Geroji Naujiena: Mums gimė Viešpats – Nuostabusis, Dievas, Ramybės Kunigaikštis, Ateities Tėvas. Jo viešpatavimui nebus galo

Geroji Naujiena: Mums gimė Viešpats – Nuostabusis, Dievas, Ramybės Kunigaikštis, Ateities Tėvas. Jo viešpatavimui nebus galo

Jie tesišaukia mano vardo, ir aš juos palaiminsiu

Viešpats kalbėjo į Mozę: „Pasakyk Aaronui ir jojo sūnums: štai kaip jūs laiminsite izraelitus, štai kaip sakysite jiems: ‘Tepalaimina ir tesaugo tave Viešpats! Te­šviečia tau Viešpats savo veidu, tebūna jis tau maloningas! Tegu Viešpats savo veidą atgręš į tave ir suteiks tau gerovę’. Jie taip tesišaukia mano vardo izraelitams, ir aš juos palaiminsiu“ (Sk 6, 22–27).

* * *
Tebūna mums Dievas didžiai maloningas, telaimina mus ir tesaugo

Tebūna mums Dievas didžiai maloningas,
telaimina mus, giedriu veidu težvelgia.
Tegu jo žygius pažįsta pasaulis,
visų tautų žmonės – jo išganingąjį darbą.

Visa žmonija tegu linksminas, džiaugias,
kad tu tautose viešpatauji teisingai,
pasauly tautoms vadovauji.
O Dieve, tave tegarbina tautos,
tešlovina visos tautelės.
Tegu mus laimina Dievas,
pasaulio kraštai tegu jį pagerbia (Ps 66, 2–3. 5. 6 ir 8).

* * *
Dievas atsiuntė savo Sūnų, gimusį iš moters

Broliai! Atėjus laiko pilnatvei, Dievas atsiuntė savo Sūnų, gimusį iš moters, pavaldų įstatymui, kad atpirktų esančius įstatymų valdžioje ir kad mes įgytume įsūnystę. O kadangi esate įsūniai, Dievas atsiuntė į mūsų širdis savo Sūnaus Dvasią, kuri šaukia: „Aba, Tėve!“ Taigi tu jau nebe vergas, bet įsūnis; o jeigu įsūnis, tai Dievo valia ir paveldėtojas (Gal 4, 4–7).

* * *
Jie rado Mariją, Juozapą ir kūdikį… Praslinkus aštuonioms dienoms, jam buvo duotas Jėzaus vardas

Piemenys nusiskubino į Betliejų ir rado Mariją, Juozapą ir kūdikį, paguldytą ėdžiose. Išvydę jie apsakė, kas jiems buvo pranešta apie šitą kūdikį.
O visi žmonės, kurie girdėjo, stebėjosi piemenų pasakojimu.
Marija dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje.
Piemenys grįžo atgal, garbindami ir šlovindami Dievą už visa, ką buvo girdėję ir matę, kaip buvo jiems paskelbta.
Praslinkus aštuonioms dienoms, kai reikėjo apipjaustyti berniuką, jam buvo duotas Jėzaus vardas, kurį angelas buvo nurodęs dar prieš jo pradėjimą įsčiose (Lk 2, 16–21).

* * *
Pagerbdami Švenčiausiąją Mergelę Mariją, Dievo Sūnaus Gimdytoją ir Bažnyčios Motiną, kiekvienas asmeniškai ar bendruomenėje prašykime Jos pagalbos pažinti Tėvo valią ir drąsos ištarti TAIP.
Tepadeda Ji mums išlaikyti tvirtą tikėjimą, negęstančią viltį, veiklią meilę ir šventą kantrybę.
Junkimės į maldą ir už Lietuvą Tiesoje – Švenčiausiosios Mergelės Marijos užtarimu teišvaduoja Dievas mūsų tautą iš piktojo pinklių, teapvalo ją ir tesaugo.
Prašome per Jėzų, mūsų Viešpatį. Amen.

* * *
T. Robertas Dabkevičius OSB. Homilija

Šią pirmąją Naujųjų Metų dieną mes švenčiame Švenčiausiosios Mergelės Marijos, Dievo Motinos iškilmę. Mišių skaitiniai leidžia mums pamąstyti apie Įsikūnijusį Dievo Žodį, gimusį iš Mergelės Marijos, tikrąjį Dievą ir tikrąjį žmogų, kuris savo gimimu atneša visai žemei Dievo palaiminimą. Tepalaimina ir tesaugo tave Viešpats … tegu Viešpats savo veidą atgręš į tave ir suteiks tau ramybę – tokie yra palaiminimo žodžiai kuriuos mes girdėjome pirmame skaitinyje. Palaiminimas ir ramybės palinkėjimas geros valios žmonėms nuskamba Kalėdų naktį, kada pirmieji gerosios naujienos skelbėjai – Dievo angelai, praneša piemenims apie Mesijo gimimą Betliejuje.

