Geroji Naujiena: nepraraskime tikėjimo – netrukus Jis apgins mūsų teises

Geroji Naujiena: nepraraskime tikėjimo – netrukus Jis apgins mūsų teises Kol Mozė laikė rankas iškėlęs, viršų ėmė izraelitai

Atėjus Amalekui stoti į mūšį su izraelitais Refidime, Mozė paliepė Jozuei: „Išsirink vyrų ir trauk į kovą prieš Amaleką! Rytoj, pasiėmęs Dievo lazdą, aš atsistosiu ant kalvos viršūnės“. Jozuė taip ir padarė, kaip Mozė jam liepė, ir stojo į mūšį su amalekiečiais. Tuo tarpu Mozė, Aaronas ir Huras užlipo ant kalvos viršūnės. Kol Mozė laikė rankas iškėlęs, viršų ėmė izraelitai; bet kai tik rankas jis nuleisdavo, persvarą įgydavo amalekiečiai.

Kai Mozei rankos apsunko, jie ėmę akmenį parito prie Mozės, ir tas ant jo atsisėdo. Rankas jam palaikė Aaronas ir Huras – vienas iš dešinės, antras iš kairės – taip kad jo rankos buvo iškeltos, iki nusileido saulė. Šitaip Jozuė kalavijo ašmenimis nugalėjo Amaleką ir jo kariauną. (Iš 17, 8–13)

* * *
Te mums padeda Viešpats,dangaus ir žemės Kūrėjas

Mano akys pakeltos į šventąjį kalną;
iš kurgi kitur ateis man pagalba?!
Mums padeda Viešpats,
dangaus ir žemės Kūrėjas. –

Neleis tavo kojai suklupti,
jisai, tavo Sargas, nesnaudžia.
Tikrai jis nesnaudžia, nemiega,
jisai Izraelį globoja. –

Tave Viešpats saugo,
tave Viešpats dengia,
šalia tavęs stovi.
Dieną nepažeis tavęs saulė,
naktį – mėnulis. –

Tave Viešpats gelbės nuo visokių nelaimių,

jis sergės tavo gyvybę.
Globos ir išeinant, ir grįžtant,
dabar ir per amžius. (Ps 120, 1–8)

 

* * *
Kad Dievo žmogus taptų tobulas

Mylimasis! Pasilik prie to, ką esi išmokęs ir tvirtai įtikėjęs, žinodamas, iš kokių žmonių esi išmokęs. Tu nuo vaikystės pažįsti šventuosius Raštus, kurie gali tave pamokyti išganymui per tikėjimą Kristumi Jėzumi. Visas Raštas yra Dievo įkvėptas ir naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti teisume, kad Dievo žmogus taptų tobulas, pasiruošęs kiekvienam geram darbui. Aš karštai prašau dėl Dievo ir Kristaus Jėzaus, kuris teis gyvuosius ir mirusiuosius, vardan jo apsireiškimo ir karalystės: skelbk žodį, veik laiku ir nelaiku, bark, drausk, ragink su visu kantrumu ir kaip išmanydamas. (2 Tim 3, 14–4, 2)

 

* * *
Dievas apgins teises savo išrinktųjų, kurie jo šaukiasi

Jėzus pasakė savo mokiniams palyginimą, kaip reikia visuomet melstis ir nepaliauti. Jis pradėjo: „Viename mieste gyveno teisėjas, kuris nebijojo Dievo ir nesidrovėjo žmonių. Tame pačiame mieste gyveno ir našlė, kuri vis eidavo pas jį ir prašydavo: ‘Apgink mane nuo skriaudiko!’ Jis ilgai spyrėsi, bet pagaliau tarė sau: ‘Nors aš Dievo nebijau nei žmonių nesidroviu, vis dėlto, kai šita našlė tokia įkyri, imsiu ir apginsiu jos teises, kad, ko gero, ji manęs neapkultų’“. Ir Viešpats pridūrė: „Įsidėmėkite, ką pasakė tas nesąžiningas teisėjas. Tad nejaugi Dievas neapgintų teisių savo išrinktųjų, kurie jo šaukiasi per dienas ir naktis, ir delstų jiems padėti?! Aš sakau jums: netrukus jis apgins jų teises. Bet ar atėjęs Žmogaus Sūnus beras žemėje tikėjimą?“ (Lk 18, 1–8)

 

* * *
Visi drauge – bendruomenėje ar likę vienumoje – melskimės ir už Lietuvą Tiesoje. Atkakliai, su viltimi šaukdamiesi teisingumo nepraraskime tikėjimo – netrukus Žmogaus Sūnus įvykdys savo pažadą ir apgins visų Juo pasitikinčiųjų teises.

