Religija

Geroji Naujiena. Nesileiskime suklaidinami – savo gyvybę išgelbėsime ištverme

Written by Biciulystė Siūlo · 6 min read
Geroji Naujiena. Nesileiskime suklaidinami – savo gyvybę išgelbėsime ištverme Jums užtekės teisingumo saulė

„Ateis štai diena, karšta tartum krosnis; visi didžiuokliai ir nedorėliai pavirs tada į šiaudus, ir diena, kuri ateis, juos nedegins, – sako kareivijų Viešpats. – Nei šaknies, nei šakos nepaliks jiems. O jums, kurie bijotės manojo vardo, užtekės teisingumo saulė“ (Mal 3, 19–20).

* * *

Viešpats ateina teisingai tvarkyti pasaulio

Viešpačiui skambinkit arfom,
giedokit, pritariant kankliams.
Trimitų ir rago balsai tegu aidi,
Valdovą Viešpatį girkit audringai. 

Tekrykštauja jūra ir visa, kas jūroj,
visas pasaulis ir kas jame gyva.
Delnais plokit, upės, upeliai,
jūs, kalnai, linksmai jiems pritarkit
prieš Viešpatį Dievą, kai jis ateina,
kai jis ateina tvarkyti pasaulio.

Jis tvarko pasaulį teisingai,
žmoniją valdo, kaip dera (Ps 97, 5–9).

* * *
Kas nenori dirbti, tenevalgo

Broliai! Jūs patys žinote, kaip reikia sekti mumis. Mes gi netinginiavome jūsų tarpe ir nevalgėme veltui kieno nors duonos, bet su triūsu ir prakaitu darbavomės dieną ir naktį, kad tik neapsunkintume nė vieno iš jūsų; ir ne todėl, kad neturėtume teisės taip daryti, bet norėdami duoti jums pavyzdį, kad galėtumėte mumis sekti. Dar būdami pas jus, mes skelbėme: „Kas nenori dirbti, tenevalgo!“ Mat mes girdime, jog kai kurie jūsiškiai tinginiauja, nieko neveikia, tik smalsauja. Tokiems žmonėms mes įsakome ir juos raginame Viešpatyje Jėzuje Kristuje ramiai dirbti ir valgyti pačių pelnytą duon (2 Tes 3, 7–12).

* * *
Savo ištverme jūs išsaugosite savo gyvybę

Kai kuriems bekalbant apie šventyklą, kad ji išpuošta gražiais akmenimis bei dovanomis, Jėzus prabilo: „Ateis dienos, kai iš to, ką matote, neliks akmens ant akmens“. Jie paklausė: „Mokytojau, kada šitai įvyks? Ir koks bus ženklas, kada tai prasidės?“

Jėzus pasakė: „Žiūrėkite, kad nebūtumėte suklaidinti, nes daugelis ateis, prisidengę mano vardu, ir sakys: ‘Tai aš!’ ir: ‘Atėjo metas!’ Jūs neikite paskui juos! O kai išgirsite apie karus ir maištus, nenusigąskite. Visa tai turi pirmiau įvykti, bet dar negreit galas“. Ir dar sakė: „Tauta sukils prieš tautą ir karalystė prieš karalystę. Šen ir ten bus didelių žemės drebėjimų, ligų ir badmečių. Bus baisenybių ir didelių ženklų iš dangaus. Visų pirma žmonės pakels prieš jus rankas ir ims jus persekioti. Dėl mano vardo tąsys jus po sinagogas ir kalėjimus, vedžios pas karalius ir valdytojus. Tada jums bus proga liudyti. Taigi įsidėkite sau į širdis ir iš anksto negalvokite, kaip ginsitės; aš jums duosiu tokios iškalbos bei išminties, kad negalės nei atsispirti, nei prieštarauti visi jūsų priešininkai. Jus išdavinės tėvai, broliai, giminės ir draugai; kai kuriuos netgi žudys. Visi jūsų nekęs dėl mano vardo. Vis dėlto nė vienas plaukas nuo jūsų galvos nenukris. Savo ištverme jūs išsaugosite savo gyvybę“ (Lk 21, 5–19).

