Ar tu dėl manęs taip karščiuojies? Te visa Viešpaties tauta pranašais pasidaro!
Viešpats nusileido debesyje ant žemės ir kalbėjo su Moze. Jis paėmė ant jo esančios dvasios ir uždėjo ant septyniasdešimt vyrų – seniūnų. Kai tik atsirado ant jųjų dvasia, tuojau juos pagavo įkvėpimas pranašauti ir nebepraėjo.
Du vyrai buvo pasilikę stovykloje; vienas jų vadinosi Eldadas, kitas – Medadas. Ant jųjų dvasia taipogi atėjo. Mat juodu buvo įtraukti į sąrašą, tik prie palapinės nebuvo atėję.
Juodu stovykloje pagavo įkvėpimas pranašauti.
Tad vienas jaunuolis atbėgęs pranešė Mozei: „Eldadas ir Medadas stovykloje yra pagauti įkvėpimo pranašauti“.
Tuomet Nuno sūnus Jozuė, tarnaująs Mozei nuo pat jaunystės, kreipėsi į Mozę: „Šeimininke, uždrausk jiems tai daryti!“
Bet Mozė jam tarė: „Ar tu dėl manęs taip karščiuojies? Te visa Viešpaties tauta pranašais pasidaro, kad tik Viešpats jiems duotų savosios dvasios!“ (Sk 11, 25–29).
Tobulas Viešpaties duotas Teisynas:
jis dvasią gaivina.
Pasakymas Viešpaties tvirtas,
išminties moko varguolį.
Viešpaties baimė gryna,
tveria per amžius.
Viešpaties sprendimai tikri,
visi aliai vieno teisingi.
Ir tarnas tavasis jų trokšta laikytis;
kas tik gerbia juos, tas didį atpildą gauna.
Bet kas gi savo pastebi klaidą?
Tad nuplauki kaltes mano slaptąsias!
Tu savo tarną ir nuo puikybės apsaugok,
tegul ji manęs nepavergia.
Tada būsiu grynas,
švarus – be sunkiųjų kaltybių (Ps 18, 8. 10. 12–13. 14).
Nagi, dabar jūs, turtuoliai, verkite ir raudokite dėl jūsų laukiančių negandų! Jūsų lobiai supuvę, jūsų drabužiai kandžių sukapoti. Jūsų auksas ir sidabras surūdijo, ir jų rūdys prieš jus liudys ir ės jūsų kūnus kaip ugnis. Jūs susikrovėte turtų pastarosiomis dienomis. Štai šaukia jūsų laukus nuvaliusių darbininkų užmokestis, kurį jūs nusukote, pjovėjų aimanos prasiskverbė į kareivijų Dievo ausis. Jūs prabangiai gyvenote žemėje, smaguriavote ir nupenėjote savo širdis skerdimo dienai. Jūs pasmerkėte ir nužudėte teisųjį: jis jums nesipriešina (Jok 5, 1–6).
Jonas tarė Jėzui: „Mokytojau, mes matėme vieną tokį, kuris nevaikščioja su mumis, bet tavo vardu išvarinėja demonus. Mes jam draudėme, nes jis nepanoro eiti su mumis“.
Jėzus atsakė: „Nedrauskite jam! Nėra tokio, kuris mano vardu darytų stebuklus ir galėtų čia pat blogai apie mane kalbėti. Kas ne prieš mus, tas už mus!
Kas duos jums atsigerti taurę vandens dėl to, kad priklausote Mesijui, – iš tiesų sakau jums, – tas nepraras savo užmokesčio.
Kas pastūmėtų į nuodėmę vieną iš šitų tikinčiųjų mažutėlių, tam būtų geriau, jeigu jam užkabintų ant kaklo girnų akmenį ir įmestų į jūrą.
Jei tavoji ranka traukia tave nusidėti, – nusikirsk ją! Tau verčiau sužalotam įeiti į gyvenimą, negu turint abi rankas, patekti į pragarą, į negęstančią ugnį.
Ir jei tavo koja veda tave į nuodėmę, – nusikirsk ją, nes tau geriau luošam įžengti į gyvenimą, negu, turint abi kojas, būti įmestam į pragarą.
O jei tave gundo nusidėti tavoji akis, – išlupk ją, nes verčiau tau vienakiui įeiti į Dievo karalystę, negu turint abi akis, būti įmestam į pragarą, kur jų kirminas nemiršta ir ugnis negęsta“ (Mk 9, 38–43. 45. 47–48).
26 eilinis sekmadienis
Skaičiau žinutę apie grybauti išėjusią ir miške pasiklydusią senutę. Beieškant buvo pasitelktas net policijos sraigtasparnis, kol pagaliau brūzgyne aptiko kelią į namus pametusią moterį.
