Geroji Naujiena: Mes visi buvome pakrikštyti vienoje Dvasioje, kad sudarytume vieną kūną

Sekmines_250_177Broliai! Mes žinome, kad visa kūrinija iki šiol tebedūsauja ir tebesikankina. Ir ne tik ji, bet ir mes patys, kurie turime dvasios pradmenis, – ir mes dejuojame, laukdami įsūnijimo ir mūsų kūno atpirkimo.
Tuo tarpu mes esame išgelbėti viltimi. Tačiau regima viltis nėra viltis. Jeigu kas mato, tai kam jam viltis? Bet jei turime viltį nematydami, tada laukiame ištvermingai.

Taipogi Dvasia ateina pagalbon mūsų silpnumui. Mes juk nežinome, ko turėtume deramai melsti, todėl pati Dvasia užtaria mus neišsakomais maldavimais. Širdžių Tyrėjas žino Dvasios siekimus, kad ji užtaria šventuosius pagal Dievo norą (Rom 8, 22–27).

* * *

Todėl aš jums aiškinu, kad nė vienas, kuris kalba Dievo Dvasios skatinamas, nesako: „Prakeiktas Jėzus!“ Ir nė vienas negali ištarti: „JĖZUS YRA VIEŠPATS“, jei Šventoji Dvasia nepaskatina.
Esama skirtingų malonės dovanų, tačiau ta pati Dvasia. Esama skirtingų tarnysčių, tačiau tas pats Viešpats. Ir esama skirtingų darbų, tačiau tas pats Dievas, kuris visa veikia visur kur. Kiekvienam suteikiama Dvasios apraiška bendram labui.
Kaip vienas kūnas turi daug narių, o visi nariai, nepaisant daugumo, sudaro vieną kūną, taip ir Kristus.  Mes visi buvome pakrikštyti vienoje Dvasioje, kad sudarytume vieną kūną, visi – žydai ir graikai, vergai ir laisvieji; ir visi buvome pagirdyti viena Dvasia. (1 Kor 12, 3b–7. 12–13)

* * *

Dvasia, Viešpatie, ateik, spindulių dangaus mums teik,
žemės klystkelius nušviesk!
Tėve vargstančių, nuženk, savo dovanas dalink,
mūsų dvasią atgaivink!
Sielų Tu ramintojas, svečias atlankytojas,
mielas atgaivintojas!
Darbuose Tu – poilsis, kaitroje Tu – atvėsis,
Tu paguoda liūdesy!
O šviesybe amžina, skaidrink sielos gilumą,
stiprinki tikėjimą!
Be Tavųjų dovanų viskas žmoguje skurdu,
viskas – atvira žaizda.
Nuvalyk, kas sutepta, laistyk, kas išdeginta,
gydyk tai, kas sužeista.
Atitrauk mus nuo klaidų, dvasios šalty duok jėgų,
tiesink vingius mūs takų!
Duok mums, mylintiems Tave, tikintiems Tava galia,
dovanų septynetą!
Duok dorybių atpildą, siųsk laimingą pabaigą,
kviesk į džiaugsmą amžiną!

* * *

Tos pirmosios savaitės dienos vakare, durims, kur buvo susirinkę mokiniai, dėl žydų baimės esant užrakintoms, atėjo Jėzus, atsistojo viduryje ir tarė: „Ramybė jums!“
Tai pasakęs, jis parodė jiems rankas ir šoną. Mokiniai nudžiugo, išvydę Viešpatį.
O Jėzus vėl tarė: „Ramybė jums! Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu“.
Tai pasakęs, jis kvėpė į juos ir tarė: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos“. (Jn 20, 19–23)

Švęsdami Sekmines, Šventosios Dvasios atsiuntimo iškilmę, asmeniškai ar bendruomenėje melskimės už Lietuvą Tiesoje: virš apaštalų pasirodžiusi ugnis teišdildo visokį blogį ir teišvaduoja iš įvairių priklausomybių ir pavergimo, tesuteikia garbingą Dievo vaikų laisvę, kad sulaukę Globėjo – Tiesos Dvasios – ir Jos gausių dovanų, gyventume tiesia sąžine ir pilni Jo ramybės ir savo gyvenimais šlovintume įstabius Dievo darbus. Melskimės ir vieni už kitus, kad visuose Bažnyčios nariuose išlietos dovanos neštų vaisių, kad kaskart, kai esame gundomi nusivilti, gyventume neregima Dievo vaikų viltimi: savo mirtimi ir prisikėlimu Jėzus kiekvienam Dangaus vartus atvėrė.

