Geroji Naujiena: O kuo Jį laikome mes?

Geroji Naujiena: O kuo Jį laikome mes? Ant jo peties uždėsiu Dovydo namų raktą

Štai ką sako Viešpats šventyklos viršininkui Šebnui: „Nuversiu tave nuo užimamos vietos, atleisiu tave iš tarnybos. Tai bus tą dieną, kurią aš pašauksiu savo tarną Eljakimą, Hilkijo sūnų. Aš jį apvilksiu tavo drabužiais, apjuosiu tavąja juosta. Į jo rankas aš perduosiu tavo valdžią, idant jis būtų lyg tėvas Jeruzalės gyventojams ir Judo namams. Ant jo peties uždėsiu Dovydo namų raktą: kai jis atrakins – niekas negalės užrakinti, kai jis užrakins – niekas negalės atrakinti. Aš jį tvirton vieton įkalsiu lyg kuolą: jis taps garbės krėslu savo tėvo namams“ (Iz 22, 19–23).

* * *
Viešpatie, tu maloningas per amžius. Neatmeski, kas tavo rankų sukurta!

Visa širdimi tau, Dieve, dėkoju,
kad išgirdai mano balsą.
Angelų akyse giedu tau giesmę,
lenkiuosi tavo šventovei. –
Tavajam vardui dėkoju už tavo malonę, ištikimybę.

Tavi pažadai pranoko tavąjį garsą.
Tą dieną, kada aš šaukiausi, mane tu girdėjai,
sustiprinai manąją sielą. –
Aukštybėse jis viešpatauja,

bet žvelgia su meile į prispaustuosius,
o išpuikėlius stebi iš tolo.
Viešpatie, tu maloningas per amžius.
Neatmeski, kas tavo rankų sukurta! (Ps 137, 1–2a. 2bc–3. 6 ir 8bc)

* * *
Iš jo, per jį ir jame yra visa

O Dievo turtų, išminties ir pažinimo gelme! Kokie neištiriami jo sprendimai ir nesusekami jo keliai! Ir kas gi pažino Viešpaties mintį? Ir kas buvo jo patarėjas? Arba kas jam yra davęs pirmas, kad jam būtų atmokėta? Iš jo, per jį ir jame yra visa. Jam šlovė per amžius! Amen. (Rom 11, 33–36)

* * *
Tu esi Petras – Uola. Tau duosiu dangaus karalystės raktus

Atėjęs į Pilypo Cezarėjos apylinkes, Jėzus paklausė mokinius: „Kuo žmonės laiko Žmogaus Sūnų?“
Jie atsakė: „Vieni Jonu Krikštytoju, kiti Eliju, kiti Jeremiju ar dar kuriuo iš pranašų“.
Jis vėl paklausė: „O kuo jūs mane laikote?“
Petras prabilo: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus!“
Jėzus jam tarė: „Palaimintas tu, Simonai, Jonos sūnau, nes ne kūnas ir kraujas tai tau apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje.
Ir aš tau sakau: tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės. Tau duosiu dangaus karalystės raktus; ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką atriši žemėje, bus atrišta ir danguje“.
Tuomet jis griežtai įsakė savo mokiniams niekam neskelbti, kad jis yra Mesijas (Mt 16, 13–20).

 

* * *
„O kuo jūs mane laikote?“ Į šį Jėzaus klausimą atsakome kiekvienas: jei ne tiesiogiai, tai savo gyvenimu, jei ne šiandien, tai stoję Jo akivaizdon.
Šioje akistatoje su tuo, kas mes esame ir ką išpažįstame – ne tik lūpomis, bet ir savo tikėjimu ar abejonėmis, kiekvienas asmeniškai ar bendruomenėje melskimės ir už Lietuvą Tiesoje. Tėve, savo Meilę apreiškęs per Sūnų ir leidęs Jį pažinti, duok ir mums tvirtai išpažinti savo tikėjimą ir nesvyruoti ištiktiems negandų ir nepriteklių, apsaugok ir mus nuo mažatikystės bei išsivadėjimo ar drungnumo. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį.

 

* * *

Evangelijos pasakojimas apie Jėzų ir jo mokinius, nukeliavusius į Pilypo Cezarėjos apylinkes, kviečia sustoti ties kiekvienam žmogui svarbiais klausimais: ką mums reiškia Kristus ir jo įkurtoji Bažnyčia?
Mūsų atsakymas daug ką pasakys apie mūsų gyvenimo kryptį; bus aiškiau, ar esame mirties kultūros pasaulio maži sraigteliai, ar tvirtą krikščionišką pagrindą turintys žmonės, nesidairantys, iš kur ir kokie pučia kultūriniai ar politiniai vėjai.

