Geroji Naujiena: „Kas valgo mano Kūną ir geria mano Kraują, tas pasilieka manyje ir aš jame“

Geroji Naujiena: „Kas valgo mano Kūną ir geria mano Kraują, tas pasilieka manyje ir aš jame“ Tai kraujas sandoros, kurią su jumis sudarė Viešpats

Atėjęs Mozė persakė tautai visus Viešpaties žodžius ir potvarkius. Tauta vieningai pareiškė: „Mes vykdysim visa, ką Viešpats įsakė!“ Tada visus Viešpaties žodžius Mozė užrašė. Pakilęs dar ankstų rytą, jis kalno papėdėje pastatė altorių ir dvylika akmeninių šulų sulig dvylika Izraelio giminių. Po to jis pasiuntė jaunuosius Izraelio vyrus, ir tie aukojo deginamąsias atnašas ir pjovė kruvinąsias aukas – jautukus kaip išganymo auką Viešpačiui. Paėmęs pusę kraujo, Mozė supylė į dubenį. Kita puse kraujo apšlakstė altorių. Po to jis paėmė sandoros raštą ir balsiai perskaitė tautai. Jie atsiliepė: „Laikysimės visko, ką Viešpats įsakė, ir būsime jam paklusnūs!“ Paėmęs kraujo, Mozė apšlakstė juo tautą, sakydamas: „Tai kraujas sandoros, kurią su jumis Viešpats sudarė visų šitų žodžių pagrindu“. (Iš 24, 3–8)

* * *

Išganymo taurę pakelsiu, Viešpaties vardą kartosiu

Kuo gi aš Viešpačiui atsidėkosiu
už visa gera, ką man padarė?
Išganymo taurę pakelsiu,
Viešpaties vardą kartosiu. –

Viešpaties akyse didžiai brangūs
mirštantys jo teisieji.
Viešpatie, aš tavo tarnas, – sūnus tavosios tarnaitės.
Tu mano pančius sutraukei. –

Aš Viešpačiui įžadus atitesėsiu
prieš visą jo tautą
Viešpaties būsto atšlainiuos,
vidury Jeruzalės miesto. (Ps 115, 12–13. 15–16. 18–19)

* * *
Kristaus kraujas nuvalys mūsų sąžinę

Broliai! Kristus, atėjęs kaip būsimųjų gėrybių kunigas, pro aukštesnę ir tobulesnę padangtę, ne rankų darbo, tai yra ne šitos kūrinijos, taipogi ne ožių ar veršių krauju, bet savuoju krauju vieną kartą visiems laikams įžengė į šventovę ir įvykdė amžinąjį atpirkimą. Ir jeigu ožių bei jaučių kraujas ir telyčios pelenai, kuriais apšlakstomi suteptieji, pašventina ir suteikia kūno švarumą, tai nepalyginti labiau kraujas Kristaus, kuris per amžinąją Dvasią paaukojo save kaip nesuteptą auką Dievui, nuvalys mūsų sąžinę nuo mirties darbų, kad galėtume tarnauti gyvajam Dievui. Ir todėl jis yra naujosios Sandoros tarpininkas, kad, įvykus mirčiai, kuria jis iškentėjo pirmojoje Sandoroje padarytiems nusikaltimams atpirkti, pašauktieji gautų žadėtą amžinąjį palikimą. (Žyd 9, 11–15)