Viešpatie, išaugink iš mūsų bendruomenės išmintingų lyderių – kad vadovautųsi jie ne šio pasaulio galios logika ir neatmestų Kristaus, kertinio akmens, kad nepristigtų drąsos priimti Šventosios Dvasios įkvėpimus ir jiems paklustų, kad nesileistų į kompromisus su šio pasaulio tiesomis ir į Jos raginimus tarnauti broliams ir seserims atsilieptų veiklia artimo meile.

Išklausyk ir mūsų, Tiesos.lt bendruomenės, užtarimo maldą už visus tuos, kurie yra persekiojami dėl savo įsitikinimų, sloginami nevilties, vienatvės ar skurdo, piktojo puolami ar Tavęs nepažindami jaučiasi apleisti – Viešpatie, duok, kad gyvojo vandens srovės plūstų ir per mūsų širdis, kad ir mes drąsiai ir su pagrindu išpažintume: esame Jo mokiniai.

Meldžiame gausių Dvasios malonių visiems Lietuvos tėvams – teišgydo Ji jų meilės ir vilties stoką, tesustiprina tikėjimą ir teatkuria pasitikėjimą dangiškojo Tėvo gailestingumu, kad ir savo vaikams jie paliudytų Jo meilę iki galo. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

Benediktas XVI. Sekminių pamokslas

Brangūs broliai ir seserys! Pirmajame skaitinyje girdėtą pasakojimą apie Sekmines šventasis Lukas pateikė antrajame Apaštalų darbų skyriuje. Šis skyrius pradedamas taip: „Atėjus Sekminių dienai, visi mokiniai buvo drauge vienoje vietoje“ (Apd 2, 1). Šie žodžiai susiję su ankstesniu pasakojimu; ten Lukas aprašo nedidelį mokinių būrį, po to, kai Jėzus įžengė į dangų, nuolatos besilaikiusį Jeruzalėje (plg. Apd 1, 12–14). Tas aprašymas kupinas smulkmenų: vieta, kurioje jie gyveno – Paskutinės vakarienės menė, yra „aukštutinis kambarys“, vienuolika apaštalų išvardijami vardais, pirmieji trys Petras, Jonas ir Jokūbas – bendruomenės stulpai. Kartu su jais minimos kelios „moterys“, Jėzaus motina Marija ir jo broliai, dabar priklausantys jo naujajai šeimai, besiremiančiai nebe kraujo ryšiais, bet tikėjimu į Jėzų.

Į šį „naująjį Izraelį“ aiškiai daroma užuomina nurodant visų asmenų skaičių. Jų buvo apie šimtą dvidešimt, dešimt kartų daugiau negu apaštalų kolegijos „dvylika“. Ši grupė sudaro tikrąjį qahal, susirinkimą pagal Pirmosios Sandoros pavyzdį, bendruomenę, sušauktą klausytis Viešpaties balso bei žengti jo keliu. Apaštalų darbų knygoje pabrėžiama, kad visi jie „ištvermingai ir vieningai atsidėjo maldai“ (1, 14). Tad malda yra pagrindinė gimstančios Bažnyčios veikla, kuria Bažnyčia vienijasi su Viešpačiu ir leidžiasi būti vedama jo valios, kaip rodo sprendimas mesti burtus išrenkant tą, kuris užimtų Judo vietą (plg. Apd 1, 25).

