Geroji Naujiena. „Mirčiai neduota valdyti pasaulio“

Geroji Naujiena. „Mirčiai neduota valdyti pasaulio“ Per velnio pavydą mirtis atsirado

Pasaulyje Dievas mirties nesukūrė,
jisai nesidžiaugia, kad žūsta gyvieji.
Jis visa sukūrė vien tam, kad gyventų.
Visi sutvėrimai skirti vien gerovei.
Į juos neįdėta nuodų pražūtingų,
ir mirčiai neduota valdyti pasaulio.
Teisumas nemiršta: išlieka per amžius.
Ir žmogų ne mirčiai gi Dievas sutvėrė –
jį savo esybės paveikslu padarė.
Per velnio pavydą mirtis atsirado
ir žudo kiekvieną, kas jam atsiduoda. (Išm 1, 13–15; 2, 23–25)

* * *

Viešpatie, aš tave aukštinsiu:  tu gi mane iš priešo rankų ištraukei

Viešpatie, aš tave aukštinsiu:
tu gi mane iš priešo rankų ištraukei,
nedavei priešams piktai manim džiaugtis.
Gelbėjai mane nuo mirties karalijos,
gyvą mane palikai, neleidai žengti bedugnėn. –

Skambinkit Viešpačiui visi, kas jį mylit,
šlovinkit, atsiminę jojo šventumą!
Rūstus jis valandėlę teesti,
bet per visą gyvenimą geras.
Iš vakaro verksmas,
iš ryto vėl džiaugsmas. –

Dieve, klausyki, būk maloningas,
Viešpatie, būk padėjėjas!
Raudą pakeitei man dainomis, šokiais.
Viešpatie, mano Dieve, tave šlovinsiu amžiais. – (Ps 29, 2 ir 4–6. 11 ir 12a, 13b

* * *
Jūsų perteklius tepapildo vargingųjų brolių nepriteklių

Broliai, būdami visa ko pertekę – tikėjimo, žodžio, pažinimo, visokeriopo uolumo ir mūsų meilės, – pasirodykite pertekę ir dosnumo. Jūs gi pažįstate mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus malonę ir žinote, jog jis, būdamas turtingas, dėl jūsų tapo vargdieniu, kad jūs taptumėte turtingi per jo neturtą. Niekas nereikalauja, kad kitiems tektų lengvatos, o jums naštos, bet kad būtų lygybė. Šiuo metu jūsų perteklius tepapildo jų nepriteklių, kad vėliau jų perteklius atpildytų jūsų nepriteklių ir būtų lygybė, kaip parašyta: „Kas daug surinko, neturėjo pertekliaus, o kas mažai – nekentėjo nepritekliaus“. (2 Kor 8, 7. 9. 13–15)

* * *
Mergaite, sakau tau, kelkis!

Jėzui vėl persikėlus valtimi į kitą ežero pusę, susirinko prie jo didžiulė minia ir sulaikė jį paežerėje. Šit ateina vienas iš sinagogos vyresniųjų, vardu Jajiras, ir, pamatęs jį, puola jam po kojų karštai maldaudamas: „Mano dukrelė miršta! Ateik ir uždėk ant jos rankas, kad pagytų ir gyventų“. Jėzus nuėjo su juo. Iš paskos sekė gausi minia ir jį spauste spaudė.

Ten buvo viena moteris, jau dvylika metų serganti kraujoplūdžiu. Nemaža iškentėjusi nuo daugelio gydytojų ir išleidusi visa, ką turėjo, ji nė kiek nepasitaisė, bet dar ėjo blogyn ir blogyn. Išgirdusi apie Jėzų, ji prasiskverbė pro minią ir iš užpakalio prisilietė prie jo apsiausto. Mat ji sau kalbėjo: „Jeigu paliesiu bent jo drabužį – išgysiu!“ Bematant kraujas jai nustojo plūdęs, ir ji pajuto kūnu, kad yra pasveikusi iš savo negalės. O Jėzus iš karto pajuto, kad iš jo išėjo jėga, ir, atsigręžęs į minią, paklausė: „Kas prisilietė prie mano apsiausto?“ Mokiniai jam atsakė: „Pats matai, kaip minia tave spaudžia, ir dar klausi: ‘Kas mane palietė?’“ Bet Jėzus tebesidairė tos, kuri taip buvo padariusi. Moteris išėjo į priekį išsigandusi ir virpėdama, nes žinojo, kas jai atsitiko, ir, puolusi prieš jį ant kelių, papasakojo visą teisybę. O jis tarė jai: „Dukra, tavo tikėjimas išgelbėjo tave, eik rami ir būk išgijusi iš savo ligos“.

Jam dar tebekalbant, ateina sinagogos vyresniojo žmonės ir praneša tam: „Tavo duktė numirė, kam begaišini Mokytoją?!“ Išgirdęs tuos žodžius, Jėzus sako sinagogos vyresniajam: „Nenusigąsk, vien tikėk!“ Ir niekam neleido eiti kartu, išskyrus Petrą, Jokūbą ir Jokūbo brolį Joną. Jie ateina į sinagogos vyresniojo namus, ir Jėzus mato sujudimą – verkiančius ir raudančius žmones. Įžengęs vidun, jis tarė: „Kam tas triukšmas ir ašaros?! Vaikas nėra miręs, o miega“. Žmonės tik juokėsi iš jo. Tada, išvaręs visus, jis pasiėmė vaiko tėvą ir motiną, taip pat savo palydovus ir įėjo ten, kur vaikas gulėjo. Jis paėmė mergaitę už rankos ir sako: „Talita kum“; išvertus reiškia: „Mergaite, sakau tau, kelkis!“ Mergaitė tuojau atsikėlė ir ėmė vaikščioti. Jai buvo dvylika metų. Visi nustėro iš nuostabos. Jėzus griežtai įsakė, kad niekas to nežinotų, ir liepė duoti mergaitei valgyti. (Mk 5, 21–43)

Šiandienos Evangelija dar ir dar kartą kviečia: ir nuodėmės sužeisti ar negalios ištikti, gręžkimės į Jėzų. Perženkime savo baimes ir neviltį – su pasitikėjimu ištieskime Jam ranką, kad ir mes patirtume Jo išganingąjį prisilietimą, Jo raginimą: „Kelkis!“. Duok, Viešpatie, kad ir mes dosniai dalytumės dovanomis, kurias turime gavę iš Tavo meilės ir dosnumo.

Kreipdamiesi į Tą, kuris stipresnis už mirtį, kuris yra Prisikėlimas ir Gyvenimas, kiekvienas asmeniškai ar bendruomenėje melskimės ir už Lietuvą Tiesoje: teišlaisvina Jis mus iš mūsų negalių ir tesuteikia mums savo paguodą ir ramybę. Kad ir kokių rūsčių išbandymų akistaton tektų stoti, prisiminkime Jėzaus žodžius: „Nenusigąsk, vien tikėk!“ Tegul ir mūsų atsakas būna ne baimė – tikėjimo ir pasitikėjimo stoka, o dosni viltis: ne mirtis yra amžina, amžinas yra gyvenimas su Dievu.

tiesos.lt