Geroji Naujiena: Nebūkime paiki, budėkime!

Geroji Naujiena: Nebūkime paiki, budėkime!

Kas išminties ieško – lengvai ją suranda

Spindėt išmintis niekada nepaliauja.
Kas išmintį mėgsta – ją greitai išvysta,
ir kas jos paieško – lengvai ją suranda.
Visiems, kur jos trokšta, – pati apsireiškia.
Kas ieško jos rytą – be vargo mažiausio
atranda ją sėdint prie pat savo durų.

Mąstyt apie ją – tai tikrasis gudrumas;
kas budi dėl jos – to vargai nebespaudžia.
Pati išmintis pasistengia surasti,
kas vertas jos būtų. Ji draugiškai eina
sutikti kiekvieno, kuris tik jos ieško (Išm 6, 12–16).

* * *
Ilgis tavęs mano siela, Viešpatie, mano Dieve!

O Dieve, – tik tu mano Dievas,

nuoširdžiai tavęs ieškau.
Ilgis tavęs mano siela,
trokšta tavęs ir mano kūnas,
kaip ištroškus dykynė, be vandenio žemė.
Šventykloj apie tave aš svajoju:

malonu man matyti tavo galią, tavo didybę.
Už gyvastį tavo malonė brangesnė,
šlovins tave mano lūpos.
Girsiu tave, kol gyvensiu,

savo rankas į tave tiesiu.
Pertekusi džiugesio bus mano siela,
mano lūpos žavėsis, teikdamos šlovę.
Svajoju apie tave atsigulęs,

nubudęs ir naktį mąstysiu.
Tu mano rėmėjas,
aš krykštauju sparnų tavo pavėsy (Ps 62, 2–8; P.: 2b).

* * *
Dievas tuos, kurie užmigo, susivieniję su Jėzumi, atsives kartu su juo

Mes norime, broliai, kad jūs žinotumėte, tiesą apie užmiegančiuosius ir nenusimintumėte, kaip tie, kurie neturi vilties. Jeigu tikime, kad Jėzus numirė ir prisikėlė, tai Dievas ir tuos, kurie užmigo, susivieniję su Jėzumi, atsives kartu su juo. Ir tatai jums sakome Viešpaties žodžiais, jog mes, gyvieji, išlikusieji iki Viešpaties atėjimo, nepralenksime užmigusiųjų. O pats Viešpats, nuskambėjus paliepimui, arkangelo balsui ir Dievo trimitui, nužengs iš dangaus. Tuomet pirmiausia prisikels tie, kurie mirė susivieniję su Kristumi, paskui mes, gyvieji, išlikusieji kartu su jais būsime pagauti oran, debesysna, pasitikti Viešpaties ir taip visuomet pasiliksime su Viešpačiu. Todėl guoskite vieni kitus šitais žodžiais (1 Tes 4, 13–18).

* * *
Štai jaunikis! Išeikite pasitikti!

Jėzus pasakė savo mokiniams tokį palyginimą: „Su dangaus karalyste bus panašiai, kaip su dešimtimi mergaičių, kurios, pasiėmusios žibintus, išėjo pasitikti jaunikio. Penkios iš jų buvo paikos ir penkios protingos. Taigi paikosios pasiėmė žibintus, o nepasiėmė alyvos. Protingosios kartu su žibintais pasiėmė induose ir alyvos. Jaunikiui vėluojant, visos ėmė snausti ir užmigo.
Vidurnaktį pasigirdo balsai: „Štai jaunikis! Išeikite pasitikti!“ Tuomet visos mergaitės atsikėlė ir taisėsi žibintus. Paikosios sakė protingosioms: ‘Duokite mums alyvos, nes mūsų žibintai gęsta’. Protingosios atsakė: ‘Kad kartais nepristigtų ir mums, ir jums, verčiau nueikite pas prekiautojus ir nusipirkite’. Joms beeinant pirkti, atėjo jaunikis. Kurios buvo pasiruošusios, įėjo kartu su juo į vestuves, ir durys buvo uždarytos. Vėliau atėjo ir anos mergaitės ir ėmė prašytis: ‘Gerbiamasis, atidaryk, čia mes!’ O jis atsakė: ‘Iš tiesų sakau jums: aš jūsų nepažįstu!’
Taigi budėkite, nes nežinote nei dienos, nei valandos“ (Mt 25, 1–13).