* * *
Sigitas Tamkevičius. Šventosios Dvasios vedimas
Kardinolo homilija 2019 m. spalio 19 d. mišiose

Šių šv. Mišių Dievo žodis (Rom 4, 13–18) mūsų dėmesį kreipia į tikėjimo dovaną ir kaip tikėjimo pavyzdį rodo Abraomą, kuris patikėjo Dievu, kai nebuvo jokios vilties. Dievas buvo pažadėjęs Abraomui, kad iš jo kils didelė ainija, kurios nebus galima suskaičiuoti, tačiau netrukus paprašė, kad paaukotų savo sūnų Izaoką. Koks stiprus turėjo būti Abraomo tikėjimas, kad pasitikėtų Dievu, kai jam paliepė paaukoti vienintelį sūnų.

Dievo žodis šiandien kviečia taip pat apmąstyti, kad gyvenimo kelionėje reikia vadovautis ne pasaulio ir ne savo išmintimi, bet leisti Šventajai Dvasiai vesti mus visais, kartais ir nelengvais, šio gyvenimo keliais. Jėzus užtikrino, kad Šventoji Dvasia reikiamu metu įkvėps, kaip reikės kalbėti ir elgtis: Kai jie ves jus į sinagogas pas viršininkus ar vyresnybes, nesirūpinkite, kaip ginsitės ar ką atsakinėsite, nes Šventoji Dvasia tą pačią valandą jus pamokys, ką kalbėti (Lk 12, 11–12).

Šią valandą, kai esu pakviestas į naują tarnystę, bandau prisiminti, kaip mane Dievas vedė kunigo ir vyskupo tarnystės metais. Pirmiausia Dievo Dvasia įkvėpė gilų tikėjimą motinai, kuri Krikšto metu paaukojo mane Dievui ir norėjo, kad jam tarnaučiau. Nespėjusi apie tai pasakyti, motina anksti numirė, kai vaikui ji buvo labai reikalinga. Tikiu, kad ji, būdama Dievo artumoje, išmeldė Viešpatį, jog tas vaikas gyvenime nepasiklystų.

Didele Dievo dovana tapo nuo NKVD mano parapijoje besislapstęs kunigas salezietis Antanas Skeltys SDB. Tėviško ir pamaldaus kunigo įtaka man pasirenkant kunigystę nekelia abejonių. Link kunigystės kreipė parapijos klebono pavyzdys: jo darbo kambaryje prieš rašomąjį stalą ant sienos buvo išpieštas didelis kryžius ir du žodžiai: „Ora et labora“ – „Melskis ir dirbk“. Kasdien mačiau kleboną besimeldžiantį ir dirbantį; nedirbo tik tuomet, kai gulėjo mirties patale.

Prieš 64-erius metus Kauno arkikatedroje su ašaromis akyse kalbėjau Rožinį, kad atsivertų Kunigų seminarijos durys, nes atrodė, kad dėl sovietinės valdžios daromų kliūčių jos gali neatsiverti. Malda buvo išklausyta.

Besiruošdamas kunigystei sutikau kunigą jėzuitą Pranciškų Masilionį SJ, kuris parodė kelią į dvasinio gyvenimo gelmę. Šiam kunigui ne tik aš, bet ir daugelis yra skolingi, iš jo mokėmės pamaldumo ir didžiadvasiškumo.

Kunigystės kelias per sovietmetį nestokojo išbandymų. Anuomet beveik nebuvo kunigo, kuris nebūtų buvęs verbuojamas tapti Tėvynės ir Bažnyčios išdaviku. Verbuotojai šitaip nesakydavo, o tik kviesdavo draugauti ir už draugystę žadėdavo atlygį: išvykas į užsienį, studijas Romoje ar geras parapijas. Kiekvieną kartą, kai susidurdavau su gundytoju, akivaizdžiai pajusdavau Šventosios Dvasios įkvėpimą, kaip išvengti nepriimtinos draugystės su velniu ir neužsikirsti kelio į kunigystę.

