Religija

Geroji Naujiena: „O moterie, didis tavo tikėjimas! Tebūnie tau, kaip prašai“

Written by Redakcija · 3 min read

Geroji Naujiena: „O moterie, didis tavo tikėjimas! Tebūnie tau, kaip prašai“

Ateivius aš nuvesiu į šventąjį kalną

Štai ką sako Viešpats: „Laikykitės teisės ir būkite teisingi, nes greitai ateis mano išganymas ir pasireikš mano teisybė. Taip pat ateivius, kurie prisijungė prie Viešpaties, kad jam tarnautų kaip jo darbininkai ir mylėtų Viešpaties vardą, – visus, kurie švenčia šeštadienį ir jo neišniekina, kurie laikosi mano sandoros, aš nuvesiu į šventąjį kalną ir savo maldos namuose juos pripildysiu džiaugsmo. Malonios man bus jų deginamosios atnašos ir skerdžiamosios aukos ant mano altoriaus, nes mano namai vadinsis maldos namai visoms tautoms“ (Iz 56, 1. 6–7).

* * *
O Dieve, tave tegarbina tautos, tešlovina visos tautelės

Tebūna mums Dievas didžiai maloningas,

telaimina mus, giedru veidu težvelgia.
Tegul jo žygius pažįsta pasaulis,
visų tautų žmonės – jo išganingąjį darbą. –
Visa žmonija tegu linksminas, džiaugias,

kad tu tautose viešpatauji teisingai,
pasauly tautoms vadovauji. –
O Dieve, tave tegarbina tautos,

tešlovina visos tautelės.
Tegu mus laimina Dievas,
pasaulio kraštai tegu jį pagerbia (Ps 66, 2–3. 5. 6. 8; P.: 4).

* * *
Dievo malonės dovanos ir pašaukimas – neatšaukiami

Broliai! Jums, kilusiems iš pagonių, aš sakau: būdamas pagonių apaštalas, aš stengiuosi išgarsinti savo tarnystę: galgi pavyks man savo tautiečiuose sukelti pavydą ir bent kai kuriuos išgelbėti.
Nes jeigu jų atmetimas pasauliui reiškia sutaikinimą, tai ką gi reikštų jų priėmimas, jei ne gyvenimą prisikėlus iš numirusių?
Juk Dievo malonės dovanos ir pašaukimas – neatšaukiami.
Kaip jūs kadaise nebuvote klusnūs Dievui ir dėl jų neklusnumo dabar patyrėte gailestingumą, taip ir jie dabar nepaklūsta dėl jums suteikto pasigailėjimo, kad dabar ir jie susilauktų gailestingumo.
Dievas visus uždarė neklusnume, kad visų pasigailėtų. (Rom 11, 13–15. 29–32)

* * *
O moterie, didis tavo tikėjimas!

Jėzus pasitraukė į Tyro ir Sidono sritį.
Ir štai iš ano krašto atėjo viena moteris kananietė ir šaukė: „Pasigailėk manęs, Viešpatie, Dovydo Sūnau! Mano dukterį baisiai kankina demonas!“
Bet Jėzus neatsiliepė.
Tuomet priėjo mokiniai ir ėmė jį prašyti: „Išklausyk ją, nes ji sekioja iš paskos šaukdama!“
Jėzus tarė: „Aš esu siųstas tik pas pražuvusias Izraelio namų avis“.
Tada moteris pribėgusi puolė ant žemės, maldaudama: „Viešpatie, padėk man!“
Jis atsakė: „Nedera imti vaikų duoną ir mesti šunyčiams“.
O ji sako: „Taip, Viešpatie, bet ir šunyčiai ėda trupinius, nukritusius nuo šeimininko stalo“.
Tuomet Jėzus tarė jai: „O moterie, didis tavo tikėjimas! Tebūnie tau, kaip prašai“.
Ir tą pačią valandą jos duktė pasveiko. (Mt 15, 21–28)

* * *
Sigitas Tamkevičius. Meilė, kančia ir tikėjimas
20 eilinis sekmadienis

Evangelijoje randame puikių pavyzdžių, kaip Dievas augina žmogaus tikėjimą. Žinoma, jei tik žmogus atsiliepia į Dievo veikimą. Vienas iš tokių pavyzdžių yra kananietės motinos maldavimas pagydyti jos kenčiančią dukrą (plg. Mt 15, 21–28).

