Jėzus bylojo apaštalams:
„Nebijokite žmonių. Juk nėra nieko uždengta, kas nebus atidengta, ir nieko paslėpta, kas nepasidarys žinoma. Ką jums kalbu tamsoje, sakykite vidur dienos, ir ką šnibždu į ausį, garsiai skelbkite nuo stogų.
Nebijokite tų, kurie žudo kūną, o negali užmušti sielos. Verčiau bijokite to, kuris gali pražudyti ir sielą, ir kūną pragare. Argi ne du žvirbliai parduodami už skatiką? Ir vis dėlto nė vienas iš jų nekrinta žemėn be jūsų Tėvo valios. O jūsų netgi visi galvos plaukai suskaityti. Tad nebijokite! Jūs nepalyginti vertesni už aibes žvirblių.
Kas išpažins mane žmonių akivaizdoje, ir aš jį išpažinsiu savo dangiškojo Tėvo akivaizdoje. O kas išsigins manęs žmonių akivaizdoje, ir aš jo išsiginsiu savo dangiškojo Tėvo akivaizdoje“. (Mt 10, 26–33).
Šio sekmadienio Dievo Žodis, raginantis pasitikėti Dievu ir bijoti ne tų, kurie pražudo kūną, arkivyskupo Teofiliaus Matulionio, šiandien skelbiamo palaimintuoju ir kankiniu, gyvenime ir kankinystėje išryškina būtent tai, kas ir mūsų laikams, persmelktiems baimės ir netikrumo, tampa iškalbingu liudijimu. Patyręs kalinio, tremtinio, kankinio dalią – tris kartus teistas, šešiolika metų praleidęs lageriuose ir kalėjimuose, ketverius metus – namų arešte, arkivyskupas Teofilius neprarado pasitikėjimo Dievu ir išliko laisvas dvasia: „laisvas kalinys“ – taip 1955 m. jis užrašė ant savo nuotraukos bičiuliui iš Potmos.
Tad dėkodami už ypatingą šios dienos dovaną – dar vieną užtarėją danguje ir įkvėpėją žemiškajame gyvenime – kiekvienas asmeniškai ar bendruomenėje melskimės ir už Lietuvą Tiesoje. Atmindami Jėzaus padrąsinimą „Nebijokite!“ ir arkivyskupo Teofiliaus Matulionio liudijimo tvirtumą melskime malonės išbandomi nepalūžti, o gundomi rinktis pagal sąžinę, drąsos išpažinti savo krikščioniškąjį tikėjimą ir ryžto vardan jo susigrumti ir su šio pasaulio galingaisiais, kad įsišakniję Jo Tiesoje neišsigąstume galios tų, kurie negali nužudyti sielos, kad šių laikų pervartose stiprintume vieni kitus ir drąsintume.
Dieve, išklausyk mūsų, Tiesos.lt bendruomenės, užtarimo maldą ir už tuos, kurie yra persekiojami dėl tikėjimo ir įsitikinimų, sloginami nevilties ir baimės, atskirti vienatvės ar skurdo, piktojo puolami ar Tavęs nepažindami jaučiasi apleisti – tegul juos sustiprina palaimintojo ir kankinio Teofiliaus Matulionio nepalaužiama dvasia ir ryžtas patikėti viltimi net ir tada, kai, atrodo, nėra jokios vilties.
Viešpatie, duok mūsų Tautai išmintingų lyderių, kurie vadovautųsi ne šio pasaulio galios logika ir siektų ne valdyti, o Tau ir artimui tarnauti, ir tvirtų ganytojų, kurie palaimintojo Teofiliaus Matulionio įkvėpti, eitų savo gerojo ganytojo pareigas drąsiai skelbdami Dievo žodį ir darydami tai, kas teisinga, duok, kad ir mes, Tiesos.lt bendruomenė, brangintume savo, Dievo vaikų, laisvę ir augtume tikėjimo, vilties ir meilės darbais. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.
„Nebijokite!“
Žymus antisovietinis disidentas, rašytojas Vladimiras Bukovskis, ilgai kalintas kalėjimuose, lageriuose bei psichiatrinėse ligoninėse, liudija, kad kiekvieną kartą išleistas į laisvę susidurdavo su pagunda: „Gal truputėlį pailsėti, pagyventi normaliai, nekovoti su sistema? Gal bent kuriam laikui padaryti pertrauką? Kodėl aš turiu nuolat kišti savo galvą? Juk yra daugybė kitų…“ Jis pasakoja, kad kiekvieną kartą turėdavo nugalėti baimę susivokdamas: „Jeigu ne aš, tai kas kitas? Jeigu ne dabar, tai kada?“ Įveikęs abejones, vėl įsitraukdavo į, atrodė, beviltišką kovą už tiesą ir žmogaus orumą.