Dėkoju Dievui už įkvėptą mintį įsijungti į Jėzaus Draugiją. Į atmintį giliai įsirėžė mėnesį trukusios rekolekcijos ant Drūkšių ežero kranto, kai virš galvos lėktuvai skrido užgniaužti Prahos laisvės pavasario. Tos ilgos rekolekcijos išvedė į dvasinės laisvės kelią, ir sovietinė prievarta nepajėgė šio kelio užtverti.

Dievas įkvėpė drąsos nesilaikyti sovietinių įstatymų, reglamentuojančių kunigo sielovadinę veiklą, nes kunigams buvo paliktas tik kulto tarno statusas. Aš sakau jums, savo bičiuliams: nebijokite tų, kurie žudo kūną ir paskui nebegali daugiau kenkti. Aš parodysiu, ko turite bijoti: bijokite to, kuris nužudęs turi galią įstumti į pragarą. Taip, sakau jums, šito bijokite! (Lk 12, 4–5). Dievo Dvasia įkvėpė atlikti darbų, kurie anuomet atrodė pavojingi ir sunkiai įvykdomi.

Per ilgą kunigo ir vyskupo tarnystę sutikau daug idealistų kunigų, iš kurių mokiausi, kuriais galėjau pasitikėti ir kurie niekada nenuvylė. Negaliu neprisiminti ir brolių vyskupų, su kuriais dalinausi vyskupiška atsakomybe už Bažnyčios dabartį ir ateitį.

Per visą kunigo ir vyskupo tarnystės metą didelė Dievo dovana buvo seserys vienuolės. Net rizikuodamos laisve, jos buvo nepamainomos pagalbininkės pogrindžio darbuose, o savo pavyzdžiu padėjo branginti prisiimtus įsipareigojimus. Už tai joms mano didžiausia pagarba ir dėkingumas.

Prisimenu daugelį pasauliečių – vyrų ir moterų. Jų uolumas ir ištikimybė Dievui dažnai tiesiog žavėjo. Kai kurie iš jų pačiais sunkiausiais momentais buvo nepakeičiami pagalbininkai.

Tačiau pati didžiausia Dievo dovana buvo kryžius, kurį gavau sovietinio teismo ištarme, kai jau buvau nuėjęs ilgą kunigystės kelią. Anuomet neatrodė, kad kryžius buvo dovana – mes daug ką perkainuojame tik žvelgdami iš perspektyvos. Lagerio ir tremties kryžius, be jokios abejonės, buvo didesnė Dievo dovana už kardinolo titulą. Titulai kartais žmogų net gadina, o kryžius, jeigu jis nešamas prisilaikant Dievo rankos, visuomet padeda dvasiškai augti.

Prieš 36-erius metus, apsuptas kalašnikovais ginkluotų kareivių su vilkšuniais, buvau įlaipintas į kalinių vagoną tolimai kelionei į Uralą. Aušros Vartų Gailestingajai Dievo Motinai patikėjau miglotą ateitį ir nenusivyliau. Šiandien galiu tik dėkoti už jos motinišką globą.

Popiežius Pranciškus, pakvietęs mane į naują tarnystę, savo palydimajame laiške rašė: „Iš širdies linkiu, kad, dabar jau priklausydamas Romos Kunigijai, mokėtum gyventi tomis dorybėmis, kurios išreiškia

<…>

ištikimybę „iki kraujo praliejimo“, kurią, pagal tradiciją, išreiškia raudonas kardinolų rūbas.“ Popiežius palinkėjo atjausti visus vyrus bei moteris, kurie yra tapę blogio aukomis ir patekę į jo vergiją.

Šia proga noriu atsiprašyti visų, kurių nesugebėjau atjausti ar kurie galbūt mano asmenyje matė ne tiek tėvą, kiek kietą pareigos vykdytoją.

Visus savo draugus, bičiulius ir bendraminčius vyrus bei moteris prašau palydėti mano tarnystę malda. Neprašykite Viešpaties man ilgo gyvenimo, bet prašykite ištikimybės Šventosios Dvasios vedimui.

Kardinolas Sigitas Tamkevičius