Ta bendruomenė toje pačioje vietoje, Paskutinės vakarienės menėje, susirinko ir hebrajų Sekminių šventės rytą. Šia Sandoros švente būdavo minimas Sinajaus įvykis, kai Dievas, tarpininkaujant Mozei, pasiūlė Izraeliui tapti jo nuosavybe tarp visų tautų bei būti jo šventumo ženklu (plg. Iš 19). Pasak Išėjimo knygos, šią senąją Sandorą lydėjo gąsdinantis Dievo galybės pasireiškimas. Skaitome, jog „visas Sinajaus kalnas buvo dūmuose, nes Viešpats buvo nužengęs ant jo ugnyje. Nuo jo kilo dūmai tarsi iš krosnies, o visas kalnas baisiai drebėjo“ (Iš 19, 18). Naujojo Testamento Sekminėse vėl randame vėjo ir ugnies elementus, tačiau be baimės aido. Ugnis įgyja konkretų liežuvių pavidalą: šie nusileido ant kiekvieno iš mokinių, ir visi „pasidarė pilni Šventosios Dvasios“ ir, tokio išliejimo paveikti, „pradėjo kalbėti kitomis kalbomis“ (Apd 2, 4). Tai buvo tikras ir autentiškas bendruomenės krikštas ugnimi, savotiškas naujas gimimas. Per Sekmines Bažnyčia buvo įsteigta ne žmogiškąja valia, bet Dievo Dvasios galia. Ir iš karto tampa aišku, kad ši Dvasia suteikia gyvybę vienai ir visuotinei bendruomenei, taip įveikdama Babelio prakeiksmą (plg. Pr 11, 7–9). Iš tiesų tik Šventoji Dvasia, kurianti meilės ir abipusio skirtingybių priėmimo paženklintą vienybę, gali išlaisvinti žmoniją iš nuolatinės pagundos pasiduoti žemiškam valdžios troškimui, norui viską užvaldyti ir suvienodinti.

Societas Spiritus, Dvasios bendrija – taip šventasis Augustinas vadina Bažnyčią viename iš savo pamokslų (71, 19, 32: PL 38, 462). Tačiau dar anksčiau šventasis Ireniejus jau suformulavo tiesą, kurią čia norėčiau priminti: „Kur Bažnyčia, ten Dievo Dvasia, ir kur Dievo Dvasia, ten Bažnyčia ir visa malonė, Dvasia ir tiesa; nutolti nuo Bažnyčios reiškia atmesti Dvasią“ ir todėl „pašalinti save iš gyvenimo“ (Adv. Haer. III, 24, 1). Nuo Sekminių įvykio galutinai aikštėn iškyla Kristaus Dvasios ir jo mistinio Kūno, Bažnyčios, santuoka. Norėčiau atkreipti dėmesį į vieną ypatingą Šventosios Dvasios veikimo aspektą, būtent į daugybės ir vienybės sampyną. Apie tai kalbama antrajame skaitinyje aptariant įvairių charizmų dermę tos pačios Dvasios bendrystėje. Ši sampyna itin aiškiai atsiskleidžia ir jau girdėtame Apaštalų darbų pasakojime. Sekminių įvykis aiškiai parodo, jog Bažnyčiai priklauso daug kalbų ir įvairios kultūros; laikydamosi tikėjimo, jos gali vienos kitas suprasti bei padaryti vaisingas. Šventasis Lukas akivaizdžiai nori perteikti pamatinę mintį, kad Bažnyčia jau gimdama yra „katalikiška“, visuotinė. Ji nuo pradžių kalba visomis kalbomis, nes jai patikėtoji Evangelija, prisikėlusio Kristaus valia ir paliepimu, skirta visoms tautoms (plg. Mt 28, 19). Bažnyčia, gimstanti per Sekmines, yra pirmiausia ne dalinė bendruomenė – Jeruzalės Bažnyčia, – bet visuotinė Bažnyčia, kalbanti visų tautų kalbomis. Iš jos vėliau visose pasaulio dalyse atsiranda kitos bendruomenės, vietinės Bažnyčios, kuriomis visomis visada įgyvendinama viena ir vienatinė Kristaus Bažnyčia. Todėl Katalikų Bažnyčia yra ne Bažnyčių federacija, bet vienatinė tikrovė: visuotinė Bažnyčia ontologiškai pirmesnė. Bendruomenė, nesanti šia prasme katalikiška, net nebūtų Bažnyčia.