Jėzus nuvyko į Tyro ir Sidono kraštą, kuris anuomet buvo pagoniškas. Tačiau garsas apie Galilėjos Mokytoją ir ligonių išgydymus šį kraštą jau buvo pasiekęs. Jis pasiekė ausis ir vienos motinos, kuri turėjo sunkiai sergančią dukrelę. Ar gera motina, turinti kenčiantį vaiką, galėjo praleisti progą ir nepaprašyti, kad Jėzus jį pagydytų? Tikrai negalėjo.

Moteris nepaisė, kaip reaguoja Jėzų supantys žmonės, ėjo iš paskos ir šaukė: „Pasigailėk manęs, Viešpatie, Dovydo Sūnau! Mano dukterį baisiai kankina demonas!“ Tačiau Jėzus nekreipia dėmesio, tarsi nebegirdi motinos šauksmo. Negirdi tas, kuris tiesiog spinduliavo meile kenčiantiems žmonėms ir kuris už žmonių išgelbėjimą mirs ant kryžiaus.

Tikriausiai daugelis esate patyrę Dievo tylą, kai jis tarsi negirdi ir nemato, kas mus vargina, dėl ko kenčiame ir jaučiamės nelaimingi. Norėtume, kad Dievas tuojau atsilieptų į mūsų sielos šauksmą, o jis tyli.

Mokiniams įkyrėjo pagalbos šaukianti moteris, ir jie ragino Jėzų atsiliepti, bet jis ir toliau ėjo savo keliu, nekreipdamas dėmesio į kenčiančios motinos maldavimą padėti. Ir ne dėl to taip elgėsi, kad būtų buvęs abejingas pagalbos šauksmui: jis leido augti moters tikėjimui. Ir iš tikrųjų, kananietės motinos tikėjimas ir pasitikėjimas Jėzumi tik augo. Tai akivaizdžiai matome. Matydama, kad Galilėjos Mokytojas nekreipia į jos maldavimą jokio dėmesio, galėjo nusivilti ir pasitraukti, tačiau ji nepasitraukė. Galime tik spėti, kad tai nulėmė ne tik didelė meilė kenčiančiam vaikui, bet ir tikėjimas, kad šis gerasis Mokytojas negali jos neišklausyti. Motina išdrįso prisiartinti prie Jėzaus ir puolusi ant žemės nuolankiai maldavo: „Viešpatie, padėk man!“

Jėzus ir dabar neskuba; net aiškina, kad nedera Izraelio vaikams skirtą duoną mesti šunyčiams. Anuomet Abraomo palikuonys taip niekinančiai atsiliepdavo apie pagonis. Tačiau motina neatsitraukia; ji prašo, kad bent šios duonos trupiniai pasiektų ją ir jos vaiką.
Motinos nuolankumas, meilė ir didelis pasitikėjimas Jėzumi pasiekė tikslą. Jėzus pasakė žodžius, kuriuos išgirdę apie save būtume tikrai laimingi: „O moterie, didis tavo tikėjimas! Tebūna tau, kaip prašai!“ Ir tą pačią valandą jos duktė pasveiko.

Neužmirškime šios Dievo žodžio pamokos; ypač prisiminkime ją, kai teks dėl ko nors skaudžiai kentėti. Dievas leidžia mums kentėti ne todėl, kad mes jam nerūpėtume, bet jis nori mus dvasiškai paauginti, kaip kad augino kananietės moters tikėjimą. Pasisekimas ir geras gyvenimas paprastai augina tik savimeilę, o ten, kur veša egoizmas, tikėjimas merdi. Kančia sudaro sąlygas žmogui dvasiškai bręsti arba visiškai žlugti. Tai priklauso nuo paties žmogaus apsisprendimo – dar labiau įsikibti į Dievo ranką ar ją visai paleisti.

Kentėdami akivaizdžiai išgyvename savo ribotumą, tampame nuolankesni ir labai dažnai pajuntame būtinumą ieškoti pagalbos iš aukščiau. Jei taip nutinka, tuomet palaiminta mūsų kančia, nes atvėrė mūsų akis į antgamtinę tikrovę, kurią iki šiolei, galbūt, per menkai vertinome.

Kardinolas Sigitas Tamkevičius