Kur kas blogiau, kai žmogus pameta moralinius orientyrus ir kelią į dangaus Tėvo namus. Žiniasklaida apie tai nekalba, nes tai nemadinga. Madinga kalbėti tik apie asmens laisves bei teises: teisę nesiskiepyti, teisę vienalyčiams kurti partnerystę ar net santuoką, teisę pasikeisti lytį; ir kokių tik teisių nesugalvoja mūsų dienų žmogus. Kalbos apie nuodėmę ar moralę laikomos atgyvena; net prezidentas niekinamas, kai jis gina santuokos keliu vyro ir moters kuriamą šeimą. Šis moralinis pasimetimas yra labai pavojingas tiek pavieniam žmogui, tiek ir visuomenei; jis kur kas pavojingesnis už paklydimą grybaujant miške.
Mes, tikintys žmonės – krikščionys, turime evangelinius orientyrus, kuriais žmonija vadovaujasi jau du tūkstančius metų; jie tiesiog yra įrašyti į mūsų prigimtį, kaip antai, nevok, nekalbėk netiesos, neištvirkauk, nedaryk kitam to, ko nenorėtum, kad tau būtų daroma etc.
Evangelija pateikia iš pirmo žvilgsnio labai kietus Jėzaus žodžius: „Jei tavoji ranka gundo tave nusidėti, – nusikirsk ją! Verčiau tau sužalotam įeiti į gyvenimą, negu su abiem rankom patekti į pragarą, į negęstančią ugnį. O jei tave gundo nusidėti tavoji akis, – išlupk ją, nes verčiau tau vienakiui įeiti į Dievo karalystę, negu su abiem akim būti įmestam į pragarą“ (Mk 9, 43.47). Mes suprantame, kad kai esi gundomas nusidėti, nereikia nei rankos nusikirsti, nei akies išlupti, bet nuodėmei reikia labai rimtai priešintis, nes ji atskirs tave nuo Dievo.
Jėzus ypač kietai kalbėjo apie papiktintojus, kurie kitus įtraukia į nuodėmę: „Kas pastūmėtų į nuodėmę vieną iš šitų tikinčių mažutėlių, tam būtų geriau, jeigu jam užkabintų ant kaklo girnų akmenį ir įmestų į jūrą“ ( Mk 9, 42).
Kai kurie gundymai ypač stipriai veikia žmogų – tai pinigai, seksas ir valdžia. Jei žmogus nėra labai tvirtai apsisprendęs už Kristų, tuomet jam bus labai sunku neiti į derybas su nuodėme. Todėl Jėzus iš savo sekėjų tiesiog reikalavo tam tikro radikalumo, kuris nuolat skambėjo jo žodžiuose: „Niekas negali tarnauti dviem šeimininkams: arba jis vieno nekęs, o kitą mylės, arba prie vieno bus prisirišęs, o kitą nieku vers. Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai“ (Mt 6, 24). Arba: „Įeikite pro ankštus vartus, nes erdvūs vartai ir platus kelias į pražūtį, ir daug juo einančių“ (Mt 7, 13).
Dievas mus apdovanojo laisve, ir jos siekis taip pat įrašytas mūsų prigimtyje. Gindami laisvę žmonės sudeda didžiausias aukas. Mums sunku pakęsti, jei kas nors, kad ir mūsų išrinktoji valdžia, pabando apriboti mūsų laisvę. Tuomet reikalaudami laisvės demonstruojame ir piketuojame. Menu, kai buvau netekęs laisvės, vienoje kameroje kalėjome dviese: aš, kunigas, nuteistas už tiesos žodį, ir užkietėjęs recidyvistas, kurio sąžinę slėgė daugybė sunkių nusikaltimų. Ant jo nugaros buvo ištatuiruotas didelis kryžius, prie kurio prikaltas kalinys šaukia: „Laisvės!“ Tikintiems į Dievą yra ne pakeliui su tokiais laisvės siekėjais.
Todėl mums reikia nuolat budėti, kad nepasiduotume pagundai siekti tokios laisvės, kuri mūsų dvasioje sukeltų sąmyšį, tai yra Dievo ir artimo meilę iškeisti į pačią blogiausią savimeilę. Labai brangus yra tikinčiojo budėjimas maldoje. Kai meldžiamės, tuomet nesunku priimti evangelinį radikalumą, skambantį Jėzaus kalbose: „Kokia gi žmogui nauda, jei jis laimėtų ir visą pasaulį, o pakenktų savo gyvybei?!“ (Mt 16, 26). Ir pakenktų amžinai draugystei su Dievu.
Kardinolas Sigitas Tamkevičius