* * *
Viešpatie, mūsų Dieve, duok ir mums ištvermingo, džiugaus pamaldumo, pagarbios Dievo baimės, kad belaukdami akistatos su Gyvuoju Dievu išliktume budrūs ir romūs, kad gyventume pagal Jo valią ir puoselėtume viltį išvysti auštant Jo teisingumo dieną.
Melskimės ir už Lietuvą Tiesoje – kiekvienas asmeniškai ar su bendruomene prašykime ištvermės malonės, kad visas žemiškas griūtis išgyventume bendrystėje su Juo, Gyvųjų Dievu, ir kurtume ne savo, o Jo Karalystę. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

* * *
Sigitas Tamkevičius. Žvilgsnis į pabaigą

33 eilinio sekmadienio homilija

Žydai matė išpuoštą Jeruzalės šventovę ir miestą, apsuptą galinga siena. Šis vaizdas kėlė pasigerėjimą ir įsitikinimą, kad toks didingas statinys nesunaikinamas. Jėzus pasinaudojo šia proga kalbėti ne tik apie Jeruzalės šventyklos sugriovimą, bet ir apie būsimą pasaulio pabaigą.

Evangelistas Lukas užrašė anuomet pasakytus Jėzaus žodžius: „Ateis dienos, kai iš to, ką matote, neliks akmens ant akmens. […] Žmonės džius iš baimės, laukdami to, kas turės ištikti pasaulį, nes dangaus galybės bus sukrėstos. Tuomet žmonės išvys Žmogaus Sūnų, ateinantį debesyje su didžia galybe ir garbe“ (Lk 21, 6.26–27).

Išsigandę žydai klausė: „Mokytojau, kada šitai įvyks? Ir koks bus ženklas, kada tai prasidės?“ Jėzus išvardijo kelis pabaigos ženklus – karus, žemės drebėjimus, badmečius, tame tarpe ir tikinčiųjų žmonių persekiojimą, bet drąsino nenusigąsti ir liudyti savo širdyse nešiojamą Dievo tiesą ir viltį. Jėzus net nurodė laiką, kada Jeruzalė bus sugriauta: „Iš tiesų sakau jums: nepraeis nė ši karta, iki visa tai įvyks“ (Lk 21, 32). Jėzaus pranašystė išsipildė po 40 metų; Tito vadovaujama romėnų kariuomenė visiškai sugriovė Jeruzalės šventyklą, ir ji liko neatstatyta iki mūsų laikų.

Liturginių metų pabaigos proga esame kviečiami pamąstyti apie laikų, taip pat ir apie savo gyvenimo pabaigą. Kviečiami apie tai mąstyti ir nesigąsdinti, nes Dievą mylintiems nė vienas plaukas nenukris nuo galvos (plg. Lk 21, 18).

Tik tiems reikia bijoti pabaigos, kurie gyvena nemąstydami, kad vieną kartą susitiks su Viešpačiu. Pranašas Malachijas apie juos taip rašo: „Štai! Arti ta diena, liepsnojanti kaip krosnis! Visi įžūlieji ir nedorėliai bus ražiena, – ateinanti diena juos taip sudegins, – kalbėjo Galybių VIEŠPATS, – kad nepaliks jiems nei šaknies, nei šakos. Bet jums, bijantiems mano vardo, patekės teisumo saulė, skleidžianti gydančius spindulius“ (Mal 3, 19–20).

Primindama paskutinius dalykus, Evangelija neskatina žmogaus likti abejingo šio gyvenimo reikmėms ir nuolat mąstyti apie jo pabaigą. Kai kurie pirmųjų amžių krikščionys panašiai elgėsi: laukė greitos pasaulio pabaigos ir apleisdavo pareigas. Apaštalas Paulius juos barė: „Mes girdime, jog kai kurie jūsiškiai tinginiauja, nieko neveikia, tik smalsauja. Tokiems žmonėms mes įsakome ir juos raginame Viešpatyje Jėzuje Kristuje ramiai dirbti ir valgyti pačių pelnytą duoną“ (2 Tes 3, 11–12).

Laikų pabaiga gąsdina ir džiugina. Gąsdina, nes primena Kristaus atėjimą teisti pasaulio, bet kartu ir džiugina, nes neša viltį, jog žemėje prisiėmę atsakomybę už duotąjį gyvenimą ir bendradarbiavę su Kūrėju gausime nuo pasaulio sukūrimo mums paruoštą karalystę (plg. Mt 25).

Apaštalas Paulius pirmųjų amžių krikščionis ragino „valgyti pačių užsidirbtą duoną“. Jis nurodė savo pavyzdį: „Mes gi netinginiavome jūsų tarpe ir nevalgėme veltui kieno nors duonos, bet su triūsu ir prakaitu darbavomės dieną naktį“ (2 Tes 3, 7–8).

