Tiesos.lt bendraminčiai ir talkininkai, bendratiksliai,
Skleiskime šią džiugią žinią – Kristus prisikėlė, mirtis krito! – ir savo gyvenimais,
tapkime ir mes Prisikėlimo – Vilties – žmonėmis.
Redakcijos vardu – Ramutė Bingelienė
Atvėręs lūpas, Petras pasakė: „Jūs žinote, kas yra įvykę visoje Judėjoje, pradedant nuo Galilėjos po Jono skelbtojo krikšto. Kalbama apie Jėzų iš Nazareto, kaip Dievas jį patepė Šventąja Dvasia ir galybe, kaip jis vaikščiojo, darydamas gera ir gydydamas visus velnio pavergtuosius, nes Dievas buvo su juo.
Mes esame liudytojai visko, ką jis yra padaręs žydų šalyje ir Jeruzalėje. Jį nužudė, pakabindami ant medžio. Tačiau trečią dieną Dievas jį prikėlė ir leido jam pasirodyti, beje, ne visai tautai, o Dievo iš anksto paskirtiems liudytojams, būtent mums, kurie su juo valgėme ir gėrėme, jam prisikėlus iš numirusių.
Jis mums įsakė skelbti tautai ir liudyti, kad jis yra Dievo paskirtasis gyvųjų ir mirusiųjų teisėjas. Apie jį visi pranašai liudija, kad visi, kurie jį tiki, gaus jo vardu nuodėmių atleidimą“. (Apd 10, 34a. 37–43)
Aleliuja, aleliuja, aleliuja.
Dėkokime Viešpačiui, nes jisai geras,
Jis maloningas per amžius.
Tegu Izraelis kartoja:
„Jis maloningas per amžius!“ –
Dievo ranka parodė savo rankos galybę!
Dievas dešinę savo pakėlė!
Aš nemirsiu: gyvensiu
Ir skelbsiu Viešpaties darbus. –
Akmuo, kurį statytojai vertė į šalį,
Pačiu kertiniu pasidarė.
Taip Dievo nulemta,
Ir mūsų akims tai nuostabą kelią. (Ps 117, 1–2. 16–17. 22–23)
Broliai! Jeigu esate su Kristumi prikelti, siekite to, kas aukštybėse, kur Kristus sėdi Dievo dešinėje. Rūpinkitės tuo, kas aukštybėse, o ne tuo, kas žemėje. Jūs juk esate mirę, ir jūsų gyvenimas su Kristumi yra paslėptas Dieve. Kai apsireikš Kristus – mūsų gyvastis, tuomet su juo ir jūs pasirodysite šlovingi. (Kol 3, 1–4)
Velykų aukai didingai
teteikia garbę krikščionys džiaugsmingai.
Atpirko avis Avinėlis:
Kristus sutaikino su Dievu nusidėjėlius.
Mirtis ir gyvybė nuostabiai kovės –
Mirtį nugalėjęs, viešpatauja gyvybės Valdovas.
Pasakyk mums, Marija,
Ką esi mačius kelyje? –
Kapą, kur Kristaus kūnas gulėjo,
Ir garbę, kuria Prisikėlusis spindėjo:
Angelus, liudyt nužengusius,
Marškas ir drabužius, Kristaus kūną dengusius.
Mano viltis, Kristus, prisikėlė,
Jis eis pirma jūsų į Galilėją. –
Žinome Kristų tikrai prisikėlus:
Tu, Nugalėtojau, Valdove, pasigailėk mūs.
Pirmąją savaitės dieną, labai anksti, dar neišaušus, Marija Magdalietė atėjo pas kapą ir pamatė, kad akmuo nuverstas nuo rūsio angos.
Ji nubėgo pas Simoną Petrą ir kitą mokinį, kurį Jėzus mylėjo, ir pranešė jiems: „Paėmė Viešpatį iš kapo, ir mes nežinome, kur jį padėjo“.
Petras ir tas kitas mokinys nuskubėjo prie kapo.
Bėgo abu kartu, bet tasai kitas mokinys pralenkė Petrą ir pirmas pasiekė kapo rūsį. Pasilenkęs jis mato numestas drobules, tačiau į vidų nėjo.