Piemenys savo ruožtu atpasakoja kitiems, kas jiems buvo angelų pranešta apie kūdikį. Visa kūrinija, kuri iki tol buvo pajungta tuštybei, su viltimi, kad ir ji pati bus išlaisvinta iš suirimo vergijos ir įgis šlovingą Dievo vaikų laisvę (Rom 8, 20–21), yra kviečiama džiaugtis ir įgauti vilties, nes jau atėjo laiko pilnatvė ir išsipildė pranašų žodžiai apie ateisiantį Mesiją: pranašystės išsipildo, arba geriau sakant, tas, kuris kalbėjo pranašų lūpomis, gali pagaliau pats ištarti: „Štai, aš čia“, Žodis tapo kūnu. Dievas įsikūnija ir tampa žmogumi, kad atneštų savo ramybę – ne tokią ramybę kokią duoda pasaulis – bet ramybę, kuri, tiesą sakant, nėra atskiriama nuo jo asmens. Jis yra Ramybės Kunigaikštis – Princeps Pacis (cf. Iz 9, 6). Tai kas buvo vien tik angelų privilegija – apie kuriuos Šventame Rašte sakoma, kad jie be paliovos kontempliuoja Dievo veidą (cf. Mt 18, 10) – tampa įmanoma ir žmonėms, paprastiems mirtingiesiems, tai yra pažvelgti į Viešpaties veidą ir išlikti gyvais.

Išties, nuo Kalėdų nakties pats Viešpats, dar visiškai mažame kūdikyje, atgręžia savo veidą į žmogų. Šventasis evangelistas Jonas sako, kad Dievo niekas niekada nėra matęs, tiktai viengimis Sūnus, Tėvo prieglobstyje esantis, mums Jį apreiškė (Jn 1, 18). Ir tai liečia ne vien tik patį Dievo kaip Trejybės slėpinį, bet remiantis paties Jėzaus žodžiais: Kas regi mane, regi ir Tėvą (Jn 14, 9; cf. Jn 12, 45), galima teigti, kad Jėzaus, nuo Kalėdų laiko dar mažo kūdikio šypsenoje, atsispindi ir Dievo Tėvo šypsena geros valios žmonėms. Kristuje Dievas parodo savo veidą, o pasak šventojo Rašto, kai sakoma, kad Dievas atsuka ir parodo savo veidą, tai reikškia jo palankumą, o tuo tarpu nugręžti arba paslėpti savo veidą reikštų Dievo pyktį ir atmetimą. Dievas, kurio neriboja jokia erdvė nei laikas, panoro, atėjus laiko pilnatvei, įgyvendinti savo išganingąjį planą. Jeigu pasaulio sutvėrimo akte jis neturėjo nei padėjėjų nei patarėjų, dabar, atpirkimo plane jis pasitelkia kūriniją, tuo įrodydamas dar didesnę savo visagalybę.

Mes matėme, kad angelai ir dangiškosios galybės praneša ir skelbia žmonėms apie Mesijo gimimą, su kuriuo prasideda naujasis išganymo etapas ir su kuriuo sutampa laiko skaičiavimo atskaitos pradžia krikščioniškam pasauliui. Ir visgi, pagrindinis vaidmuo Dievo Įsikūnijimo plane atitenka žmogui – Mergelei Marijai. Jos dėka – kaip sako Bažnyčios Tėvai – Amžinasis tapo laikinuoju, Dievas tapo žmogumi, kad mus sudievintų. Šiandienos Aušrinėje mes giedojome priegiesmį: O admirabile commercium! … „O kokie žadą gniaužiantys mainai! Žmonių giminės Kūrėjas, priėmęs gyvąjį kūną, teikėsi gimti iš Mergelės; žmogumi užgimęs be sėklos, jis mus apsčiai apdovanojo savo dieviškumu.“

O admirabile commercium! Išversti būtų galima žodžiais: O koks stulbinantis sandėris, komercija. Ir išties, remiantis analogija, jeigu kuris iš mūsų, eksperimento dėlei, nueitų į juvelyrinę parduotuvę ir pasakytų pardavėjui: „Duokite man, prašau, brangiausią vėrinį su deimantais, o aš jums už tai atiduosiu visas mano skolas, kurių turiu labai daug“, aš manau, kad tokiu atveju ir tokiomis sąlygomis sandėris ir mainai neįvyktų. O Dievas tuo tarpu taip pamilsta žmogų, kad net galima sakyti, jis apsigauna, apsiskaičiuoja. Teisingai sako liaudiškas priežodis, jog meilė apakina. Išties, įsikūnijęs Dievo Sūnus prisiima mūsų žmogiškos prigimties ribotumą, trapumą, o vėliau ant kryžiaus jis prikala mūsų įsiskolinimo raštą, kurį mums buvo užtraukusios nuodėmės, o tuo tarpu iš savo pusės jis mums padovanoja Dievo vaikų kilmingumą ir malonę po malonės. Šventas Raštas mums sako, kad žmogus buvo sutvertas pagal Dievo paveikslą ir panašumą (cf. Pr 1, 27).

