Geroji Naujiena: „Kas pasilieka manyje, tas duoda daug vaisių“

Geroji Naujiena: „Kas pasilieka manyje, tas duoda daug vaisių“ Kaip laukti Viešpaties atėjimo?

Dėl laiko ir valandos, broliai, nėra reikalo jums rašyti. Jūs patys gerai žinote, kad Viešpaties diena užklups lyg vagis naktį. Kai žmonės kalbės: „Gyvename ramiai ir saugiai“, tada juos ir ištiks netikėtas žlugimas, tarytum gimdymo skausmai nėščią moterį, ir jie niekur nepabėgs.
Bet jūs, broliai, neskendite tamsoje, kad toji diena jus užkluptų lyg vagis. Juk jūs visi esate šviesos vaikai, dienos vaikai. Mes nepriklausome nakčiai nei tamsai. Todėl nemiegokime kaip kiti, bet budėkime ir būkime blaivūs! (1 Tes 5)

Kadangi buvai ištikimas mažuose dalykuose, eikš į savo šeimininko džiaugsmą!

Jėzus pasakė savo mokiniams tokį palyginimą:
„Su dangaus karalyste bus taip, kaip atsitiko vienam žmogui, kuris, iškeliaudamas į svetimą šalį, pasišaukė tarnus ir pavedė jiems savo turtą. Vienam jis davė penkis talentus, kitam du, trečiam vieną – kiekvienam pagal jo gabumus – ir iškeliavo. Tas, kuris gavo penkis talentus, tuojau nuėjęs ėmė verstis ir pelnė kitus penkis. Taip pat kuris gavo du talentus, pelnė kitus du. O kuris buvo gavęs vieną, nuėjo, iškasė duobę ir paslėpė šeimininko pinigus.
Praslinkus nemaža laiko, anų tarnų šeimininkas grįžo ir pradėjo daryti su jais apyskaitą.
Atėjo tas, kuris buvo gavęs penkis talentus; jis atnešė kitus penkis ir tarė: ‘Šeimininke, davei man penkis talentus, štai aš pelniau kitus penkis’. Šeimininkas atsakė: ‘Gerai, šaunusis ir ištikimasis tarne! Kadangi buvai ištikimas mažuose dalykuose, aš tau pavesiu didelius. Eikš į savo šeimininko džiaugsmą!’
Taipogi tas, kuris buvo gavęs du talentus, atėjęs pasakė: ‘Šeimininke, davei man du talentus, štai aš pelniau kitus du’. Šeimininkas tarė: ‘Gerai, šaunusis ir ištikimasis tarne! Kadangi buvai ištikimas mažuose dalykuose, aš tau pavesiu didelius. Eikš į savo šeimininko džiaugsmą!’
Prisiartinęs tasai, kuris buvo gavęs vieną talentą, sakė: ‘Šeimininke, aš žinojau, kad tu – žmogus kietas: pjauni, kur nesėjai, renki, kur nebarstei. Pabijojęs nuėjau ir paslėpiau tavo talentą žemėje. Še, imkis, kas tavo’.
Šeimininkas jam atsakė: ‘Blogasis tarne, tinginy! Tu žinojai, kad aš pjaunu, kur nesėjau, renku, kur nebarsčiau. Taigi tau reikėjo leisti mano pinigus į apyvartą, ir sugrįžęs aš būčiau gavęs juos su palūkanomis. Todėl atimkite iš jo talentą ir atiduokite tam, kuris turi dešimt talentų. Kiekvienam, kas turi, bus duota, ir jis turės su perteklium, o iš neturinčio bus atimta ir tai, ką jis turi. Šitą netikusį tarną išmeskite į tamsybes. Ten bus verksmas ir dantų griežimas“.
(Mt 25, 14–30)

* * *
Apmąstydami šio sekmadienio evangelinį pažadą ir viltį melskimės ir už Lietuvą Tiesoje – kiekvienas asmeniškai ar bendruomenėje prašykime atsivertimo malonės mūsų Tėvynei ir visam pasauliui, kad Viešpaties dienos sulauktume budėdami – kaip šviesos vaikai.