Netrukus iš paskos atbėgo ir Simonas Petras. Jis įėjo į rūsį ir mato numestas drobules ir skarą, buvusią ant Jėzaus galvos, ne su drobulėmis numestą, bet suvyniotą atskirai.
Tuomet įėjo ir kitas mokinys, kuris pirmas buvo atbėgęs prie kapo. Jis pamatė ir įtikėjo.
Mat jie dar nebuvo supratę Rašto, kad jis turėsiąs prisikelti iš numirusių. (Jn 20, 1–9)
Prisikėlimo varpai nutraukė Jėzaus kapo tylą ir paskelbė didžiąją Šventų Velykų žinią: Mirtis nugalėta. Jėzaus kapas tuščias. Jo ten nebėra. Jis eina pirma mūsų ir kviečia mus susitikti. O kartą sutiktas, atvira širdimi priimtas primena, kas yra Dievo pažadėta: Nebijokite! Aš visados su jumis.
Kiekvienas asmeniškai ar bendruomenėje melskimės ir už Lietuvą Tiesoje: tegul prisikėlusiojo Kristaus šviesa išsklaido mūsų tautą sloginančią nuodėmių tamsą ir sugrąžina Dievo vaikų laisvę, atkuria bendrystės dvasią, kad savo gyvenimu skelbtume Gerąją Naujieną ir skleistume Jo ramybę, kad beišsivaikščiojanti mūsų Tauta sugrįžtų į savo namus ir, įsišakniję į Dievo vaikų laisvę, visi sutelktai imtume griauti nemeilės ir netiesos tvirtoves ir tiesintume savo kelius, kurtume bendrus namus. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.
Brangūs broliai ir seserys, Kristus prisikėlė! Mūsų Motina Bažnyčia mus užvedė į liturginių metų viršūnę. Stovėdami ant šios viršūnės, visi esame kviečiami išgyventi Kristaus mirties ir prisikėlimo slėpinį. Šis išgyvenimas yra itin svarbus, nes būtent iš jo išteka ir į jį suteka visas mūsų krikščioniškas gyvenimas. Kad tikrai tai išgyventume, mums svarbu, kad kartu su visa Bažnyčia išpažintume šio slėpinio ir sykiu mūsų tikėjimo pamatinį branduolį – Kristus už mus paragavo mirties ir už mus prisikėlė. Dėl liturginių apeigų mes galime šią tikrovę išgyventi šiandien, dabar, o išgyventi šią tikrovę dabar – tai sykiu ir patirti išganymą dabartyje.
1. Ką tik girdėta Evangelijos ištrauka mus tarsi kviečia kartu su Marija Magdaliete ir kita Marija ateiti prie Viešpaties kapo. Šios moterys atėjo prie Viešpaties kapo po šabo, auštant pirmajai savaitės dienai. Mums, krikščionims, tai itin reikšmingi žodžiai, labai glaudžiai susiję su šios nakties reikšme. Šabas pasibaigė, o su juo ir visa savaitė. Kaip šioms moterims, taip ir mums aušta pirmoji savaitės diena. Mums pirmoji diena yra daugiau nei eilinės savaitės pradžia, o ši aušra yra daugiau nei eilinės savaitės dienos aušra. Tai kuo ši diena yra daugiau už kitas?
Dėl Kristaus prisikėlimo ši diena mums yra naujo žmonijos istorijos etapo pradžia. Dar daugiau, ši diena – tai naujo mums pasirodančio pasaulio aušra. Pirmuosius krikščionis Kristaus prisikėlimo žinia sukrėtė taip stipriai, kad jiems ši pirmoji savaitės diena jau nebebuvo senojo pasaulio tąsa, bet naujos kūrinijos pradžia. Jie suvokė, kad kaip Dievas pasaulio kūrimo pradžioje pirmąją dieną sukūrė dangų ir žemę, taip Kristaus prisikėlimo dieną jis kuria naują dangų ir naują žemę. „Aš regėjau naują dangų ir naują žemę“, – sako apaštalas Jonas. (Apr 21,1)
Įvyko kažkas radikaliai nauja. Ir visi mes esame kviečiami įeiti į šią naują erdvę. Tai pasaulis, kuriame mirtis ir visi jos skausmingi padariniai nebeturi paskutinio žodžio. Amžinoji, neatšaukiama mirtis jau nugalėta, ji įveikta, kaip ką tik Evangelijos skaitinyje girdėjote apie kareivius, kurie pastiro lyg negyvi.
