Religija

Geroji Naujiena: Kovokime šauniąją tikėjimo kovą, užsikariaukime amžinąjį gyvenimą – jam esame pašaukti

Written by Biciulystė Siūlo · 3 min read

Geroji Naujiena: Kovokime šauniąją tikėjimo kovą, užsikariaukime amžinąjį gyvenimą – jam esame pašaukti

Lėbautojai eisite dabar į tremtį

Vargas be rūpesčių gyvenantiems Sione ir saugiai besijaučiantiems Samarijos kalne! Jūs gulite drambliakaulio lovose ir drybsote ant savo pagalvių. Jūs valgyti imatės iš bandos avinėlių, iš tvarto nupenėtų veršelių. Jūs rėkaujate skambindami arfomis, manydami sudedą kaip Dovydas giesmes. Jūs geriate vyną iš didelių taurių, tepatės geriausiu aliejumi ir nesisielojate dėl Juozapo žlugimo. Todėl jūs išeisite dabar į tremtį visų tremtinių priekyje. Pasibaigė dykaduonių siautimas. (Am 6, 1a. 4–7)* * *

Mano siela, Viešpatį garbink!

Amžiais Viešpats laikos teisybės,
gina reikmes nekaltų prispaustųjų,
alkaniems parūpina duonos.
Kalinius iš pančių Viešpats vaduoja.

Akliesiems šviesą Viešpats grąžina,
klumpantiems padeda Viešpats vėl atsistoti,
myli Viešpats žmones teisingus.
Viešpats sergi svetimšalio žingsnį.

Našlaitį, našlę globoja,
o nedoriesiems užkerta kelią.
Viešpats yra amžių valdovas, –
jis tavo Dievas, Sione!

* * *

Išlaikyk įsakymą, iki pasirodant Viešpačiui

Tu, Dievo žmogau, siek teisumo, maldingumo, tikėjimo, meilės, ištvermės, romumo. Kovok šauniąją tikėjimo kovą, užsikariauk amžinąjį gyvenimą, kuriam esi pašauktas ir kurį puikiai išpažinai daugelio liudytojų akyse. Aš tau įsakau dėl Dievo, kuris visiems teikia gyvybę, ir dėl Kristaus Jėzaus, kuris prie Poncijaus Piloto pateikė gerą išpažinimą, kad išlaikytum įsakymą be dėmės ir be priekaišto iki pasirodant mūsų Viešpačiui Jėzui Kristui. Jį savo laiku apreikš palaimintasis, vienintelis Valdovas, karalių Karalius ir viešpačių Viešpats, vienatinis Nemirtingasis, kuris gyvena neprieinamoje šviesoje, kurio joks žmogus neregėjo ir negali regėti. Jam šlovė ir amžinoji valdžia! Amen. (1 Tim 6, 11–16)

* * *
Tu atsiėmei savo gėrybes, o Lozorius – nelaimes. Todėl jis susilaukė paguodos, o tu kenti

Jėzus pasakė fariziejams: „Gyveno kartą vienas turtuolis. Jis vilkėjo purpuru bei ploniausia drobe ir kasdien ištaigingai puotaudavo. O prie jo rūmų vartų gulėjo votimis aptekęs elgeta, vardu Lozorius. Jis troško numarinti alkį bent trupiniais nuo turtuolio stalo, bet tik šunes atbėgę laižydavo jo votis. Ir štai elgeta mirė ir buvo angelų nuneštas į Abraomo prieglobstį. Mirė taipogi turtuolis ir buvo palaidotas. Atsidūręs pragaro kančiose, turtuolis pakėlė akis ir iš tolo pamatė Abraomą ir jo prieglobstyje Lozorių. Jis sušuko: ‘Tėve Abraomai, pasigailėk manęs! Atsiųsk čionai Lozorių, kad, suvilgęs vandenyje galą piršto, atvėsintų man liežuvį. Aš baisiai kenčiu šitoje liepsnoje’. Abraomas atsakė: ‘Atsimink, sūnau, kad tu dar gyvendamas atsiėmei savo gėrybes, o Lozorius – tik nelaimes. Todėl jis susilaukė paguodos, o tu kenti. Be to, tarp mūsų ir jūsų žioji neperžengiama bedugnė, ir niekas panorėjęs iš čia negali nueiti pas jus, nei iš ten persikelti pas mus’.

