Miltų puodynė neišseko, aliejaus ąsotis neištuštėjo
Elijas susiruošė ir iškeliavo į Sareptą. Atėjęs prie miesto vartų, sutiko renkančią malkas našlę. Ją jis paprašė: „Atnešk man inde truputį vandens atsigerti“. Jai einant atnešti, jis šūktelėjo jai iš paskos: „Atnešk man taipogi ir kąsnį duonos!“Tačiau ta atsiliepė: „Kaip gyvas yra Viešpats, tavo Dievas, aš nieko daugiau neturiu, tik saują miltų puodynėje ir truputį aliejaus ąsotyje. Čia aš pasirenku keletą medgalių, paskui eisiu namo paruošti šio to sau pačiai ir sūnui. Dar šito mudu pavalgysime, o paskui turėsime mirti“.
Elijas jai tarė: „Nesirūpink! Eik namo ir daryk, kaip sakei. Tik pirma pagamink nedidelį paplotį ir išnešk jį man! Paskui tu galėsi paruošti šio to sau pačiai ir sūnui; nes štai ką sako Viešpats, Izraelio Dievas: ‘Miltų puodynė neištuštės, ir aliejaus ąsotis neišseks iki tos dienos, kada Viešpats vėl atsiųs lietų ant žemės paviršiaus’“.
Jinai nuėjo ir padarė taip, kaip buvo pasakęs Elijas.
Ir daugel dienų ji su juo ir sūnumi turėjo ko valgyti. Miltų puodynė neištuštėjo, ir aliejaus ąsotis neišseko, kaip Viešpats buvo žadėjęs per Eliją. (1 Kar 17, 10–16)
* * *Mano siela, Viešpatį garbink
Amžiais jis laikos teisybės,
gina reikmes nekaltų prispaustųjų,
alkaniems parūpina duonos.
Kalinius iš pančių Viešpats vaduoja. –
Akliesiems šviesą Viešpats grąžina,
klumpantiems padeda Viešpats vėl atsistoti,
myli Viešpats žmones teisingus.
Viešpats sergi svetimšalio žingsnį. –
Našlaitį, našlę globoja,
o nedoriesiems užkerta kelią.
Viešpats yra amžių Valdovas, –
jis tavo Dievas, Sione!
Jis kartų kartoms viešpatauja. – (Ps 145, 7–10)
* * *Kristus, vieną kartą yra paaukotas, kad atsilygintų už visų nuodėmes
Kristus įžengė ne į rankų darbo šventyklą – tikrosios atvaizdą, bet į patį dangų, kad nuo dabar mus užtartų, stovėdamas prieš Dievo veidą. Ir įžengė ne tam, kad pakartotinai atnašautų save, kaip daro vyriausiasis kunigas, kuris kasmet įeina į šventovę su svetimu krauju, – tuomet Kristui būtų reikėję daugelį kartų kentėti nuo pasaulio sutvėrimo. Bet dabar jis vieną kartą visiems laikams pasirodė amžių pabaigoje, kad savo auka sunaikintų nuodėmę. Ir kaip žmonėms skirta vieną kartą mirti ir stoti į teismą, taip ir Kristus, vieną kartą paaukotas, kad atsilygintų už visų nuodėmes, antrą kartą pasirodys ne dėl nuodėmių, bet jo laukiančiųjų išganymui. (Žyd 9, 24–28)
* * *Ši vargšė našlė įmetė daugiausia iš visų
Mokydamas Jėzus kalbėjo miniai: „Saugokitės Rašto aiškintojų, kurie mėgsta vaikščioti su ilgais drabužiais, būti sveikinami aikštėse, užimti pirmąsias kėdes sinagogose ir pirmąsias vietas vaišėse. Jie suryja našlių namus, dangstydamiesi ilga malda. Jų laukia itin griežtas teismas“.