Kristaus laikais Cezarėja su Pano ir Augusto šventovėmis buvo modernus pagoniškas miestas, pastatytas imperatoriaus Cezario garbei. Romos senatas Paną buvo paskelbęs dievu, tad Cezario įpėdiniai – Romos imperatoriai buvo vadinami „dievo sūnumis“.
Dvi kelionės dienos į Cezarėją buvo gera proga Jėzui aptarti su mokiniais kelias aktualias temas. Jėzus paklausė: „Kuo žmonės laiko Žmogaus Sūnų?“ (Mt 16, 13). Jau buvo prabėgę nemaža laiko, per kurį Jėzus kvietė žmones priimti žinią apie prisiartinusią Dievo karalystę; jis jau buvo stebuklingai pamaitinęs tūkstantinę minią ir pagydęs daug ligonių. Mokiniai buvo prisiklausę įvairiausių nuomonių apie savo Mokytoją, todėl į klausimą atsakė, ką buvo girdėję: „Vieni (laiko) Jonu Krikštytoju, kiti Eliju, kiti Jeremiju ar dar kuriuo iš pranašų.“ Anuomet žydai tikėjo, kad buvę pranašai gali atgimti ir vėl pasirodyti žmonėms.

Tačiau Jėzui ne tiek rūpėjo, ką kiti žmonės mąsto apie jį, kiek pačių mokinių nuomonė: „O kuo jūs mane laikote?“ Petras tuojau atsakė „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus!“ Jėzus pagyrė Petrą: „Palaimintas tu, Simonai, Jonos sūnau, nes ne kūnas ir kraujas tai tau apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje“ (Mt 16, 17). Petras išpažino, kad Jėzus yra lauktasis Mesijas – tautos Gelbėtojas ir kad jis yra gyvojo Dievo Sūnus. Ne „mirusiojo dievo“, kaip Romos imperatoriai, bet gyvojo Dievo Sūnus.

Petras, kaip ir kiti mokiniai, atidžiai klausėsi Jėzaus kalbų ir matė jo daromus stebuklus. Dar niekas iki šiolei iš buvusių pranašų nieko panašaus nebuvo padarę. Todėl mokiniai tarpusavyje ne kartą aptarinėjo, kas iš tikrųjų yra jų Mokytojas: dar vienas galingas pranašas ar lauktasis Mesijas?

Jėzus pagyrė Petrą ir pažadėjo: „Tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės“ (Mt 16, 18). Jėzus mokinį Simoną Petrą pavadino uola ir pažadėjo ant tos uolos pastatyti Bažnyčią – į jį įtikėjusių žmonių bendruomenę, kurios niekas nepajėgs nugalėti. Šioje Bažnyčioje Petras ir jo įpėdiniai turės aukščiausią valdžią – „Tau duosiu dangaus karalystės raktus; ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką atriši žemėje, bus atrišta ir danguje“ (Mt 16, 19). Bažnyčia bus ne politinė, bet dvasinė bendruomenė, stovinti ant Kristaus uolos. Kas priims Kristų, priims ir Bažnyčią, ir kas atmes Bažnyčią, atmes ir patį Kristų.

Šis Evangelijos pasakojimas yra labai aktualus ir šiandieniškas. Jėzus šiandien klausia kiekvieną mūsų dienų žmogų, kiekvieną iš mūsų: kuo jūs mane laikote?

Atsakančius suskirstyčiau į maždaug tris grupes. Vieni žmonės į Jėzų ir jo Bažnyčią nekreipia dėmesio, nes visą dėmesį yra sutelkę į medžiaginę tikrovę – karjerą, turtą, pinigus, pramogas ir jų siekia kaip svarbiausio gyvenimo tikslo. Visi galime būti gundomi priklausyti šiai žmonių kategorijai.

Kiti žmonės Jėzui ir jo Bažnyčiai bent formaliai skiria šiek tiek dėmesio. Jie yra pakrikštyti, nėra nusistatę prieš Dievą ir Bažnyčią, bet neturi gilesnių tikėjimo šaknų. Jėzus jų gyvenime nėra pats svarbiausias veikėjas.

Treti Jėzų ir jo įkurtą Bažnyčią priima panašiai, kaip tai darė pirmieji Jėzaus mokiniai. Jėzus jiems nėra tolimas ir nepažįstamas Dievas, bet jų draugas, bendrakeleivis, rodantis kelionės tikslą – amžinąjį gyvenimą Dievo šviesoje. Su šiuo bendrakeleiviu jie palaiko gyvą ryšį.

Šiandien Jėzus klausia kiekvieną iš mūsų: „O kuo jūs mane laikote?“ Maldoje pabandykime atsakyti, kokią vietą Jėzus užima mūsų širdyje ir gyvenime. Esant reikalui, nuolankiai pasakykime: atleisk, Jėzau, kad per mažai tau skyriau dėmesio!

Kardinolas Sigitas Tamkevičius