Geroji Naujiena: „Kelkitės, nebijokite!“

Geroji Naujiena: „Kelkitės, nebijokite!“

Dievo tautos protėvio Abraomo pašaukimas

Viešpats bylojo Abramui: „Išeik iš savojo krašto, iš savo gimtinės, iš tėvo namų, ir kelkis į šalį, kurią tau parodysiu! Iš tavęs padarysiu aš didelę tautą. Aš laiminsiu tave ir išaukštinsiu tavąjį vardą. Tu būsi palaima. Aš laiminsiu tuos, kurie tave laimins, o kas tave keiks, tą aš prakeiksiu. Per tave bus palaimintos visos žemės giminės“. Ir Abramas iškeliavo, kaip Viešpats jam buvo paliepęs. (Pr 12, 1–4a)  ***

Viešpatie, būki tu mums gailestingas

mes gi taip tavim tikim.
Viešpaties žodis teisingas,

tikras jo darbas kiekvienas.
Brangi jam teisė ir teisingumas,
o jo malonių pilna yra žemė. –
Viešpaties akys žvelgia į tuos, kur jo bijo,

kurie tikis jojo malonės.
Jis jų gyvybę nuo mirties saugo
ir bado metu pamaitina. –
Mes jo didžiai išsiilgę,

jis mūsų rėmėjas ir skydas.
Viešpatie, būki tu mums gailestingas,
mes gi taip tavim tikim. (Ps 32, 4–5. 18–20. 22)

* * *
Dievas mus pašaukia ir nušviečia

Mylimasis! Drauge su manimi kentėk Evangelijos labui jėga Dievo, kuris mus išgelbėjo bei pašaukė į šventąjį pašaukimą, ne atsižvelgdamas į mūsų darbus, bet savo laisvu nutarimu bei malone, kuri dovanota mums Kristuje Jėzuje prieš amžinuosius laikus. Ji dabar tapo regima, pasirodžius mūsų Išganytojui Kristui Jėzui, kuris sunaikino mirtį ir nušvietė gyvenimą bei nemirtingumą savo Evangelija. (2 Tim 1, 8b–10)

* * *
Jo veidas sužibo kaip saulė

Jėzus pasiėmė su savimi Petrą, Jokūbą ir jo brolį Joną ir užsivedė juos nuošaliai į aukštą kalną.
Ten jis atsimainė jų akivaizdoje. Jo veidas sužibo kaip saulė, o drabužiai tapo balti kaip šviesa.
Ir štai jiems pasirodė Mozė ir Elijas, kurie kalbėjosi su juo.
Tuomet Petras kreipėsi į Jėzų: „Viešpatie, gera mums čia būti! Jei nori, aš padarysiu čia tris palapines: vieną tau, kitą Mozei, trečią Elijui“. Dar jam tebekalbant, štai šviesus debesis apsiautė juos, ir štai balsas iš debesies prabilo: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo labai gėriuosi; jo klausykite!“
Tai išgirdę, mokiniai parpuolė kniūpsti, labai išsigandę. Bet Jėzus priėjo, palietė juos ir tarė: „Kelkitės, nebijokite!“ Pakėlę akis, jie nieko daugiau nebematė, tik vieną Jėzų.
Besileidžiant nuo kalno, Jėzus jiems įsakė: „Niekam nepasakokite apie regėjimą, kol Žmogaus Sūnus prisikels iš numirusių“. (Mt 17, 1–9)

* * *
Šiandien Evangelija ir vėl ragina gręžtis į Viešpatį ir Juo kliautis, Jo klausyti. Dieve, stiprink visus tiesos ieškančius žmones: atsimainęs Jėzus teapšviečia jų akis.
Melsdamiesi asmeniškai ar bendruomenėje ir už Lietuvą Tiesoje prašykime dangiškąjį Tėvą išminties ir drąsos malonės – kad nepaniekintume Jo dovanų ir atsilieptume į Jo pašaukimą, kad nenusigręžtume nuo artimo savo ir patys neliktume klaidoje, kad keltumės ir su pasitikėjimu stoję Jo akivaizdon būtume apšviesti ir nebeklaidžiotume tamsybėse. Teapsaugo Jis mus ir nuo nusiminimo, ir nuo paikų minčių, ir nuo nemeilės bei pagiežos.
Dieve, parvesk mūsų brolius ir seseris į Tėvynę ir suteik pasiryžimo įsišaknyti tėvų žemėje, ją puoselėti ir branginti, joje siekti teisingumo ir trokšti to, kas įprasmina šį laikinąjį gyvenimą, kad pelnytume Tavo malonę – amžinąsias Velykas. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen
.