Tas vėl tarė: ‘Tai meldžiu tave, tėve, nusiųsk jį bent į mano tėvo namus: aš gi turiu penkis brolius – tegul juos įspėja, kad ir jie nepatektų į šią kančių vietą’. Abraomas atsiliepė: ‘Jie turi Mozę bei pranašus, tegul jų ir klauso!’ O anas atsakė: ‘Ne, tėve Abraomai! Bet jei kas iš mirusiųjų nueitų pas juos, jie atsiverstų’. Tačiau Abraomas tarė: ‘Jeigu jie neklauso Mozės nei pranašų, tai nepatikės, jei kas ir iš numirusių prisikeltų’“ (Lk 16, 19–31).

* * *
Dieve, Tu savo visagalybę labiausiai parodai pasigailėdamas ir atleisdamas, tad nenugręžk savo Veido ir nuo mūsų – sočių ir sau pakankamų, savo teisume suklupusių. Atkurk mumyse savo paveikslą, sutvirtink visus, kovojančius gerąją tikėjimo kovą, siekiančius pažinti savo pašaukimą ir jo siekti.
Kiekvienas asmeniškai ir bendruomenėje melskimės ir už Lietuvą Tiesoje – tegul visi jos vaikai nepadalyta širdimi eina Tavo Tiesos nušviestais takais tarnauti Tau ir artimui savo.
Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

* * *
Šv. Faustina Kovalska († 1938). Pragaro kančios

Angelo nuvesta šiandien buvau pragaro gelmėse. Tai didžiulės bausmės vieta, koks baisingai didelis yra jo plotas. Kančių rūšys, kokias regėjau: pirmoji kančia, kurią sudaro pragaras, yra Dievo praradimas; antroji – nuolatiniai sąžinės priekaištai; trečioji – šis likimas jau niekada nepasikeis; ketvirtoji kančia – ugnis, kuri persmelks sielą, bet jos nesunaikins, tai baisi kančia, tai grynai dvasinė ugnis, uždegta Dievo pykčio; penktoji kančia – nuolatinė tamsa, baisi dusinanti smarvė, ir nors yra tamsu, šėtonai bei pasmerktosios sielos mato vieni kitus ir mato visą savo bei kitų blogį; šeštoji kančia – nuolatinė šėtonų draugija; septintoji kančia – baisi neviltis, Dievo nekentimas, piktžodžiavimai, keiksmai, šventvagystės. Tai kančios, kurias visi pasmerktieji kenčia kartu, bet tai nėra kančių pabaiga. Yra sieloms atskirų kankinimų, kurie yra pojūčių kankinimai: kuo kiekviena siela nusidėdavo, tuo dabar neapsakomai baisiai kankinama. Tai baisūs požemiai, bausmės prarajos, kur kiekviena kančia skiriasi nuo kitos; numirčiau matydama tokias baisias kančias, jei manęs nepalaikytų Dievo visagalybė. Težino nusidėjėlis: kokiu pojūčiu nusideda, tokiu bus kankinamas visą amžinybę. Rašau tai Dievui liepus, kad nė viena siela neatsikalbinėtų, jog nėra pragaro, arba tuo, kad ten niekas nebuvo ir nežino, kaip ten yra.

Aš, sesuo Faustina, Dievo liepimu buvau pragaro gelmėse tam, idant kalbėčiau sieloms ir liudyčiau, kad pragaras yra. Apie tai dabar kalbėti negaliu, turiu Dievo nurodymą, kad tai palikčiau užrašyta. Šėtonai buvo pilni neapykantos man, bet dėl Dievo įsakymo privalėjo man paklusti. Tai, ką užrašiau, yra menkas šešėlis dalykų, kuriuos mačiau. Viena pastebėjau: ten yra daugiausiai sielų, kurios netikėjo, kad pragaras yra. Kai atsipeikėjau, negalėjau atsigauti iš siaubo, kaip baisiai ten sielos kenčia, todėl dar karščiau meldžiuosi už nusidėjėlių atsivertimą, nuolat maldauju jiems Dievo gailestingumo. O mano Jėzau, geriau iki pasaulio pabaigos būti kankinamai baisiausių kančių, negu bent menkiausia nuodėme Tave įžeisti.