* * *
Prašydami Viešpatį išvaduoti nuo paikumo, kiekvienas asmeniškai ar bendruomeniškai melskimės ir už Lietuvą Tiesoje: kad neįsileistume į savo širdį šios žemės sutemų, kad užtektų ištvermės atlaikyti tamsos – ji tamsiausia prieš aušrą – puolimą, kad deramai pasirengtume Jį sutikti.
Dieve, už Lietuvos laisvę žuvusių ir nukankintų užtarimu, suteik mūsų žemiškajai Tėvynei atsivertimo malonę, išgydyk mus nuo susipriešinimų, užsidarymo savy, nuo nevilties, kad rinktumės Tavo nurodytą Palaiminimų kelią ir gyventume viltimi tapti „amžinosios Jeruzalės“ piliečiais. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

* * *
Sigitas Tamkevičius. Budėti ir laukti  
32 eilinis sekmadienis

Jėzaus palyginime apie dešimtį mergaičių (Mt 25, 1–13), išėjusių pasitikti vestuvių jaunikio, stipriai pabrėžiama būtinybė budėti ir laukti susitikimo su Viešpačiu. Mes, tikintieji, gyvename tikėjimu, kad žemiškojo gyvenimo pabaigoje mūsų laukia susitikimas su Viešpačiu ir po to seksiantis amžinasis gyvenimas, apie kurį apaštalas Paulius rašo: „Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į mintį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie jį myli“ (1 Kor 2, 9). Šis susitikimas su Viešpačiu bus lemtingas, todėl reikia budėti, kad būtume tinkamai pasiruošę. Jėzus labai įsakmiai ragino tai daryti: „Todėl budėkite, nes nežinote, kurią dieną ateis jūsų Viešpats. Supraskite ir tai: jeigu šeimininkas žinotų, kurią nakties valandą ateis vagis, jis budėtų ir neleistų jam įsilaužti į namus. Todėl ir jūs būkite pasirengę, nes Žmogaus Sūnus ateis, kai nesitikėsite“ (Mt 24, 42–44).

Per Krikštą buvo uždegtas mūsų dvasinio gyvenimo žibintas, turintis nušviesti visą žemiškąjį gyvenimą iki to lemtingo susitikimo su Viešpačiu. Mūsų pareiga pasirūpinti, kad uždegtas žibintas šviestų ir jam nepritruktų tikėjimo, vilties ir meilės alyvos. Šios alyvos – šių dorybių negalima pasiskolinti, jas reikia patiems įsigyti ir ugdyti.

Dabartinė kultūra, kreipianti žmogaus mintis į greitą ir patogų įsitvirtinimą medžiaginėje tikrovėje, yra labai pavojinga, nes skatina nekreipti dėmesio į dvasinę tikrovę – ne budėti, bet miegoti.

Mūsų budėjimą lemia keli svarbūs dalykai: kasdienė malda, dėmesys Šventajam Raštui, Mišių šventimas ir meilės praktika. Apleisti šias praktikas reikštų dvasiškai miegoti ir tuo pat metu rizikuoti savo amžinuoju likimu.

Kasdienė malda yra tarsi internetinis Wi-Fi ryšys tarp žemės ir dangaus, tarp mūsų ir Dievo. Jei šis ryšys užtikrintas, yra viltis, kad visa kita bus savo vietoje. Kasdienė malda nėra mechaniškas vienos kitos maldelės sukalbėjimas, bet rytmetinis prašymas, kad Dievas mus lydėtų per visą dieną, dienos metu – bent trumpi minties skrydžiai į Dievą, o vakare – padėka jam už praleistą dieną ir atsiprašymas, kas buvo ne taip.

Šiandien sunkiai įsivaizduojamas tikinčiojo gyvenimas be Šventojo Rašto. Ar galėtume šiandien gyventi, jei neturėtume instrukcijų, kaip naudotis automobiliu, televizoriumi, dujine virykle, vaistais ir kitomis kasdienio gyvenimo priemonėmis? Tikrai ne. Dvasinio gyvenimo „instrukcija“, kurią mums paliko pats Dievas, yra jo Apreiškimas, užrašytas Šventojo Rašto knygose, ypač Naujajame Testamente. Šiandien jau sunku įsivaizduoti normalų krikščionį, kuris šios dieviškos „instrukcijos“ dažnai nepaskaitytų.

Baigdamas savo žemiškąją kelionę, per Paskutinę vakarienę, Jėzus paliko mums save kaip Duoną, kurią valgydami galime palaikyti savo dvasinę gyvybę. Jėzus kalbėjo: „Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną – gyvens per amžius. Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę“ (Jn 6, 51). Todėl tikintieji bent sekmadieniais dalyvauja Mišių aukoje ir stiprinasi šia Dangaus Duona. Reikia tik pasidžiaugti, kad daugelis tikinčiųjų vis labiau suvokia dažnos Komunijos ir Švenčiausiojo Sakramento adoracijos reikšmę.

Dvasinės priemonės – malda, Šventasis Raštas ir Eucharistija – mums padeda eiti meilės keliu, nes tikėjimas be gerų darbų liktų tuščias. Mes budime, kai rūpinamės daryti gera: pasitarnauti, būti tais gailestingaisiais samariečiais, kurie pastebi šalia savęs pagalbos reikalingus žmones.

Maldoje paieškokime atsakymo, ar esame budintys ir susitikimo su Viešpačiu laukiantys žmonės. Ar galėtume su psalmininku pasakyti: „Ilgis tavęs, mano siela, Viešpatie, mano Dieve?“ (Ps 62, 2)

Kardinolas Sigitas Tamkevičius