Čia pridurtinas dar vienas aspektas – Apaštalų darbų teologinis požiūris į Jeruzalės Bažnyčios kelią ligi Romos. Tarp tautų, atstovaujamų Sekminių dieną Jeruzalėje, Lukas mini „ateivius romėnus“ (Apd 2, 10). Tuo metu Roma dar buvo toli, svetima gimstančiai Bažnyčiai: ji bendrai simbolizavo pagonių pasaulį. Tačiau Šventosios Dvasios galia nuves liudytojus „lig pat žemės pakraščių“ (Apd 1, 8), ligi Romos. Apaštalų darbų knyga baigiama momentu, kai į imperijos sostinę, Apvaizdos vedamas, atvyksta šventasis Paulius ir ten ima skelbti Evangeliją (plg. Apd 28, 30–31). Taip Jeruzalėje pradžią gavęs Dievo žodis pasiekia savo tikslą, nes Roma reiškia visą pasaulį ir įkūnija visą lukiškąją visuotinumo idėją. Taip tampa įgyvendinta visuotinė, katalikiška, Bažnyčia, išrinktosios tautos tąsa, perėmusi jos istoriją bei misiją.

Čia – baigiant – Jono evangelija siūlo žodžius, labai gerai derančius su Dvasios sukurtos Bažnyčios slėpiniu. Tie žodžiai du kartus pasigirsta iš prisikėlusio Jėzaus lūpų, kai Velykų vakarą jis pasirodo Paskutinės vakarienės menėje tarp mokinių: „Šalom – Ramybė jums!“ (Jn 20, 19.21). Šalom nėra tiesiog pasveikinimas; tai daug daugiau, tai – pažadėto (Jn 14, 27) ir savo kraujo kaina Jėzaus laimėto pažado dovana, jo pergalės kovoje su blogio dvasia vaisius. Tai – ramybė, ne tokia, kokią duoda pasaulis, bet kokią suteikti tegali Dievas.

Švęsdami šią Dvasios ir Bažnyčios šventę, dėkokime Dievui už jo tarp tautų išsirinktai bei išsiugdytai tautai dovanotą neįkainojamą ramybės, jo ramybės, dovaną! Sykiu iš naujo suvokime su šia dovana susijusią pareigą – Bažnyčios pareigą būti Dievo ramybės visoms tautoms esminiu ženklu bei įrankiu. Neseniai mėginau perteikti šią žinią Jungtinių Tautų būstinėje, kur atvykęs kreipiausi į tautų atstovus. Tačiau prieš akis reikia turėti ne tik tokias „viršūnes“. Bažnyčia vykdo Kristaus ramybės tarnybą pirmiausia paprastai būdama ir veikdama tarp žmonių, skelbdama Evangeliją ir rodydama meilės bei ją lydinčio gailestingumo ženklus (plg. Mk 16, 20).

Tarp šių ženklų pirmiausia, savaime suprantama, pabrėžtinas Sutaikinimo sakramentas, prisikėlusio Kristaus įsteigtas tada, kai jis savo mokiniams suteikė ramybės ir Dvasios dovaną. Evangelijoje girdėjome, kad Jėzus kvėpė į apaštalus ir tarė: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite – sulaikytos“ (Jn 20, 21–23). Kokia svarbi ir, deja, nepakankamai suvokiama yra širdis nuraminanti sutaikinimo dovana! Kristaus ramybė sklinda tik per atnaujintas širdis sutaikintų ir teisingumo tarnais tapusių vyrų ir moterų, pasirengusių skleisti ramybę vien tiesos galia ir nesileidžiant į kompromisus su pasaulio mąstysena, nes pasaulis negali duoti Kristaus ramybės. Štai kaip Bažnyčia gali būti iš Dievo ateinančio sutaikinimo raugas! Ji gali būti tokia tik išlikdama klusni Dvasiai ir liudydama Evangeliją, tik nešdama kryžių taip, kaip Jėzus, ir kartu su Jėzumi. Būtent šitai liudija visų laikų šventieji!

Šių gyvybės žodžių šviesoje, brangūs broliai ir seserys, malda, kurią šiandien keliame į Dievą dvasiškai vienydamiesi su Metiesos.ltrgele Marija, tegu tampa dar karštesnė ir intensyvesnė. Įsiklausymo Mergele, Bažnyčios Motina, išprašyk, kad mūsų bendruomenėms ir visiems krikščionims vėl būtų išlieta Šventoji Dvasia – Globėjas. „Atsiųsk savo Dvasią, ir visa bus sukurta, ir atnaujinsi žemės veidą.“ Amen.

baznycioszinios.lt

tiesos.lt