* * *
Devintinių sekvencija

Nuo saulėtojo Siono iškilmingo himno tonai
šlovina Ganytoją.
Šiandien himnai paslaptingi skelbia duoną nemirtingą,
ypatingos prigimties.
Gyvą duoną, gyvą vyną Jėzus mokiniams dalino,
liepdamas dalint kitiems.
Ir todėl giesmė džiaugsminga, iškilni, giliai prasminga
šviesą pažeria mintims.
Minima diena didžioji, šventės sukaktis šviesioji –
įsteigimas paslapties.
Naujo amžiaus atėjimas, naujo priesako skelbimas
užbaigė senus laikus.
Vietoj atvaizdo – tikrovė, vietoj praeities – naujovė,
tarsi saulė po nakties.
Vakarienėj paslaptingoj Kristaus auką išganingą
įsteigė visiems laikams.
Švęsti duoną, švęsti vyną, skelbti Kristaus atminimą
liepia priesakas kilnus.
Jo galybėje – tikrumas: duona keičiasi į Kūną,
vynas tampa jo Krauju.
Jo žodžiu Bažnyčia tiki – jog nematomi dalykai
iš tiesų gyvi aukoj.
Paslėpta esmė didinga, išorės ženkluos skirtinguos
slypi vienas turinys.
Kraujas – gėrimas slaptingas, Kūnas – maistas nemirtingas, –
visas Kristus abiejuos.
Jis nedalomas ir sveikas, net dalijamas nekeičia
vieneto esmės gilios.
Ima vienas, ima šimtas – Kūno prigimtis nekinta,
pasilieka ta pati.
Tik veikimas jos skirtingas: ji geriesiems palaiminga,
o blogiesiems – pražūtis.
Nuostabus toksai likimas: ir palaima, ir žlugimas
iš šaltinio to paties.
Jis išlieka paplotėly, ir mažiausiam trupinėly, –
visas Kristus, garbe žėrįs, – garbink ir neabejok!
Nieks negali jo pažeisti, ženklo turinio pakeisti,
ženklą galime paliesti, bet esmė nesumažės.
† Angelų šlovingą duoną, mylimiems vaikams malonę
duoda vargšams į kelionę, tik ne pajuokai – piktiems.
Ji – tikrovė tų šešėlių: manos tautai Izraelio,
jų Velykų avinėlio, Izaoko atnašos.
O Ganytojau meilingas, Jėzau, būk mums gailestingas,
Tu ganyk mus, Tu mus ginki,
amžiams laime apdalinki,
ten, kur nebebus mirties.
Visažini, visagali, žmogų gelbstintis bedalį,
amžinon puoton pakviesk mus
ir namiškiais padaryk mus
su šventaisiais danguje.

* * *
„Tai mano kūnas, tai mano kraujas“

Pirmąją Neraugintos Duonos dieną, kada aukojamas Velykų avinėlis, mokiniai sako Jėzui: „Kur paruošti tau Velykų vakarienę?“

Jis išsiunčia du mokinius, tardamas: „Eikite į miestą. Ten jus sutiks žmogus, vandens ąsočiu nešinas. Sekite iš paskos ir, kur jis nuves, sakykite namų šeimininkui: ‘Mokytojas liepė paklausti: Kur man skirtoji menė, kurioje galėčiau su mokiniais valgyti Velykų vakarienę?’ Jis parodys jums didelį aukštutinį kambarį su baldais. Ten ir paruoškite mums.“ Mokiniai išėjo ir nuvyko į miestą. Jie rado visa, kaip buvo sakęs Jėzus, ir paruošė Velykų stalą.

Bevakarieniaujant Jėzus paėmęs duonos sukalbėjo laiminimo maldą, laužė ją ir davė mokiniams, tardamas: „Imkite, tai mano kūnas!“ Paėmęs taurę, sukalbėjo padėkos maldą, davė jiems, ir visi gėrė iš jos. O jis jiems pasakė: „Tai mano kraujas, naujosios sandoros kraujas, kuris išliejamas už daugelį. Iš tiesų sakau jums: aš jau nebegersiu vynmedžio vaisiaus iki tos dienos, kada gersiu jį naują Dievo karalystėje.“

Pagiedoję himną, jie išėjo į Alyvų kalną. (Mk 14, 12–16. 22–26)

* * *
Šiandien minėdami Eucharistijos įsteigimą, Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmę, kitaip –  Devintines, dar ir dar kartą esame kviečiami į bendrystę su Jėzumi, o per Jį – ir su Tėvu. Šios dienos evangelinė žinia, Jėzaus atnešta į pasaulį ir jam paskelbta: Dievas mums dovanoja save – Pats, visą… Jis yra ir mūsų kelionės tikslas, ir kelias – tasai, kuris moko, kad tikrasis santykis su kitais įvardijamas ne žodžiais „turėti“ ar „gauti“, bet kilniuoju „atiduoti“: „Tai mano Kūnas, kuris už jus atiduodamas“… Ir kad geriausias būdas atsiliepti į šį kvietimą – tai gyventi su Juo ir Jame: „Imkite ir būsite gyvi!“…