Šį paveikslą žmoguje suteršė nuodėmė. Kaip purvinas veidrodis gerai neatspindi žmogaus veido arba jį visaip iškraipo, taip ir Dievas jau neberegėjo savojo veido nuodėmes pažeistame žmoguje. Atėjus laiko pilnatvei, Įsikūnijęs Dievo Sūnus, atnaujino mumyse Dievo paveikslą ir padarė mus Dievo įsūniais. Jeigu dar prieš Įsikūnijimą kiekvienas žmogus turėjo neįkainuojamą vertę ir negalėjo būti sudaiktinamas, tai tuo labiau po to, kai Dievo Sūnus prisiėmė mūsų prigimtį ir ją amžinai susiejo su savo dieviškuoju asmeniu. „Krikščioni, pripažink savo kilmingumą“ – ragino šventasis Leonas. Už mūsų žmogiškosios prigimties sutaurinimą mes turime būti be galo dėkingi Mergelei Marijai, kuri būdama tikra Dievo Motina, yra kartu ir mūsų visų motina. Jeigu mes pripažįstame, kad iš jos gimęs Sūnus yra kartu ir Vienatinis Dievo Sūnus ir jeigu mes jį išpažįstame kaip mūsų Atpirkėją, tuomet mes tikrai galime vadintis ir tikrai esame Dievo vaikai.

Pripažinti ir išpažinti Kristų esant mūsų Atpirkėju tai yra ne kas kita, kaip visa mūsų esatimi tikėti jo vardą (Jn 1, 12), kaip sako šventojo Jono Evangelijos Prologas. Šiandienos Evangelijos skaitinyje mes girdėjome, kad Marijos kūdikiui buvo suteiktas vardas Jėzus. Šis vardas išvertus reiškia „Atpirkėjas, Gelbėtojas“. Be to, reikia pastebėti, kad semitiniame pasaulyje vardas reiškia ne tiek asmens skiriamąjį požymį, kiek jo pašaukimą, arba kitaip tariant, vardas siekia išreikšti, įvardinti pačią asmens prigimtį. Tokiu būdu, vardo „Jėzus“ suteikimas Betliejaus naujagimiui atskleidžia Dievo Įsikūnijimo galutinį tikslą, kurį mes skelbiame tikėjimo išpažinime – propter nos et propter nostram salutem (dėl mūsų ir dėl mūsų išganymo …).

Ypatingu būdu Jėzus buvo savo Motinos Atpirkėjas. Dėka dar būsiančios savo aukos nuopelnų jis apsaugojo Mariją nuo gimtosios nuodėmės dar prieš jos pradėjimą. Būtent todėl Marija, davusi savo Sūnui Jėzaus vardą – vardą, kurį buvo nurodęs angelas dar prieš jo pradėjimą įsčiose – ne vien tik tarsi pasyviai paklusta angelo nurodymui, bet visa savo širdimi jį išpažįsta esant jos Atpirkėju. Dar jam esant įsčiose Marija giedos: Mano siela šlovina Viešpatį, Mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju (Lk 1, 46–47), arba pagal aukščiau pateiktą Jėzaus vardo etimologiją Mergelės Marijos žodžiai skambėjo – Mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Jėzumi.

Marija mums tampa ir tikėjimo Mokytoja.

Evangelija sako, kad Marija dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje. Graikiškas žodis συμβάλλω, kuris tekste yra išverstas žodžiu „svarstyti“, pažodžiui reiškia: „sudėti drauge į vieną, sugretinti“. Tai leidžia mums teigti, kad tikėjimas yra dinaminis procesas: jis turi nuolatos augti ir gilėti. O jis augs ir gilės, kada tikėjimo slėpiniai bus sugretinami vienas su kitu, nes tik tokiu būdu jie vienas kitą apšviečia. Mergelė Marija taip ir darė visą savo gyvenimą, nes ir ji gyveno tikėjimu. Įsikūnijusio Dievo Žodžio slėpinys, o kartu ir su juo neatsiejamai susijęs Marijos, kaip Dievo Motinos, slėpinys, pranoksta vien tik žmogišką racionalų protą. Į šiuos slėpinius įvesti mus gali tik tikėjimas, kuris savo ruožtu turi būti įkvėptas meilės. Kadangi tik meilė gali įvesti į kito asmens gelmes.

Brangūs broliai ir seserys, norėčiau jums palinkėti, kad šie naujieji metai jums visiems būtų Dievo dovanoti ramybės metai. Tikroji ramybė yra Dievo dovana, o kartu ir uždavinys mums visiems, nes kiekvienas turime tapti ramybės įrankiais mylinčiose Dievo rankose. Amen.

palendriai.lt