Šiandienos sąlygomis retai tenka susidurti su lemtingais pasirinkimais, verčiančiais už įsitikinimus pralieti kraują. Atviroje visuomenėje heroizmo idealai „išeina iš mados“. Tačiau jei kol kas nereikalaujama paliudyti ištikimybę krauju, tai nereiškia, kad ištikimybė nevertinama. Sekti Jėzumi – tai ištikimai priimti vienatvę palikus sutuoktiniui, neįsivelti į korupcinius sandėrius, nepabijoti prarasti geriau apmokamo darbo. Dažnai užmokestis už tokį garbingą elgesį bus tik abejingumas, pajuoka, atmetimas. Tamsybės nemėgsta šviesos. Atsikratoma tų, kurių buvimas yra liudijimas ir ženklas. Renkantis, kaip anam disidentui, verta savęs paklausti: „Jeigu ne aš, tai kas kitas? Jeigu ne dabar, tai kada?“
Gali atrodyti, kad agresyvus blogio spaudimas totalitariniuose režimuose reikalauja didesnės ištikimybės Evangelijai, nei gyvenant demokratinėje santvarkoje. Tačiau Viešpats Jėzus savo liudytojus ir šiandien įspėja neprarasti budrumo: „Nebijokite tų, kurie žudo kūną, bet negali užmušti sielos. Verčiau bijokite to, kuris gali pražudyti ir sielą, ir kūną pragare.“ Totalitarinio režimo ištobulinta gulagų imperija – vaizdi blogio jėgų siautėjimo apraiška. Šiandien šėtonas gundo subtiliau, įmantriau, net iš ekranų ar iliustruotų žurnalų žvelgdamas ledinėmis kosmetikos priemonių paryškintomis akimis. Pranašas Jeremijas savo buvusių bičiulių apsuptas šaukia: „Klaikas visur!“ Psalmininkas skundžiasi: „Tapau benamis savo giminėms, svetimas savo motinos vaikams.“ Apaštalas Paulius primena, jog nuodėmė ir mirtis yra kiekvieno mūsų dalis.
Skelbti Jėzaus žinią dažnai tampa pavojinga, nes pasakoma nemaloni ir nepatogi tiesa. Kritikuojami galingieji, iš turtuolių atimamas jų gerovės pagrindas, protingieji laikomi trumparegiais. Žmonės ginasi nuo jiems nemalonių tiesos žodžių, stengiasi užtildyti ar net nužudyti Jėzaus mokinius. Ši grėsmė lydi kiekvieną atsakingai gyvenantį krikščionį. Nuo šios baimės Jėzus apsaugo sakydamas: „Nebijokite tų, kurie žudo kūną.“ Argi tokia paguoda mūsų nepiktina? Būtent to labiausiai bijome. Juk kūnas yra atviras užpuolimams, jis pažeidžiamas, kūnu juntame skausmą. Kūno mirtimi baigiasi žemiškasis gyvenimas. Tačiau Jėzus toliau tęsia džiugią žinią: žmoguje yra sritis, kurios neįmanoma įveikti, kuri nepasiekiama smurtui, tai suvereni tikrosios laisvės vieta – žmogaus siela. Žinoma, galima kėsintis ir į šią žmogaus nepriklausomybę, ji turi būti ginama nuo manipuliacijų. Tačiau žmogaus siela ir jo orumas yra nepavaldus pasaulio galybėms.
Vis dėlto Jėzus įspėja, kad yra viena siaubinga galybė, kuri gali pasiglemžti visą žmogų su kūnu ir siela. Jėzus nesako šios būtybės vardo, tik pačią grėsmę atskleidžia pragaro sąvoka.
Iki mūsų dienų neturtinguose Rytų kraštuose žvirbliai vartojami maistui. Jėzaus laikais jie buvo pigūs: už smulkiausią romėnišką monetą galima buvo nupirkti du žvirblius. Evangelija patikina mus, jog nė vienas iš tų neišvaizdžių kūrinių nežūsta be Dievo valios ir be jo žinios. Pasak Jėzaus, jo mokiniai vertesni už daugybę žvirblių. Galima įsivaizduoti, kad Jėzus šiuos žodžius pasakė šypsodamasis, žinodamas žmonių polinkį numenkinti savo vertę. Siekdamas mus dar labiau sutvirtinti ir apsaugoti nuo egzistencinės baimės, Jėzus pateikia dar vieną palyginimą apie žmogaus plauką. Jei Dievas žino tokius smulkius dalykus, suprantama, jog jam rūpi visas žmogus.
Žmogus bijo nepastebėtas pranykti, būti užkastas į kapą. Juk kapo kauburėlis įsmunka, kryželis nuvirsta ir užrašas išblunka. Po šimtmečio vargu ar kas žinos apie jį – išskyrus Dievą. Dievo atmintyje ir jo dabartyje mes nuolat esame. Todėl Jėzus gali reikalauti, kad jį išpažintume visomis aplinkybėmis ir nepaisydami jokių grėsmių. Jėzaus mokiniams keliamas uždavinys yra neaprėpiamai didelis. Galima numanyti, kad mokiniai susidurs su pasipriešinimu, net smurtu. Jėzus mums žada Dievo pagalbą ir ragina, kad jo mokiniai nesibaimintų: nėra nieko slapto, ko Dievas neapreikš per apaštalus, jų sekėjus ir padėjėjus. Nors tai įvyksta ne vienu kartu, tačiau istorijos tėkmėje niekas iš to, ką Dievas nori apreikšti žmogui, nebus nuslėpta.
Nuodėmės ir mirties paliestas pasaulis yra trapus. Dažnai gėris, kuriuo džiaugiamės, yra toks laikinas, jog vien pagalvojus, kad galime jo netekti, mus užvaldo baimė, nerimas, grėsmė. Ši baimė paralyžiuoja ir užsklendžia savyje, pakursto vaizduotę, įkalina mintis. Filosofas Seneka davė patarimą atmesti kylantį nerimą ir dalykuose įžvelgti tai, kas jie iš tikrųjų yra. Reikia nuimti kaukes ne tik nuo žmonių, bet ir nuo visų dalykų, grąžinant jiems tikrąją išvaizdą.
Tuomet suprasime, kad baisiausia yra pati mūsų baimė.
tiesos.lt