Štai pas tave atkeliauja tavo karalius
Džiaugsmingai šūkauk, Siono dukra!
Džiūgauk, Jeruzalės dukra: štai pas tave atkeliauja tavo karalius.
Jisai teisingas, padės tau, kuklus ir joja ant asilo, ant asilės jauniklio.
Tuomet sunaikinsiu Efraimo kovos vežimus ir Jeruzalės žirgus; bus perlaužtas kariškas lankas.
Jisai skelbs taiką tautoms, ir jo valdžia sieks nuo Jūros lig Jūros, nuo Eufrato ligi žemės pakraščių (Zch 9, 9–10).
Dieve, mano Valdove, aš tave šlovinsiu,
aš tavo vardą garbinsiu amžiais.
Noriu kasdien tave šlovint
tavąjį vardą trokštu garbinti amžiais. –
Viešpats švelnus, gailestingas,
didžiai maloningas, rūstaut negreitas.
Viešpats visiems yra geras,
savo visiems kūriniams gailestingas. –
Dieve, tegu visi tvariniai tau dėkoja,
tegu tave garbina ištikimieji.
Tegu jie skelbia tavo karalystės kilnumą,
tegu garsina tavo galybę. –
Kas Dievo ištarta – tikra,
kas jo padaryta – tas šventa.
Klumpantį Viešpats prilaiko,
parpuolusiam padeda vėl atsistoti. (Ps 144, 1–2. 8–11. 13–14)
Broliai! Jūs nesate kūniški, bet dvasiški, jei tik Dievo Dvasia gyvena jumyse. O kas neturi Kristaus Dvasios, tas nėra jo. Jei jumyse gyvena Dvasia to, kuris Jėzų prikėlė iš numirusių, tai jis – prikėlęs iš numirusių Kristų Jėzų – atgaivins ir jūsų mirtinguosius kūnus savo Dvasia, gyvenančia jumyse.
Taigi, broliai, mes nesame skolingi kūnui, kad gyventume pagal kūną. Jei jūs gyvenate pagal kūną – mirsite. Bet jei dvasia marinate kūniškus darbus – gyvensite (Rom 8, 9. 11–13).
Aš romus ir nuolankios širdies
Anuo metu Jėzus bylojo: „Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams.
Taip, Tėve, nes tau taip patiko.
Viskas man yra mano Tėvo atiduota; ir niekas nepažįsta Sūnaus, tik Tėvas, nei Tėvo niekas nepažįsta, tik Sūnus ir kam Sūnus panorės apreikšti.
Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu!
Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs ‘rasite savo sieloms atgaivą’.
Mano jungas švelnus, mano našta lengva“ (Mt 11, 25–30).
Kiekvienas asmeniškai ar bendruomenėje melskime ir už Lietuvą Tiesoje: Jėzau, apvalyk mūsų širdis nuo puikumo ir godumo, leisk išvengti žalos, kurią daro tinginystė ir baiminga širdis, suteik malonę išsižadėti savimeilės ir nebėgti nuo Tavo jungo: dabar ir visados, ir per amžius. Amen.
14 eilinis sekmadienis
Pradėjęs savo misiją žemėje Jėzus matė žmones, kurie su džiaugsmu priimdavo jo skelbiamą žodį apie Dievo karalystę, o tuo tarpu kiti – ano meto elitas – ne tik nepriėmė Evangelijos žodžio, bet ir ieškojo, kur galėtų prikibti ar net apkaltinti. Tuos paprastus nuoširdžius žmones Jėzus pavadino mažutėliais, kuriems Dievas apreiškia savo karalystės paslaptis. Išmintingiems ir gudriems Rašto aiškintojams bei fariziejams tos Dangaus karalystės paslaptys lieka neperprantamos. „Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams“ (Mt 11, 25).