Gyvendamas žemėje, žmogus gali būti gundomas nedirbti, tinginiauti ir gyventi iš pašalpų; taip pat gali būti gundomas lengvai pralobti loterijose ar lošimo automatuose. Tačiau tai nėra tikinčiojo kelias. Darbas yra neatskiriama žmogiškojo gyvenimo dalis; jis lydi mus nuo vaikystės per visą gyvenimą. Kai dirbame, mes bendradarbiaujame su Kūrėju, valdydami ir tobulindami jo sukurtąjį pasaulį.

Popiežius Pranciškus liturginių metų paskutinį eilinį sekmadienį paskyrė pasaulio varguoliams ir paragino tikinčiuosius neužsisklęsti savyje, matyti vargstančius žmones ir nešti jiems viltį. Ir neužmiršti Jėzaus žodžių: „Ką padarėte vienam iš mažiausiųjų mano brolių, man padarėte.“

Kardinolas Sigitas Tamkevičius

* * *
Šv. Julijona Norvičietė († 1416). Nenusigąskite!

Dar laukia darbas, kurį Švenčiausioji Trejybė atliks paskutiniąją Dieną – bent man taip atrodo, – tačiau kada ir kaip jis bus atliktas, nėra žinoma jokiems kūriniams, esantiems žemiau Kristaus, ir taip bus tol, kol tas darbas bus atliktas. Mūsų Viešpaties Dievo Gerumas ir Meilė nori, kad mes žinotume, jog tai įvyks, o Jo Galia ir Išmintis dėl tos pačios Meilės nori paslėpti nuo mūsų tai, kas įvyks, ir kaip tai bus atlikta. O priežastis to, kodėl Jis nori, kad mes žinotume, jog tai įvyks, yra ta, kad Jis nori, jog mūsų siela būtų ramesnė, mes ilsėtumėmės meilėje ir nesirūpintume jokiomis audromis, kurios mums neleidžia iš tiesų Juo gėrėtis. Šis didysis darbas, numatytas mūsų Viešpaties Dievo prieš laikų pradžią ir kaip lobis saugomas bei slepiamas Jo Švenčiausioje Širdyje, yra žinomas tik Jam, ir šiuo darbu Jis viską sutvarkys. Taip, kaip Švenčiausioji Trejybė sukūrė visus dalykus iš nieko, taip ta pati Švenčiausioji Trejybė padarys, kad būtų gera tai, kas nėra gera.

Tai regėdama, aš didžiai stebėjausi ir mąsčiau apie tikėjimą. Mūsų tikėjimas yra grindžiamas Dievo Žodžiu, ir viena mūsų tikėjimo tiesų yra tai, kad mes, kurie tikime šiuo Dievo Žodžiu, būsime visiškai išgelbėti. Mūsų tikėjimo tiesa yra tokia, kad daugelis kūrinių bus pasmerkti: pavyzdžiui, angelai, kurie paliko Dangų dėl puikybės ir kurie dabar yra piktosios dvasios; ir tie žmonės žemėje, kurie mirė, neturėdami Šventosios Bažnyčios tikėjimo, tai yra pagonys; taip pat tie, kurie buvo pakrikštyti, bet gyvena nekrikščioniškai ir todėl miršta be meilės – visi jie bus pasmerkti amžinam pragarui, kaip tuo tikėti moko Šventoji Bažnyčia. Esant tokiems dalykams, aš galvojau, jog yra neįmanoma, kad viskas bus gerai, kaip šį kartą atskleidė mūsų Viešpats.

Ir aš radau tik vienintelį atsakymą Viešpaties Dievo apreiškimui: „Tai, kas neįmanoma tau, yra įmanoma man (plg. Lk 18, 27): aš pašlovinsiu savo žodį visuose dalykuose ir padarysiu, kad viskas būtų gera“. Dievo malone aš buvau išmokyta tvirtai laikytis anksčiau įgyto tikėjimo, ir tuo pat metu tvirtai tikėti, kad viskas bus gerai, kaip mūsų Viešpats atskleidė. Tai yra didelis darbas, kurį atliks mūsų Viešpats. Šiuo darbu Jis laikysis savo žodžio kiekviename dalyke ir padarys, kad būtų gera tai, kas nėra gera. Nėra kūrinio, žemesnio už Kristų, kuris žino ar žinos, kaip tai bus padaryta. Taip bus tol, kol viskas bus atlikta. Bent aš taip supratau, ką mūsų Viešpats norėjo pasakyti šį kartą.