2. Šią pirmąją savaitės dieną moterys ateina prie kapo, bet kapas prieš jas užvertas. Tai kapas, kuriame buvo paguldytas nukryžiuotas Jėzus. Tai kapas, kuriame paguldomi visi Jėzaus mokiniai, per krikštą išgyvenantys jo mirties ir prisikėlimo slėpinį. Kapas užverstas akmeniu, o ką reiškia šis akmuo?
Ant angos užristas akmuo žymi visišką žmonijos, uždarytos nuodėmėje, nepajėgumą. Jis žymi įkalinimą mirtyje. Turbūt ne vienas iš mūsų, o gal ir dažnas jaučiasi panašiai. Dažnas iš mūsų jaučia, jog neturi jėgos kilti Dievo link. Neturime sparnų, galinčių nunešti mus į aukštumas. Neįstengiame kopti aukštyn ir vis tik veržiamės ten: Iš gelmių šaukiausi Viešpaties, – sako psalmistas. Mūsų gyvenime irgi yra užverstų akmenų, esame ir įkalinti: sunki liga, nepakeliami santykiai su artimaisiais, įvairios mus varginančios priklausomybės, neišsiskleidžiantis gyvenimas ir t. t.
3. Tačiau įvyksta stebuklas. Dievas įsiterpia, nes „Staiga smarkiai sudreba žemė: Viešpaties angelas nužengia iš dangaus, nurita šalin akmenį ir atsisėda ant jo. […] Jis sako moterims: „Jūs nebijokite! Aš žinau, kad ieškote Jėzaus, kuris buvo nukryžiuotas. Jo čia nebėra, jis prisikėlė, kaip buvo sakęs.“
Brangūs broliai ir seserys, susirinkome, kad atnaujintume (dar kartą pasakykime) širdimi ir protu savo visišką pritarimą šiai tikrovei ir ją išpažintume – Kristus už mus paragavo mirties ir už mus prisikėlė, kad išlaisvintų mus iš nuodėmės ir mirties. Jis tai padarė už mus ir dėl mūsų.
Šventoji Kūdikėlio Jėzaus Teresėlė savo dienoraštyje parašė nuostabius žodžius: „Kai manyje kyla audra, į tave, Jėzau, keliu savo galvą, ir tavo gailestingame žvilgsnyje įskaitau tokius žodžius: Vaikeli, dėl tavęs sukūriau dangų.“
Pasinaudodami šiais Teresėlės žodžiais, galime sakyti, kad Kristus šią akimirką į kiekvieną iš mūsų kreipiasi, sakydamas: „Vaikeliai, draugai, dėl jūsų sutikau mirti, dėl jūsų prisikėliau, dėl jūsų sudrebėjo žemė, dėl jūsų nuristas šalin akmuo, dėl jūsų štai kuriu naują žemę ir naują dangų, dėl jūsų pirma jūsų einu į Galilėją, visa tai padariau dėl jūsų.“ Ir angelas priduria moterims: „Skubiai duokite žinią mokiniams. Jis prisikėlė iš numirusių ir eina pirma jūsų į Galilėją.“
4. Vienas vienuolis išvyko į Afriką gyventi atsiskyrėlio gyvenimą. Jis gyveno ramiai islamo išpažinėjų krašte, duoną užsidirbo savo rankomis. Dėl baimės ir diskretiškumo niekam neprasitarė, kad jis yra krikščionis. Netrukus pas jį pradėjo vaikščioti vienas musulmonas, nesuprasdamas, ką šis europietis čia veikia, bet gerbdamas jį dėl jo keisto ir paslaptingo gyvenimo būdo. Ši draugystė tęsėsi apie 20 metų. Tik vėliau musulmonas iš kitų sužinojo, kad tiek metų artimai bendravo su krikščionimi vienuoliu. Kitą dieną pas jį atėjęs jam sako: „Kodėl tu man nesakei, kad esi krikščionis? Ar žinai, ką reiškia tiek laiko gyventi be Kristaus?“
Brangūs broliai ir seserys, o mes ar žinome, ką reiškia gyventi su prisikėlusiu Kristumi? Ar žinome, ką reiškia kitiems nesakyti ir netgi slėpti, kad esame krikščionys?
