Geroji Naujiena: „Kas vykdo tiesą, tas eina į šviesą“

Geroji Naujiena: „Kas vykdo tiesą, tas eina į šviesą“Viešpaties rūstybė reiškiasi tautos ištrėmimu, o gailestingumas – jos išvadavimu

Judo valdovai, kunigai ir liaudis pasidarė labai neištikimi Dievui. Jie sekė pagonių niekšybėmis ir išniekino namus, kuriuos Viešpats Jeruzalėje buvo padaręs savo šventove. Viešpats, jų protėvių Dievas, per savo pranašus juos nuolat įspėdavo, nes jam buvo gaila savosios tautos ir buveinės. Bet jie išjuokdavo Dievo pasiuntinius, nepaisydavo jo žodžio ir tyčiodavosi iš jo pranašų. Todėl užsidegė Viešpats tokia rūstybe ant savo tautos, jog nebebuvo išganymo. Tada chaldėjai padegė Dievo namus, sugriovė Jeruzalės sienas, sudegino visus jos rūmus, sunaikino visas brangenybes. Kurie nuo kalavijo ištrūko, tuos Nebukadnecaras ištrėmė į Babiloniją. Tenai jie turėjo jam ir jo sūnums tarnauti vergais, kol atėjo į valdžią Persų karalystė. Taip išsipildė Viešpaties žodis, kurį Viešpats buvo paskelbęs Jeremijo lūpomis. Šalis nūn atsiėmė savo šventadienius: jos žemė nebuvo dirbama visą siautimo laiką, kol suėjo septyniasdešimt metų.

Pirmaisiais Persų karaliaus Kyro metais turėjo išsipildyti Viešpaties žodis, pasakytas Jeremijo lūpomis. Todėl pažadino Viešpats Persų karaliaus Kyro dvasią, ir tasai įsakė visoje karalystėje žodžiu ir raštu paskelbti potvarkį: „Štai ką sako Persų karalius Kyras: ‘Visas pasaulio karalystes man perleido Viešpats, dangaus Dievas. Jisai man pavedė pastatyti namus jam Judėjos Jeruzalėje. Kas dar iš jūsų priklauso jo tautai, teesie su tuo Viešpats, jo Dievas! Tegul tas keliauja Jeruzalėn’.“ ((2 Krn 36, 14–16. 19–23))

Tepridžiūsta prie gomurio mano liežuvis,
jeigu tavęs neatminčiau.

Prie Babilonijos upių sėdėdami verkiam,
Siono kalną atminę. 
Ant karklo šakų sukabintos 
mūsų nutilusios arfos. –

Mūsų trėmėjai mums liepia
giesmes giedoti; 
mūsų engėjai ragina džiūgaut: 
“Pagiedokite apie Siono kalną!“ –

Kaip mums giedoti Viešpaties giesmes:
mums svetima šita žemė! 
Jeigu, Jeruzale, tave aš užmirščiau, 
mano dešinė tenuvysta. –

Tepridžiūsta prie gomurio mano liežuvis,
jeigu tavęs neatminčiau, 
jeigu tu man brangesnė nebūtum 
už visus džiaugsmus, Jeruzale mano! –  (Ps 136, 1–6)

–  –  –
Mirę nusikaltimais, jūs esate išgelbėti malone

Broliai! Dievas, apstus gailestingumo, savo didžia meile, kuria mus pamilo, mus, mirusius nusikaltimais, prikėlė gyventi su Kristumi, – jūs gi esate išgelbėti malone, – prikėlė ir pasodino danguje su Kristumi Jėzumi, kad ateinančiais amžiais beribį savo malonės lobį parodytų savo gerumu mums Kristuje Jėzuje. Jūs gi esate išgelbėti malone per tikėjimą, ir ne iš savęs, bet tai yra Dievo dovana; ir ne darbais, kad kas nors nesigirtų. Mes esame jo kūrinys, sukurti Kristuje Jėzuje geriems darbams, kuriuos Dievas iš anksto paskyrė mums atlikti.

–  –  –
Dievas siuntė Sūnų, kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas

Jėzus Nikodemui pasakė:

„Kaip Mozė dykumoje iškėlė žaltį, taip turi būti iškeltas ir Žmogaus Sūnus, kad kiekvienas, kuris jį tiki, turėtų amžinąjį gyvenimą.

Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą. Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas. Kas jį tiki, tas nebus pasmerktas, o kas netiki, jau yra nuteistas už tai, kad netiki viengimio Dievo Sūnaus.

Teismo nuosprendis yra toksai: atėjo šviesa į pasaulį, bet žmonės labiau mylėjo tamsą nei šviesą, nes jų darbai buvo pikti. Kiekvienas nedorėlis neapkenčia šviesos ir neina į šviesą, kad jo darbai aikštėn neišeitų. O kas vykdo tiesą, tas eina į šviesą, kad išryškėtų, jog jo darbai atlikti Dieve.“(Jn 3, 14–21)

–  –  –
Apmąstydami šios dienos Gerąją Naujieną, melskime Žodį, tapusį Kūnu, ir už Lietuvą Tiesoje: tegul Dievo meilė išsklaido mūsų tautą sloginančią nuodėmių tamsą, tesustiprina tikėjimą ir tesugrąžina į mūsų bendruomenes Tavo viltį, kad kiekvienas, kuri tiki Jo Sūnų, turės amžinąjį gyvenimą.

Sutvirtink, Viešpatie, ir mūsų ryžtą įveikti susiskaldymą ir klaidas, nutraukyti nemeilės pančius ir sugriauti netiesos tvirtoves, išsivaduoti nuo priklausomybės netyrosioms dvasioms, kad Dievo vaikų laisvę susigrąžinę ir Tavo žodyje įsišakniję ryžtumės vykdyti Tavo tiesą ir skleisti šviesą.

–  –  –
Šv. Dorotėjas Gazietis (VI a.). Išgelbėti malone

Gerasis Dievas davė Įstatymą pagalbai, atsivertimui ir to, kas bloga, atitaisymui, tačiau atitaisyta nebuvo. […]

Tuomet geras ir mylintis žmones Dievas siuntė savo viengimį Sūnų, nes tik vienas Dievas galėjo išgydyti ir nugalėti šią būseną – ir pranašams tai nebuvo nežinoma. Todėl jau Dovydas aiškiai sakė: „Tu, kuris sėdi soste ant Kerubų, apsireikšk, parodyk savo galybę, ateik mūsų gelbėti!“ (Ps 79 (80), 2–3), „Viešpatie, palenk dangaus skliautą ir nuženk“ (Ps 143 (144), 5) ir kitus panašius žodžius.

Ir visi kiti pranašai, kiekvienas vis kitaip, daugelį kartų apie tai šaukė tai melsdami, kad nužengtų, tai būdami įsitikinę, kad jis tikrai nužengs. Tad mūsų Viešpats atėjo, dėl mūsų tapęs žmogumi, kad, kaip sako šventasis Grigalius, „panašiu išgydytų panašų, siela – sielą, kūnu – kūną, nes jis visame kame, išskyrus nuodėmę, tapo žmogumi  *“.

Jis priėmė pačią mūsų esybę, mūsų prigimties pradmenis ir tapo naujuoju Adomu pagal savo Kūrėjo paveikslą. Jis atkūrė tai, kas buvo žmogaus prigimtyje ir grąžino sveikus jutimus, kaip buvo pradžioje. Jis atnaujino puolusį žmogų tapdamas žmogumi, išlaisvino jį nuodėmės jėga užvaldytą ir pavergtą.

Žmogus buvo priešo laikomas prievarta ir priespaudoje, ir, ko gero, net nenorintieji nusidėti būdavo priversti nusidėti, kaip apaštalas Paulius sako mūsų vardu: „Aš nedarau gėrio, kurio trokštu, o darau blogį, kurio nenoriu“ (Rom 7, 19).

Taigi Dievas, dėl mūsų tapęs žmogumi, išvadavo žmogų iš priešo nelaisvės. Jis sunaikino visą jo galybę, pamynė jo stiprybę ir ištraukė mus iš jo valdžios, iš jo vergijos, jei tik patys savo valia nenorėsime nusidėti. Mat jis suteikė mums, kaip pasakė, „galią mindyti gyvates bei skorpionus ir visokią priešo galybę“ (Lk 10, 19), apvalydamas nuo visų nuodėmių per šventąjį krikštą. Juk šventasis krikštas atleidžia ir nuvalo visas nuodėmes.

* Grigalius Nazianzietis (Oratio 28, 13; 45, 9).