Visais laikais lengviausiai kelią pas Dievą surasdavo Jėzaus pavadintieji mažutėliais. Tai paprasti, nuoširdūs ir tiesūs žmonės, bet ir jų gyvenimas nestokojo rūpesčių bei vargo. Jie visuomet būdavo atviriausi Evangelijos žodžiui. Tačiau daug yra ir vadinamųjų išmintingųjų, kurie visą dėmesį yra sutelkę tik į medžiaginę tikrovę, kad joje kuo geriausiai įsitaisytų ir mažiausiai patirtų vargo. Šie žmonės save perdėtai aukština, o kitus geba tik niekinti ir kaltinti. Panašiai besielgiančiųjų sutinkame visur: verslo pasaulyje, žiniasklaidoje, socialiniuose tinkluose ir kitur. Jie tik save laiko gerais ir protingais. Jėzus juos pavadino išmintingaisiais bei gudriaisiais, nuo kurių yra paslėptos Dievo karalystės paslaptys.
Kas yra didžioji Dangaus karalystės paslaptis, kurią Jėzus mums apreiškė? Dievas yra ne tik visatos Kūrėjas ir Valdovas, bet jis yra mus, žmones, mylintis Tėvas. Tėvas, mylintis kiekvieną žmogų – gerą ir blogą. Mylintis iki tokio laipsnio, kad į žemę atsiuntė savo Sūnų išgelbėti žmonių iš nuodėmės ir amžinosios mirties. Didžiausia dangaus Tėvo dovana mums, žmonėms, yra įsikūnijęs ir už mus ant kryžiaus miręs jo Sūnus. Deja, šią dovaną atpažįsta ir priima tik tie Jėzaus pavadinti mažutėliai, kiti šiai dvasinei tikrovei lieka akli.
Jėzus mažutėlius kviečia: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu“ (Mt 11, 28). Jėzus pažada atėjusiems pas jį tai, kas žmogui yra svarbiausia. Didžiausias vargas yra pakeliamas, jei žmogus jaučiasi, kad šalia jo yra jį mylintis ir per gyvenimą vedantis Dievas, ir juo visiškai pasitiki. Mūsų tremtiniai ir visi sovietinių laikų represuotieji patyrė šio Jėzaus pažado tikrumą: jie su Dievo pagalba ištvėrė didžiausius vargus ir netektis.
Jėzus kvietė mažutėlius mokytis iš jo ir nešti jo jungą. Kas yra tas Jėzaus jungas? Jėzus apie jį nuolat kalbėjo: tai Evangelijos žodis, kurio santrauką randame Kalno pamoksle. Jėzaus palaiminimai vargstantiesiems, nuolankiesiems, romiesiems, gailestingiesiems, liūdintiems dėl matomo blogio ir persekiojamiems ir yra tas jungas, kurį kviečiami prisiimti visi Jėzaus draugai. Jėzaus jungas šiems žmonėms tikrai nėra sunkus; sunkiai pakeliamas yra tik tiems, kurie nenori palikti savimeilės bei nuodėmės kelio.
Jėzus visų laikų mažutėlius pakvietė mokytis iš jo dviejų dorybių: romumo ir nuolankumo. Kol gyvename žemėje, susidurdami su blogiu, mes esame gundomi pykti ir kažką kaltinti. Tačiau Jėzus rodo romumo kelią. Net prikaltas prie kryžiaus jį pasmerkusiems fariziejams ir budeliams nepasakė smerkiančio žodžio, tik meldėsi: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą“ (Lk 23, 34) .
Jėzus kvietė mažutėlius mokytis iš jo nuolankumo, nes ši dorybė yra visų kitų dorybių pamatas. Išdidumas žmogų apakina ir jis pradeda nebematyti savo daromų klaidų bei nuodėmių, o nuolankumas yra tarsi dieviška šviesa, nušviečianti gyvenimo kelią ir leidžianti drąsiai juo eiti, prisiimant visus laikmečio iššūkius ir visiškai pasitikint Dievo Apvaizdos vedimu.
Viešpatie, padėk mums būti tais mažutėliais, kuriuos tu laimini ir kuriems žadi, kad tavo jungas bus švelnus, o našta lengva (plg. Mt 11, 30).
Kardinolas Sigitas Tamkevičius