Tėve, kiekvieną mūsų dosniai apdovanojęs ir pakvietęs pagal sugebėjimus darbuotis Tavo vynuogyne, išmokyk Tavo malone dalytis ir taip ją pagausinti. Ir apsaugok mus nuo pasitausojimo ar dykinėjimo, kad šių laikų tamsybėse išlikę ištikimi ir mažuose dalykuose, ir mes įeitume į Tavo artumo džiaugsmą.

Prašome Tave, Viešpatie, atsiųsti ir tvirto tikėjimo ganytojų, – kad palaimintojo Teofiliaus Matulionio įkvėpti, jie drąsiai skelbtų Dievo žodį ir atkakliai ieškotų Jo Tiesos, kad jų liudijimas nušviestų ir tamsiausias netikėjimo sutemas, kad visi suvoktume – mes nebepriklausome nakčiai nei tamsai.

Melskimės ir už tuos, kurie yra persekiojami dėl tikėjimo ir įsitikinimų, kenčia nuo karų ir bado, skurdo ir nevilties, yra piktojo puolami ar Tavęs dar nepažinę jaučiasi vieniši – teneapleidžia jų ir mūsų visų palaimintojo ir kankinio Teofiliaus Matulionio ryžtas patikėti viltimi net ir tada, kai, atrodo, nebėra vilties.

Užtarimo maldoje prisiminkime ir šio pasaulio valdančiuosius – kad ir jie rastų savy drąsos ieškoti Tėvo valios ir likti ištikimi Tiesai net ir kasdieniuose apsisprendimuose.

Duok, kad daugiau nė vienas nepasijustume savo tėvų žemėje nereikalingas, vienišas ar atstumtas, kad niekam nė mintis nekiltų ją apleisti, o jau išvykusieji ir vėl namo sugrįžtų, kad Tavo sutelkti ir laiminami kurtume Lietuvą Tiesoje.

Suteik, Viešpatie, ir mums, Tiesos.lt bendruomenei, savo išganingųjų malonių, kad šių laikų pervartose drąsintume vieni kitus ir, įveikę susiskaldymus, netiesos sakymus ir papiktinimus, taptume Prisikėlimo žmonėmis. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

* * *
„Už laimę matyti Lietuvos vaikus laimingus“

Šiandien, lapkričio 19-ąją, 16 val. Šiaulių Moters ir vaiko klinikos koplyčioje Šiaulių ligoninės kapelionas kunigas Darius Marcinkevičius aukos šventąsias mišias Tiesos.lt bendruomenės intencija – „Už laimę matyti Lietuvos vaikus laimingus“.

Tokią intenciją bendrai maldai pasiūliusi Šiaulių miesto Sąjūdžio pirmeivių klubo pirmininkė ir Tiesos.lt bendradarbė Irena Vasinauskaitė kviečia geros valios žmones jungtis į maldos už visus Lietuvos vaikus grupę ir kartu prašyti Dievo palaimos:

„Pastaraisiais metais Lietuvoje padažnėjo smurto prieš mažamečius ir nepilnamečius atvejų. Net tėvai – žmonės, suteikę gyvybę vaikams – griebiasi psichologinių patyčių ar smurto, kartais šiais išpuoliais tą Dievo valia suteiktą gyvybės dovaną ir atima. Vaikai, neatlaikę artimųjų, bendramokslių patyčių ir nemeilės, ir patys žudosi. O kur dar abortų aukos, skaičiuojamos tūkstančiais… Negalime nepastebėti ir valstybės vardu padaromos žalos šeimai. Jau fiksuojami motinų savižudybės atvejai, kai pagal nepatikrintus skundus, nesilaikant įstatymuose numatytų procedūrų, iš jų atimami vaikai.

Todėl ir kreipiamės į Dievą, tarsi į paskutinę instanciją, prašydami SAUGOK VISUS LIETUVOS VAIKUS ir kviečiame visus geros valios žmones į Šiaulių Moters ir vaiko klinikos koplyčioje aukojamas Šv. Mišias kartą per mėnesį melstis bendra intencija – UŽ LAIMĘ MATYTI LIETUVOS VAIKUS LAIMINGUS“.

 

* * *
Mons. Adolfas Grušas. Nebijoti gyventi

Šio sekmadienio Mišių Evangelijoje girdimo palyginimo veikėjai atstovauja dviem priešingiems požiūriams į žmogaus gyvenimą. Pirmųjų dviejų tarnų atveju jų egzistencija ir gautieji talentai yra jiems suteikta galimybė, tuo tarpu trečiajam jo gyvenimas panašus į ilgą, rizikos ir baimės persmelktą teismo procesą. Du pirmieji tarnai žvelgia į gyvenimą kaip į džiugią perspektyvą, tuo tarpu trečiasis net nemėgina pradėti gyventi. Jį paralyžiuoja pralaimėjimo baimė.

