Jei skriaustumėt našlę ar našlaitį, užkiltų ant jūsų mano rūstybė
Štai ką sako Viešpats: „Ateivio neskriausk ir neišnaudok, nes ir jums Egipte teko būti ateiviais. Neskriauskite našlės ar našlaičio. O jei tu juos skriausi ir jie manęs šauksis, tuomet aš jų šauksmą išgirsiu. Užkils man rūstybė, ir jus kalaviju pražudysiu; tada jūsų žmonos liks našlės, ir sūnūs – našlaičiai.
Kai skolini pinigų mano tautos žmogui – kaimynystėje gyvenančiam vargšui, nebūk jam lupikas. Visai nereikalaukite iš tokio palūkanų. Jei iš tautiečio paimtum užstatu apsiaustą, grąžink jį iki leidžiantis saulei. Juk tai jo vienintelė antklodė, jo kūno apklotas. Kaipgi be jo jis miegotų?! Kai jis manęs šauksis, – išgirsiu, nes aš gailestingas“ (Iš 22, 20–26).
Viešpatie, priebėga mano, tvirtove,
vaduotojau mano!
Dieve, prieglobsti mano, tavim aš viliuosi.
Tu mano skydas, išganymo ramstis, mano globėjas.
Šlovingojo Viešpaties šauksiuos
ir išvaduotas būsiu iš priešų.
Lai Viešpats gyvuoja, garbė mano ramsčiui!
Šlovinkim Dievą, vaduotoją mano!
Duodi savo pastatytam valdovui didingai laimėti.
Tu maloningas savam pateptiniui. (Ps 17, 2–4. 47. 51)
Broliai! Jūs žinote, kaip mes pas jus elgėmės jūsų pačių labui. Todėl jūs ne tik pasidarėte mūsų ir Viešpaties sekėjai, priėmę žodį didžiame suspaudime su Šventosios Dvasios džiaugsmu, bet ir tapote pavyzdžiu visiems Makedonijos bei Achajos tikintiesiems. Mat iš jūsų pasklidęs Viešpaties žodis pagarsėjo ne tik Makedonijoje bei Achajoje, bet jūsų tikėjimas Dievu pasidarė žinomas visur, ir mums jau nebereikia apie tai kalbėti. Žmonės pasakoja apie mus, kaip mes buvome jūsų priimti ir kaip jūs nuo stabų atsivertėte prie Dievo, trokšdami tarnauti gyvajam, tikrajam Dievui ir laukti iš dangaus jo Sūnaus, kurį jis prikėlė iš numirusių, – Jėzaus, mūsų gelbėtojo nuo ateisiančios rūstybės (1 Tes 1, 5–10).
Mylėk Viešpatį, savo Dievą, ir savo artimą, kaip save patį
Fariziejai, išgirdę, kad Jėzus privertęs nutilti sadukiejus, susirinko draugėn, ir vienas iš jų, Įstatymo mokytojas, mėgindamas jį, paklausė: „Mokytojau, koks įsakymas yra didžiausias Įstatyme?“ Jėzus jam atsakė: „‘Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu’. Tai didžiausias ir pirmasis įsakymas. Antrasis – panašus į jį: ‘Mylėk savo artimą kaip save patį’. Šitais dviem Įsakymais remiasi visas Įstatymas ir Pranašai“ (Mt 22, 34–40).
Kiekvienas asmeniškai ir/ar bendruomenėje melskimės ir už Lietuvą Tiesoje: Viešpatie Dieve, suteik mūsų tautai atsivertimo malonę ir išminties išsirinkti atstovais tuos, kurie turi drąsos Tave išpažinti ir Tavo įsakymų laikytis.
Meldžiame Tave ir už šios mūsų bendrijos narius: tegauna jie iš Šventosios Dvasios gyvą tikėjimą ir gilų pasitikėjimą.
Melskime ir už valstybių vadovus: tepripažįsta jie vienintelį Viešpatį ir tesiekia teisingumo ir taikos.
Prašome per Kristų, mūsų Viešppatį. Amen.
30 eilinis sekmadienis
Evangelijos puslapiuose nuolatos šmėžuoja fariziejai, uoliai gynusieji Dievo Įstatymą; jie tikėjo į Dievą, bet stokojo meilės. Šitaip gali nutikti bet kuriam tikinčiam žmogui: galima tikėti į Dievą, bet gyventi be meilės ir rūpintis tik savo asmeniniu gyvenimu. Fariziejų akyse Jėzus buvo žmones suvedžiojantis klaidatikis, todėl ieškojo bet kokio kabliuko, kur galėtų prikibti ir apkaltinti.
Evangelijoje pasakojama, kaip fariziejai klausė Jėzaus: „Mokytojau, koks įsakymas yra didžiausias Įstatyme?“ (Mt 22, 36). Galbūt jie tikėjosi išgirsti Dekalogo pirmąjį įsakymą, kurio stropiai laikėsi, – „Neturėsi kitų dievų, tiktai mane“ (Iš 20, 3). Tačiau Jėzus kaip didžiausią įsakymą akcentavo ne tikėjimą, bet meilę Dievui: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu. Tai didžiausias ir pirmasis įsakymas. Antrasis – panašus į jį: Mylėk savo artimą kaip save patį“ (Mt 22, 37–39). Tikėjimas be meilės lengvai tampa fariziejiškumu. Jėzaus laikų fariziejai, nors tikėjo į vieną Dievą, per mažai kreipė dėmesio, kad jį reikia mylėti; negana to, matyti jį ir mylėti kiekviename žmoguje.
