teisingumo nerandančius, suramink vienatvę ir neviltį išgyvenančius, išvaduok persekiojamus, suteik drąsos Tave liudyti, kad ryžtumės priešintis blogiui, kad augtume artimo meilės darbais. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.
* * *Jis moko daugelio dalykų, nes mes jam rūpime
Kaip kiekvienam mums svarbu su kuo nors pasikalbėti apie gyvenimą. Vienas būtiniausių žmogiškosios egzistencijos momentų išsikalbėti su patikimu žmogumi, tikru draugu, sutuoktiniu, kunigu, o šiais laikais ir psichologu. Tai būtina. Kaip sekėsi arba nesisekė, kas pavyko arba nepavyko, kaip gera arba bloga, kitaip sakant, kalbėtis su tuo, kam rūpi, kas supranta, kam esi svarbus.
Apaštalai šiandien kalbasi su Viešpačiu apie tai, kaip jiems sekėsi skelbti Gerąją Naujieną pasaulyje. Lengva skelbti Evangeliją tarp savų: jie tave supranta, girdi, priima tavo skelbimą, o paskelbti Evangeliją pasaulio dvasios žmonėms – akivaizdus iššūkis. Ir apaštalams tai buvo didžiulis ir sudėtingas dalykas – skelbti Kristaus mokymą pasaulyje, kuris persunktas pagoniškos kultūros. Žydai buvo pagoniškosios Romos imperijos priespaudoje. Senosios žydų tautos bendruomenės net neketino išgirsti naujų dalykų, nes labai uoliai saugojo senuosius papročius ir tikėjimo grynumą, o kiek dar kultūros, papročių, tradicijų ir kitokių iššūkių! Apaštalai, keliaudami per miestus ir kaimus, darė stebuklus – išvarinėjo demonus, gydė ligonius, skelbė besiartinančią Dangaus Karalystę, o vis dėlto nedaug kas įtikėjo, ne visada jiems sekėsi, ne visur jie buvo laukiami ir suprasti. Štai po tokios kelionės ir sunkaus darbo susirinkę apaštalai pasakoja Viešpačiui Jėzui Kristui apie nugyventą laiką ir nuveiktus darbus arba neįveiktus uždavinius.
Pirmoji pamoka – su Dievu būtina kalbėtis apie gyvenimą, darbus, sveikatą, šeimą, uždarbį ir daugybę dalykų – tai puikus maldos pavyzdys. Ir kas svarbiausia, Dievas tikrai girdi ir su mumis kalbasi. Akivaizdžiai Jėzus apaštalams liepia eiti ir pailsėti.
Antroji pamoka – jam rūpi ne tik mus barti, nuolat auklėti, išbandyti ar kaip kitaip auginti, bet ir padaryti mus ir mūsų gyvenimus laimingus. Jis po sunkaus ir atsakingo darbo paragina apaštalus ilsėtis – pavalgyti, manykim, ir pamiegoti, nes poilsis žmogui būtinas.
Trečioji pamoka – poilsis būtinas, tačiau ilsintis su Dievu, švenčiant sekmadienį bažnyčioje. Nuošalioje vietoje galime pailsėti nuo pasaulio triukšmo, nuo kasdienybės ritmo, nuo alinančio nesibaigiančių rūpesčių lavinos varginimo, nuo profaniškumo, dažno žmogiškojo orumo menkinimo. Žmogus be Dievo kitą žmogų mato tik kaip priemonę tikslui pasiekti. Visuomenė labai pavargusi nuo netikrumo, išnaudojimo, nuo nestabilumo ir daugybės kitų dalykų. Tokie dalykai ir tokia kasdienybės tikrovė mums nuolat trukdo. Nebeturime laiko ne tik pavalgyti kartu su šeima, bet ir pailsėti, pabendrauti, tiesiog pabūti kartu su brangiausiais ir svarbiausiais žmonėmis bei patys su savimi. Be Dievo gyvenimo kelionėje tampame tarsi avys be piemens.
Ketvirtoji pamoka – Jam mes rūpime, o be jo ne gyvename, o tik klaidžiojame. Netikintieji sako: „O ką, juk mes lygiai taip pat gyvename, kaip ir tie pamaldieji, Dievą garbinantieji.“ Netikintys taip pat, kaip ir mes, gyvena, stato namus, gimdo vaikus, studijuoja, dirba pačius įvairiausius darbus, yra padorūs ir atsakingi visuomenės žmonės. Jie talentingi ir tikrai niekuo neprastesni už tikinčiuosius. Tačiau tikintieji nėra kaip avys be piemens, o tai reiškia, jog tas Piemuo – Viešpats savo avis prižiūri, apriša sužeistas, nuveda prie vandens šaltinių ir ten, kur vešlios ganyklos žaliuoja. Tokia tikroji tiesa – tikintis žmogus visada ir visur atpažįsta jį mylintį ir juo besirūpinantį Viešpatį.
Penktoji pamoka – Dievas mus moko gyvenimo išminties, nes jis išminties šaltinis. Mokytis iš Dievo? Ar ne per sudėtinga? Iš Jėzaus esame kviečiami mokytis kasdienybės tikrovėje. Jis nemokys virti ar kepti, siūti ar austi, vairuoti ir daugybės kitų dalykų. Jis moko mus, kaip reikia gyventi nešant kasdienybės naštą ir tveriant dienos kaitrą.
Ir dar viena esminė pamoka. Viešpats gano savo avis, jų nevarinėja, nestumdo, nevaiko, ir kokia paguoda – esame būtent tokio Ganytojo avys, ir tai mūsų laimės šaltinis. Jis mus gano, mums nieko nestinga, mus moko daugelio dalykų, o svarbiausia – kalbėtis su juo apie savo gyvenimą, rinktis pas jį kiekvieną sekmadienį tikinčiųjų bendruomenėje. To reikia kiekvienam iš mūsų, nes Jam mes ir mūsų bendruomenė labai rūpime. Jam nuolat pagailsta mūsų, ir tai mūsų sėkmės ir laimės šaltinis. Amen.
-kas-
baznycioszinios.lt