Sudabartindami šią išganingąją Jėzaus auką – gyvybės pergalę prieš mirtį, kiekvienas asmeniškai ir bendruomeniškai melskimės ir už Lietuvą Tiesoje. Suteik, Viešpatie, mūsų tautai išminties ieškoti Tavo valios ir drąsos liudyti Tave, duok ryžto sekti Tavimi ir pamokyk, kaip veikliai mylėti artimą.

Viešpatie, maloningai pažvelk ir į Tiesos.lt bendruomenę, besidalijančią Tavo dovanomis: nuvalyk bet kokį kūno ir sielos blogį, pašalink visas kliūtis, skiriančias nuo Tavęs ir Tavo tiesos.

Meldžiame, būk maloningas ir mūsų Tėvams, kurių dieną šiandien švenčiame. Savo pasiaukojimu ir dosnia meile jie leido mums Tave pažinti: paguosk vienišus, artimųjų netekusius, pradžiugink liūdinčius, gydyk ligų užkluptus, suteik vilties nusivylusiems, o mirusiems – duok amžinąjį atilsį. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen

* * *
Mons. Vytautas Grigaravičius. Švč. Kristaus Kūnas ir Kraujas

Brangūs broliai ir seserys Kristuje, Šventosios Dvasios Atsiuntimu baigėsi velykinis laikas. Šis, antrasis eilinio laiko sekmadienis, pašvęstas Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo pagarbinimui, primena, kad Velykų laikas niekada nesibaigia.

Kiekvienos šv. Mišios yra mūsų Viešpaties Kristaus aukos ant kryžiaus ir Jo Prisikėlimo sudabartinimas. Daugiau nei du tūkstantmečiai mus skiria nuo to laiko, kai pats Dievas buvo nužengęs į žemę, tapo žmogumi, mokė žmones gyventi meilėje ir vienybėje su Dievu ir tarp savęs.

Jėzaus įsikūnijimas, Jo tapimas žmogumi, išreiškia Jo solidarumą su žmogumi. Jis atsistojo į vieną gretą su nusidėjėliais, kad būtų Jono Krikštytojo pakrikštytas, nors buvo be menkiausios nuodėmės. Kaip žinia, Jam išlipus po krikšto iš vandens, pasigirdo Tėvo balsas: „Tu mano mylimasis Sūnus, tavimi gėriuosi“ (Mk 1, 11). Jėzus, būdamas Dievu, tapo Žmogumi, kad per brolybę su mumis apreikštų Dievo meilę, kurią pažino būdamas arti Tėvo.

Jėzaus žmogiškumas yra mūsų įdievinimo pagrindas. Jono Evangelijoje skaitome Kristaus maldos žodžius: „Kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje, tegul ir jie bus viena mumyse (…) ir , kad jie būtų viena, kaip mes esame viena: aš juose ir tu manyje, kad jie pasiektų tobulą vienybę (Jn 17, 21–23).

Prieš palikdamas šį pasaulį atsisveikinimo kalboje su mokiniais sakė: „Aš esu gyvoji duona, kurs nužengiau iš dangaus. Kas valgys tos duonos, bus gyvas per amžius“ (Jn 6, 51). „Kas valgo mano Kūną, tas pasilieka manyje ir aš jame“ (Jn 5, 56).

Evangelistas Morkus gražina mus atgal į tą vakarą, kai Kristus žinodamas, kad atėjo valanda Jam iš šio pasaulio sugrįžti pas Tėvą, pirmiausia Paskutinės vakarienės metu numazgojo mokiniams kojas ir davė meilės įsakymą. Norėdamas palikti jiems tos meilės įrodymą, Kristus įsteigė Eucharistiją: „paėmęs duonos sukalbėjo laiminimo maldą, laužė ją ir davė mokiniams ,tardamas: ‚Imkite, tai mano kūnas!‘ Paėmęs taurę, sukalbėjo padėkos maldą, davė jiems (…) ir pasakė: ‚Tai mano kraujas, naujosios Sandoros kraujas, kuris išliejamas už daugelį‘“ (Mk 14, 22–24).