Dievo žodis šį sekmadienį kviečia pasitikrinti, koks yra mūsų tikėjimas ir kaip vykdome didįjį meilės įsakymą.
Per trisdešimt Nepriklausomybės metų mes daug ką pasiekėme, ir dabartinio gyvenimo negalima net lyginti su sovietinių laikų, kai parduotuvių lentynos būdavo arba tuščios, arba užpildytos menkos kokybės prekėmis. Tačiau šiandien Lietuvoje yra didelė bėda – meilės stoka. Tai akivaizdžiai matėme priešrinkiminiu metu: nevaržomai liejosi pyktis ir panieka vieni kitiems; vargingiausi žmonės prisimenami tik tiek, kiek reikia laimėti jų balsams, o paskui rinkos ekonomika vėl leidžia gyvuoti nežmoniškai ideologijai, kai svarbūs tik tie, kurie turi pinigų ir valdžios, o visi kiti – bereikšmiai. Partijų programose dominuoja pažadai sukurti žmonėms medžiaginę gerovę, bet juk žmogui reikia ir dvasinės gerovės, kad jis jaustųsi gerbiamas ir mylimas.
Priešrinkiminėje agitacijoje buvo galima pastebėti bandymą net krikščioniškąjį tikėjimą panaudoti visiškai nekrikščioniškų nuostatų propagandai. Buvo kalbama apie vadinamąjį evangelinį liberalizmą, akcentuojant laisvę ir meilę, bet nutylint, kad laisvė ir meilė yra neatskiriama nuo evangelinės tiesos ir doro elgesio.
Senajame Įstatyme yra stipriai pabrėžiama, kokiu būdu meilė gali būti pažeista: „Ateivio neskriausk ir neišnaudok!“; „Neskriauskite našlės ir našlaičio!“; „Kai skolini kaimynystėje gyvenančiam vargšui, nebūk lupikas!“ (plg. Iš 22, 20–24).
Naujajame Įstatyme dar įsakmiau skamba Jėzaus žodžiai: „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jn 15, 13). Mes labai gerbiame kryžių; jis yra ženklas, primenantis didžiausią meilę, kurią Dievo Sūnus parodė, mirdamas už mus ant kryžiaus medžio.
Spalio 19 d. minėjome aštuonis Šiaurės Amerikos kankinius jėzuitus, kurie buvo pasišventę indėnų – irokėzų ir huronų – misijoms.
Misionieriai akivaizdžiai jautė jiems grėsusį pavojų, bet rūpestis bei meilė indėnams buvo jėga, leidusi vykdyti misiją iki kankinystės. Šv. Jonas Brebefas SJ paliko savo dvasinius užrašus, kuriuose skaitome: „Dieve mano, kaip man skaudu, kad žmonės tavęs nepažįsta, kad šis barbariškas kraštas dar ne iki galo į tave atsigręžė, kad nuodėmė čia dar neišnaikinta! Taip, mano Dieve, jeigu ant mano pečių kristų visi tie sunkūs ir žiaurūs kankinimai, kuriuos turi patirti šio krašto belaisviai, aš noriai jiems atsiduodu, kad juos patirčiau vienas.“ 1648 m. kovo 16 d. kun. J. Brebefas buvo žiauriai nukankintas.
Ortodoksų arkivyskupas Antonijus Blumas aprašo vieną įvykį iš pilietinio karo Rusijoje laikų. Mažas miestelis, kuriame laikėsi baltagvardiečių likučiai, buvo užimtas Raudonosios armijos. Viena moteris su dviem ketverių ir penkerių metų vaikais pateko į mirtiną pavojų, nes jos vyras priklausė baltagvardiečiams. Vieną vakarą į duris pasibeldė jauna moteris Natalija ir pasakė turinti žinių, kad moteris yra susekta ir šią naktį bus suimta ir sušaudyta. Patarė bėgti. Bet kaip pabėgti su mažais vaikais? Tuomet toji jauna kaimynė pasakė: „Aš pasiliksiu vietoj tavęs ir atsiliepsiu tavo vardu!“ – „Bet tave sušaudys.“ – „Taip, bet aš neturiu vaikų.“ Ji pasiliko ir buvo sušaudyta, bet motina su vaikais išsigelbėjo (A. Bloom, „Maldos mokykla“).
Visą gyvenimą eiti meilės keliu: daryti gera, atleisti skriaudėjams, melstis už priešus ir visiems linkėti tik gera – toks mūsų, tikinčiųjų, kelias, kartais ne lengvesnis už trumpalaikę kankinystę. Tepadeda Viešpats mums eiti šiuo meilės keliu.
Kardinolas Sigitas Tamkevičius
