Geroji Naujiena: „Mano Dievas – manoji stiprybė“

Geroji Naujiena: „Mano Dievas – manoji stiprybė“

Tave padarysiu šviesa pagonims, kad mano išganymas žemės pakraščius siektų

Viešpats man sakė: „Tu, Izraeli, esi mano tarnas: aš tavo dėka pašlovintas būsiu“. Dabar kalba Viešpats, mane sau tarnu nuo pat motinos įsčių padaręs, kad jam Jokūbą parvesčiau, prie jo Izraelį surinkčiau. Aš pagerbtas Viešpaties akyse, mano Dievas – manoji stiprybė. Jis tarė: „Per maža tau būti mano tarnu tik Jokūbo gentims atgaivinti, išgelbėtiems Izraelio žmonėms sugrąžinti. Tave padarysiu šviesa pagonims, kad mano išganymas žemės pakraščius siektų“.

* * *

Malonė ir ramybė jums nuo Dievo Tėvo ir Viešpaties Jėzaus

Paulius, Dievo valia pašauktasis Kristaus Jėzaus apaštalas, ir brolis Sostenas. Dievo bažnyčiai Korinte, pašvęstiesiems Kristuje Jėzuje, pašauktiems šventiesiems ir visiems, kurie šaukiasi mūsų Viešpaties Kristaus vardo kiekvienoje vietoje pas juos ir pas mus. Malonė ir ramybė jums nuo Dievo Tėvo ir Viešpaties Jėzaus Kristaus! (1 Kor 1, 1–3)

* * *

Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmes!

Matydamas ateinantį Jėzų, Jonas prabilo: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę! Čia tasai, apie kurį aš kalbėjau: Po manęs ateis vyras, anksčiau už mane buvęs, nes jis pirmesnis už mane. Aš jo nepažinojau, bet tam, kad jis būtų apreikštas Izraeliui, aš atėjau ir krikštijau vandeniu“.
Ir Jonas paliudijo: „Aš mačiau Dvasią, lyg balandį nusileidžiančią iš dangaus, ir ji pleveno virš jo. Aš jo nepažinojau, bet tas, kuris mane pasiuntė krikštyti vandeniu, buvo pasakęs: ‘Ant ko pamatysi nusileidžiančią ir plevenančią dvasią, tas ir bus, kuris krikštys Šventąja Dvasia’. Aš tai mačiau ir liudiju, kad šitas yra Dievo Sūnus“. (Jn 1, 29–34)

* * *

Lionginas Virbalas. II eilinis sekmadienis: gyvūnų ir gamtos stichijų teologija

Dievo Sūnus – kaip avinėlis, Šventoji Dvasia – kaip balandis. Nieko nesuprasi, jei pasiliksi prie šių gyvūnų įvaizdžių. Jie tik nuoroda: vienas – į auką ant altoriaus, kaip buvo nurodyta Mozės įstatyme, o kitas – į tą balandį, kuris su žalia alyvų šakele snape sugrįžo į Nojaus arką. Prieš tai vandens apsemtame pasaulyje jis rado gyvą žaliuojantį alyvmedį. Šio medžio vaisiai suspaudžiami, kad ištrykštų aliejus. Jėzus – tikrasis žaliuojantis medis, kuris bus suspaustas kančios, kad iš Jo tekėtų malonės aliejus, kuriuo patepamas kiekvienas Jį tikintis.

„Tam, kad jis būtų apreikštas Izraeliui, aš atėjau ir krikštiju vandeniu.“ Krikštas tam, kad Jėzus būtų apreikštas ir pažintas! Bet krikštas taip pat skirtas nuodėmių atleidimui. Kai nuodėmės atleistos, galime pažinti Jėzų. Kol valdo nuodėmė – lieka tamsa ir nežinojimas. Tikrai pažįstame, kai sutinkame Jėzų, o ne vien girdime apie Jį.

Nojus perėjo vandens išbandymą, Jonas krikštija vandeniu. Bet ateis tas, kuris krikštys Šventąja Dvasia. Sekminių dieną Ji pasirodė ugnies liežuviais. Vanduo teikia gyvybę, bet tvanas viską paskandino. Ugnis sudegina ir sunaikina, bet Šventoji Dvasia visa atkuria. Viešpatie, sudegink mane savo vandeniu ir atgaivink savąja ugnimi!