Tokių žmonių mes pakankamai prisižiūrime savo aplinkoje. Jie labai daug kalba apie tai, kad aplink juos viskas labai bloga, tačiau patys nedrįsta daryti nieko, kad bent kuo nors tą situaciją, tegul vien tik savo gyvenime, pakeistų į gera. Paprastai jie jau iš anksto yra įsitikinę, kad nieko gero iš to neišeis, todėl pasirenka, jų manymu, saugiausią kelią: skųstis ir nieko neveikti.

Jėzaus palyginimas apie talentus – tai poema apie kūrybiškumą, tačiau be pasakiškų polėkių. Nė vienas iš jame pavaizduotų tarnų neįsivaizduoja galintis išgelbėti ar pakeisti pasaulį. Viskas sukasi apie kasdieninį darbą. Pasinaudojant žinomu popiežiaus Pranciškaus pateiktu įvaizdžiu galima būtų sakyti, kad Jėzaus pasakojimas dvelkia namų sienomis, vynuogynais ir alyvmedžiais, darbu ir laukimu. Viskas čia labai paprasta ir konkretu. Tai, ką galime padaryti, yra tik lašas vandenyne, tačiau kaip tik tas lašas ir suteikia prasmę mūsų gyvenimui.

Klausydamiesi Evangelijos žinios mes nuolat susiduriame su labai paprasta ir konkrečia teologija, kalbančia apie grūdą, raugą, dygstantį augalą, kuris dar tik turi sužydėti ateityje. Iš tikrųjų tai žinia visiems, kad nuo mūsų kantraus ir rūpestingo darbo bei išmintingų pastangų priklauso to daigo likimas. Galime sakyti, kad Dievas – tai pasaulio pavasaris, tuo tarpu mums skirtas uždavinys tapti vaisius nešančia vasara.

Norint teisingai suprasti šio sekmadienio palyginimą reikia atkreipti dėmesį į vieną detalę: Dievas nėra šeimininkas, reikalaujantis grąžinti jam duotus talentus kartu su tarnų pastangomis pelnytais pinigais. Tarnams lieka ne vien tai, ką jie uždirbo, bet pridedama dar daugiau: „Buvai ištikimas mažuose dalykuose, aš tau pavesiu didelius“. Šeimininkui nereikalingi nei tie dešimt, nei keturi talentai. Tarnai nori juos grąžinti, o Dievas vėl juos atiduoda. Kaip tik šis augimas, vis didėjanti meilė ir yra toji paslaptingoji energija, suteikianti gyvybę visam pasauliui. Mes gyvename ne tam, kad paprasčiausiai atiduotume Dievui iš Jo gautas dovanas. Visa, ką iš Jo esame gavę, mums yra duota tam, kad taptų vis naujų dovanų šaltiniu mums patiems ir mūsų globai patikėtiems žmonėms.

Net ir labiausiai stengdamiesi palyginime neįžvelgsime rinkos ekonomikos pavyzdžio. Tarnas, siūlantis šeimininkui dešimt talentų, nėra šaunesnis už tą, kuris atneša keturis. Dievas nieko nematuoja skaičiais, o žvelgia į širdį. Tokiu būdu dešimt talentų netampa siekiamu idealu, bet kiekvienas raginamas ištikimai panaudoti tai, ką yra gavęs, daryti tai, ką sugeba, ten, kur gyvenimas jį nuvedė, ir tiems, su kuriais dalijasi gyvenimo kelione.

Svarbiausia, ko mus moko šis palyginimas – tai paraginimas nebijoti gyventi, nes baimė paralyžiuoja. Visa, ką mes padarome, vedami baimės, netekdami vilties, nuskurdina mūsų ir viso pasaulio istoriją. Evangelijos išmintis mums siūlo prisiminti tris didžiąsias taisykles, vedančias į tikrąją brandą: nebijoti, nieko negąsdinti ir vaduotis iš baimės.

Vienintelė pateisinama baimė – tai baimė įžeisti Dievą…

Vatikano radijas