Sigitas Tamkevičius. Sunkus egzaminas
Homilija

Gavėnios antrojo sekmadienio Mišių Evangelija pasakoja apie Jėzaus atsimainymą ant Taboro kalno. Trys mokiniai – Petras, Jokūbas ir Jonas – matė dieviškai spindintį Jėzaus veidą, ir tas reginys buvo labai žavus, tiesiog nustelbė tai, apie ką Jėzus kalbėjo su Moze ir Eliju. O jie kalbėjo apie netolimą Jėzaus kančią ir mirtį Jeruzalėje. Evangelistas Lukas aiškiai tai pamini: „Ir štai pasirodė du vyrai, kurie kalbėjosi su juo. Tai buvo Mozė ir Elijas. Jie pasirodė šlovėje ir kalbėjo apie Jėzaus išėjimą, būsiantį Jeruzalėje“ (Lk 9, 30–31). Mokiniai tarsi negirdėjo kalbos apie būsimą kančią. Petras nenori eiti į Jeruzalę, nori likti čia, ant Taboro kalno, todėl siūlo: „Viešpatie, gera mums čia būti! Jei nori, aš padarysiu čia tris palapines: vieną tau, kitą Mozei, trečią Elijui“ (Mt 17, 4). Siūlymas pastatyti palapines – tai siūlymas čia ilgiau pasilikti.

Mokinių elgesys primena mūsų visų elgesį: nuo sunkių dalykų bėgame, apie juos nenorime nieko girdėti ir vis ieškome to, kas malonu, kas džiugina ar stebina.

Evangelistas pabrėžia, kas šio nuostabaus reginio metu buvo ypač svarbu: iš debesies pasigirdo balsas: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi. Klausykite jo!“ (Mt 17, 5). Šitas „klausykite jo“ reiškė: klausykite jo ne tik tuomet, kai jis kalba apie mylintį dangaus Tėvą, bet ir tuomet, kai jis kalba apie kryžių. Jėzus prieš kelias dienas buvo kalbėjęs: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teneša savo kryžių ir teseka manimi. Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras, o kas pražudys dėl manęs savo gyvybę, tas ją išgelbės“ (Lk 9, 23–24)
.
Praeis visai nedaug laiko, ir Jėzus tuos pačius tris mokinius nusives ant Alyvų kalno. Paprašys jų pabudėti ir melstis, o pats pasitraukęs į sodo gilumą melsis ir net krauju prakaituos, žinodamas, kad jau prisiartino kryžiaus valanda. Mokiniai ką tik buvo girdėję Jėzaus atsisveikinimo žodžius Vakarienbutyje. Ir ką dabar jie darys, paraginti budėti ir melstis? Jie miegos. Atėjęs Jėzus rado juos miegančius ir paragino: „Budėkite ir melskitės, kad nepatektumėte į pagundą. Dvasia ryžtinga, bet kūnas silpnas“ (Mt 26, 41). Tačiau mokiniai ir vėl užmigo. Trečią kartą atėjęs pas mokinius Jėzus tarė: „Jūs vis dar miegate ir ilsitės… Štai atėjo valanda, kai Žmogaus Sūnus atiduodamas į nusidėjėlių rankas. Kelkitės, eime! Štai mano išdavėjas čia pat“ (Mt 26, 45–46).

Jei mokiniai būtų paklaũsę Jėzaus, raginančio budėti, tikriausiai Petras Kajafo kieme nebūtų Jėzaus išsigynęs. Tikriausiai ir mokiniai būtų ne išsibėgioję, bet drauge su Marija stovėję prie mirštančio Mokytojo.

Savo tikėjimo kelionėje mes taip pat patiriame džiaugsmingų išgyvenimų, kai buvimas su Jėzumi teikia džiaugsmą, tačiau neišvengiame ir tokių momentų, kurie primena Jėzaus agoniją Alyvų sode ar mirtį ant Kalvarijos kalno. Apaštalų miegas kančią išgyvenančio Jėzaus artumoje teprimena mums, kad visuomet reikia Jėzaus klausyti ir nemiegoti – ir džiaugsmo, ir skausmo valandomis. Tokia yra šio antrojo gavėnios sekmadienio pamoka. Pats Gavėnios metas yra tarsi nuolatinis dangaus Tėvo raginimas melstis ir budėti, nes „dvasia ryžtinga, bet kūnas silpnas“.

Petras, išėjęs Jėzaus atsimainymo ir kančios mokyklą ir laukdamas mirties nuosprendžio, parašys pirmiesiems krikščionims įsidėmėtinus žodžius: „Žinau, kad veikiai ateis mano padangtės nugriovimo metas, kaip ir mūsų Viešpats Jėzus Kristus yra man apreiškęs. Bet aš pasistengsiu, kad ir man iškeliavus jūs kiekvienu metu galėtumėte tai prisiminti. Mat mes skelbėme jums mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus galybę ir atėjimą ne mėgdžiodami gudriai išgalvotas pasakas, bet kaip savo akimis matę jo didybę liudytojai“ (2 Pt 1, 14–16).

Kardinolas Sigitas Tamkevičius