Jei Jėzus prisikėlė, vadinasi, jis gyvas, jei jis gyvas, jis eina pirma mūsų ir lydi mus pasaulio keliuose, o jei jis mus lydi, tuomet kas gali mus nuo jo atskirti? Kas gali atimti iš mūsų jo meilę? Jei Jo visagalė meilė mus gaivina, tai kaip ją galime pasilikti tik sau? Kaip galime ja nesidalinti?
Mano viltis, Kristus, prisikėlė, jis eina pirma mūsų į Galilėją. Per netrukus prasidėsiančią Eucharistijos liturgiją kelkime savo širdis aukštyn, atverkime mirusiam ir prisikėlusiam Kristui savo vidų, kad jis mus atnaujintų, išmestų iš mūsų širdies nuodėmės bei mirties nuodus ir įlietų Šventosios Dvasios gyvybę teikiančių syvų – dieviškąjį ir amžinąjį gyvenimą, kurį galėtume perduoti kitiems.
Pal. Gerikas Injietis († 1157). Jis yra gyvas
Tad, mano broliai, ką gi jums liudija jūsų širdies džiugesys dėl Kristaus meilės?
Išties svarstau, ar teisingai – jūs matysite, kad jei tik kada nors mylėjote Jėzų, gyvą, mirusį ar atgimusį, šiandien, kai Bažnyčioje be paliovos aidi ir gaudžia prisikėlimo šauklių balsai, jūsiškė širdis džiūgauja jumyse ir taria: pranešė man sakydami, kad Jėzus, mano Dievas, yra gyvas. Išgirdusi šitai, atgijo mano dvasia, kuri buvo apsnūdusi iš sielvarto, apsilpusi iš drungnumo, bemirštanti iš drąsos netekimo. Nes ir nusidėjėlius iš mirties prikelia džiugus šio laimingojo šauklio balsas. Vis dėlto tikrai nebegali turėti vilties ir užmaršty bus palaidotas tas, kurį Kristus, grįždamas iš požemio, paliko pragaro gelmėse.
Iš šito tikrai sužinosi, kad tavo dvasia visiškai atgims Kristuje, jei nuoširdžiai sakys: „Gana man, jei Kristus gyvas.“
O, kokie ištikimi šitie žodžiai, kaip verti jie Jėzaus draugų; o, koks tyras tasai atsidavimas, kuris šitaip kalba: „Gana man, jei Kristus gyvas.“ Jeigu jis gyvas, tai ir aš gyvas; nes nuo jo priklauso mano gyvybė; iš tiesų tai jis yra mano gyvybė, jis – mano tinkamumas. Ko gi gali man trūkti, jei Jėzus gyvas? Tetrūksta visa ko kito, niekas man nesvarbu, jei tik Jėzus gyvas. Vadinasi, jei jam patinka, verčiau tetrūksta man paties savęs; gana man, jei tik jisai pats gyvas.
Kai Kristaus meilė taip sugeria visą žmogaus atsidavimą, kad nepaisydamas ir neprisimindamas savęs jis bejaučia vien Jėzų Kristų ir tai, kas yra Jėzaus Kristaus, – tik tada, mano nuomone, jame pagaliau būna tobula meilė.
Tam, kuris šitaip esti paliestas, neturtas nebėra našta; jis nebejunta skriaudų, juokiasi iš įžeidimų, nepaiso nuostolių, mirtį laiko nauda; jis netgi nemano, kad miršta, nes žino, kad veikiau pereina iš mirties į gyvenimą, ir su pasitikėjimu sako: „Eisiu jo pamatyti prieš mirdamas.“