Atsisėdęs ties aukų skrynia, Jėzus stebėjo, kaip žmonės metė į skrynią smulkius pinigus. Daugelis turtingųjų aukojo gausiai. Atėjo viena suvargusi našlė ir įmetė du pinigėlius, tai yra skatiką. Pasišaukęs savo mokinius, Jėzus pasakė jiems: „Iš tiesų sakau jums: ši vargšė našlė įmetė daugiausia iš visų, kurie dėjo į atnašų skrynią. Visi aukojo iš to, kas jiems atlieka, o ji iš savo neturto įmetė visa, ką turėjo, visus savo išteklius“. (Mk 12, 38–44)
* * *Ne vienas mūsų neduoda ramybės klausimas: kaip išlikti tiesoje, kai dūžta įprastos gyvenimo formos, o klystkeliai ima atrodyti kur kas tiesesni? Šiandienos skaitiniai apie dviejų našlių pasirinkimus nuskamba nelyg atsakymas: „Pasitikėk Dievu. Būk kilnus. Dalykis, ir bus padauginta…“ Kad pasitikėjimas – be jokių sąlygų ar išlygų, derėjimosi ar pasibranginimo, lyg vaiko – yra viena gražiausių dovanų, kuria mes galime atsidėkoti Tėvui, liudijo ir šv. Teresėlė, didžioji Bažnyčios ir visų mažutėlių mokytoja, visu savo gyvenimu teigusi: pasitikėjimas Dievu tiesiausias kelias į dangų!
Gailestingasis Dieve, Tu, kuris regi kiekvieno mūsų nuodėmės sužeistas širdis ir žinai, koks silpnas mūsų pasitikėjimas ir kokia baugšti viltis, sutvirtink mus savo Tiesos Žodžiu ir išgydyk nuo nemeilės ir susipriešinimo, kad išvaduoti iš egoizmo tamsybių ir nevilties vienatvės, kiekvienas asmeniškai ar bendruomenėje melstumės ir už Lietuvą Tiesoje.
Viešpatie, suteik ir mūsų Tėvynei atsivertimo malonę, duok, kad ir mes, bendrystės Jėzuje suburti ir atkurti, su pasitikėjimu atvertume Tau savo širdis ir susigrąžintume malonę kiekviename sutiktajame matyti tavąjį veidą, kad laukdami tavojo sugrįžimo puoselėtume Dievo vaikų Lietuvą ir joje nebeliktų vietos artimo nemeilės darbams: vaidams ir tuščiagarbystei, savanaudiškumui ir išnaudojimui. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.
Šv. Leonas Didysis († 461). Gailestingumo darbai
Patys didžiausi esti gailestingumo darbai, savo įvairove tikriems krikščionims suteikiantys tai, kad duodant išmaldą savo dalį gali skirti ne tik turtingieji ir visa ko pertekusieji, bet ir vidutiniokai bei vargšai; ir tie, kas negali prilygti kitiems dosnumu, vis dėlto būna panašūs širdies švelnumu. Nes kai Viešpaties akyse daugelis iš savo turtų pertekliaus dėjo į aukų skrynią dideles dovanas, viena našlė atnešė du skatikus ir taip Jėzaus Kristaus liudijimu nusipelnė garbės vainiko, ir tokia nedidukė auka buvo vertesnė už visas kitas; nes tarp didžiulių aukų, kurias metusiems dar daug atliko, josios mažytė auka buvo viskas, kiek ji teturėjo (plg. Lk 21, 1–4).
O jei kas nors yra spaudžiamas tokio skurdo, kad neišgali elgetai nė poros variokų paduoti, tas irgi ras Viešpaties nurodyta, kaip įvykdyti geros valios priedermę. Nes kas ištroškusiam paduos šalto vandens taurę, gaus savo darbo atlygį; toks trumpas kelias Viešpaties tarnams pasiekti Jo rengiamą karalystę, kad vien padavęs vandens, kuriuo visi bendrai naudojasi už dyka, neliks neatlygintas. Kad tam nesutrukdytų jokia kliūtis, yra nurodytas gailestingumo pavyzdys apie šaltą vandenį, idant nepagalvotų liksiąs be atlygio tas, kuris stokoja malkų vandeniui užvirti. Tačiau Viešpats ne veltui paragina šią taurę duoti Jo vardu: juk savaime menkus dalykus tikėjimas paverčia brangiais, o netikinčiųjų patarnavimai, net jei brangiai atsieina, vis dėlto tėra mažyčiai, nes jie nenuteisina.