Kaskart artindamiesi priimti Kristaus Kūną Šv. Komunijoje, ar susimąstome, kad tai Viešpats asmeniškai dovanoja save kiekvienam iš mūsų?

Švęsdami Eucharistiją mes turime atsiminti, kad Dievas siuntė Jėzų mus išvaduoti iš tamsybių karalystės ir savo gyvybės kaina sumokėti už mūsų išgelbėjimą. Jėzus kalbėjo: „Žmogaus Sūnus atėjo (…) savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį“ (Mt 20, 28).

Priimdami Švč. Komuniją atsiminkime Jėzaus žaizdotą Kūną, Jo Kraują ištekėjusį iš perdurto šono, Jo kryžiaus kelią ir kančią – ne tiek fizinę, kiek dvasinę – dėl žmogaus aklumo, nenoro priimti meilės dovaną ir suvokti mastą aukos vardan jo išganymo.

Matykime skausmą ir neviltį Jo veide, jei dar šiandien esame silpnatikiai, jei dar vis nepasitikime, nejaučiame spinduliuojančios meilės iš brangiausios, vienintelės, niekada neišduodančios širdies. Juk reikia tiek nedaug, kad galėtume būti ramūs ir saugūs dėl savo ateities, – tai tikėti. Tik tas „kas tiki, tas turi amžinąjį gyvenimą“ (Jn 6,47), – sako Kristus.

Pagaliau, mylimieji, ar prisimename, kad valgydami Jėzaus Kūną ir gerdami Jo Kraują, esame išgydomi iš visų dvasinių ligų, perkeičiami naujam gyvenimui, sustiprinami tikėjime, paguodžiami neviltyje ir suvienijami su mūsų Viešpačiu Jėzumi Kristumi ir su visa krikščioniško pasaulio bendruomene?

Viena jauna moteris kartą pasakė kitai: „Aš gerbiu tavo tikėjimą, tačiau man yra sunku tikėti, kad Bažnyčia yra Kristaus Kūnas, kai matau, kaip kai kurie krikščionys gyvena, kaip elgiasi kai kurie kunigai“.

Brangieji, argi norėtumėte dėl kai kurių paklydusių išsižadėti To, Kuris dėl mūsų atsisakė savo dieviškojo sosto, užgimė Betliejaus tvartelio skurde, 40 dienų ir naktų pasninkavo nieko nevalgydamas ir negerdamas, leidosi šėtono gundomas, kad išmokytų mus kaip nugalėti jo pinkles? Argi norite atsisakyti brangiausios dovanos, kurią kasdien mums dovanoja Jėzus, įsikūnijęs Švč. Sakramente?

Dažniau pakelkime akis į nukryžiuotąjį Atpirkėją, kuris čia ant kryžiaus iš meilės mums paaukojo viską: savo garbę, savo laimę, savo gyvybę. Tas pats Dievas, tapęs meilės kaliniu altoriaus Švč. Sakramente, kantriai laukia ir kviečia mus: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu!“ (Mt 11, 28).

Šiandien beveik visų miestų, miestelių ir kaimų centrinėmis gatvėmis nusidrieks iškilmingos, šventinės kunigų, tikinčiųjų procesijos, kurių priekyje su Švč. Sakramentu, brangiausiuoju Bažnyčios turtu, eis vyriausias bendruomenės kunigas – arkivyskupas, vyskupas arba klebonas.

Ši diena – viena iš nedaugelių, kai mūsų Viešpats apleidžia savo nuolatinę buveinę – tabernakulį – ir žygiuoja kartu su tūkstantinėmis miniomis paprastas, mylintis ir viską dovanojantis, kviečiantis atsiverti, įtikėti bei perkeisti save. Kviečiu jus visus įsilieti į šią procesiją ir džiaugsmingai liudyti savo tikėjimą, šlovinimo giesme pagarbinti mūsų Viešpatį Jėzų Kristų. Amen.

prisikelimas.lt

tiesos.lt