Geroji Naujiena: Palaiminti, kurie tiki nematę!

Geroji Naujiena: Palaiminti, kurie tiki nematę!

Nuolat augo būrys įtikėjusių Viešpatį

Per apaštalų rankas darėsi žmonėse daug stebuklingų ženklų. 
Visi tikintieji vieningai rinkdavosi Saliamono stoginėje. Niekas kitas neišdrįsdavo prie jų prisidėti. Žmonės juos labai gerbė. Ir nuolat augo būrys vyrų ir moterų, įtikėjusių Viešpatį. Žmonės net į gatves nešdavo ligonius ir ten guldydavo ant neštuvų bei lovų, kad, Petrui praeinant pro šalį, bent jo šešėlis kristų ant gulinčiųjų. Taip pat iš aplinkinių miestelių daug žmonių keliaudavo į Jeruzalę, gabendami sergančius ir netyrųjų dvasių varginamus, ir visi jie būdavo pagydomi. (Apd 5, 12–16)

* * *Dėkokite Viešpačiui, nes jisai geras, Jis maloningas per amžius

Tegu Izraelis kartoja:
„Jis maloningas per amžius!“ 
Tegu Aarono ainiai kartoja: 
„Jis maloningas per amžius!“ 
Visi, kurie Viešpaties bijo, tesako: 
„Jis maloningas per amžius!“ –

Akmuo, kurį statytojai vertė į šalį,
pačiu kertiniu pasidarė. 
Taip Dievo nulemta, 
ir mūsų akims tai nuostabą kelia. 
Šią dieną laimingą Viešpats padarė, 
džiūgaukim, kelkim linksmybes! –

Išgelbėk mane, Viešpatie mano,
suteiki man, Viešpatie, sėkmę. 
Palaima tam, kurs ateina Viešpaties vardu! 
Mes laiminam jus iš Viešpaties būsto. 
Dievas yra Viešpats, ir jis mums šviečia. – (Ps 117, 2–4. 22–27a)

* * *
Aš buvau numiręs, bet štai esu gyvas per amžių amžius

Aš, Jonas, jūsų brolis ir sielvarto, karalystės ir kantrybės bendrininkas Jėzuje, buvau saloje, vardu Patmas, dėl Dievo žodžio ir Jėzaus liudijimo. Aš turėjau dvasios pagavą Viešpaties dieną ir išgirdau sau už nugaros galingą balsą, tarsi trimitą, bylojantį: „Ką matai, surašyk į knygą ir pasiųsk septynioms bažnyčioms Azijoje“. Tuomet aš atsigręžiau pažiūrėti balso, kalbėjusio su manimi, ir atsigręžęs išvydau septynis aukso žibintuvus, o žibintuvų viduryje – panašų į Žmogaus Sūnų, apsivilkusį ilga tunika ir persijuosusį per krūtinę aukso juosta. Jį išvydęs, aš puoliau jam po kojų, tarsi negyvas. Bet jis palietė mane savo dešine ir prabilo: „Nebijok! Aš esu Pirmasis, ir Paskutinysis, ir Gyvasis. Aš buvau numiręs, bet štai esu gyvas per amžių amžius ir turiu mirties ir mirusiųjų pasaulio raktus. Tad užrašyk, ką būsi regėjęs, kas yra ir kas turi vėliau įvykti“. (Apr 1, 9–13. 17–19)

* * *
Po aštuonių dienų Jėzus atėjo

Pirmosios savaitės dienos vakare, durims, kur buvo susirinkę mokiniai, dėl žydų baimės esant užrakintoms, atėjo Jėzus, atsistojo viduryje ir tarė: „Ramybė jums!“ Tai pasakęs, jis parodė jiems rankas ir šoną. Mokiniai nudžiugo, išvydę Viešpatį.

O Jėzus vėl tarė: „Ramybė jums! Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu“. Tai pasakęs, jis kvėpė į juos ir tarė: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos“.

Vieno iš dvylikos, – Tomo, vadinamo Dvyniu, – nebuvo jų tarpe, kai Jėzus buvo atėjęs. Taigi kiti mokiniai jam kalbėjo: „Mes matėme Viešpatį!“

O jis jiems pasakė: „Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių dūrio ir neįdėsiu piršto į vinių vietą, ir jeigu ranka nepaliesiu jo šono – netikėsiu“. Po aštuonių dienų jo mokiniai vėl buvo kambaryje, ir Tomas su jais. Jėzus atėjo, durims esant užrakintoms, atsistojo viduryje ir prabilo: „Ramybė jums!“ Paskui kreipėsi į Tomą: „Pridėk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas. Pakelk ranką ir paliesk mano šoną; jau nebebūk netikintis – būk tikintis“.

Tomas sušuko: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“

Jėzus jam ir sako: „Tu įtikėjai, nes pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę!“ 
Savo mokinių akivaizdoje Jėzus padarė dar daugel kitų stebuklų, kurie nesurašyti šitoje knygoje. O šitie yra surašyti, kad tikėtumėte, jog Jėzus yra Mesijas, Dievo Sūnus, ir tikėdami vardan jo turėtumėte gyvenimą. (Jn 20, 19–31)

* * *
Amžinai gailestingas Dieve, visagali Tėve, Velykų šventėmis sutvirtinęs savosios tautos tikėjimą, padaugink ir mums suteiktąją malonę, kad dalydamiesi atgailos ir susitaikymo sakramento vaisiais taptume Jo ramybės nešėjais.
Asmeniškai ar bendruomenėje meldžiame ir už Lietuvą Tiesoje – suteik ir mūsų Tėvynei atsivertimo malonę, kad iš Dievo artumos semdamiesi jėgų blogį – susipriešinimą, nemeilę, neviltį – nugalėtume gerumu.
Meldžiame ir už tuos brolius seseris, kurie liudydami Kristų kenčia persekiojimus – saugok, Dieve, juos nuo piktojo puolimų. Duok, Viešpatie, kad ir šio pasaulio valdžios pripažintų Tavąjį įstatymą ir jam paklusdami tarnautų bendrajam gėriui. Prašome per Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

* * *

Džonas Henris Niumanas († 1890). „Mano Viešpats ir mano Dievas“

Garbinu tave, o mano Dieve, kartu su Tomu; ir jei aš nusidėčiau netikėjimu kaip jis, garbinčiau tave dar labiau. Garbinu tave kaip vienintelį garbintiną, garbinu tave, tapusį garbingesniu, kai buvai pažemintas žmonių neapykantos, nei tada, kai angelai tave šlovino. Deus meus et omnia – „Mano Dievas ir mano viskas.“ Turėti tave – tai turėti viską, ką galiu turėti. O mano amžinasis Tėve, duok man save. Aš nebūčiau drįsęs to prašyti, tai būtų įžūlumas, jei tu pats nebūtum manęs paraginęs. Tu įdėjai šį prašymą į mano lūpas, tu apsivilkai mano prigimtimi, tu tapai mano broliu, tu mirei kaip kiti žmonės, tik daug labiau įskaudintas, kad, užuot baimingai žvelgęs į tave iš toli, galėčiau su pasitikėjimu prie tavęs prisiartinti. Tu kalbėjai man taip, kaip kalbėjai Tomui, ir pašaukei mane įsitverti tavęs. Mano Dievas ir mano viskas, ką daugiau galėčiau pasakyti, net jei kalbėčiau visą amžinybę! Kai turiu tave, esu sklidinas, pripildytas ir perpildytas; bet be tavęs esu niekas – džiūstu, nykstu ir mirštu. Mano Viešpatie ir mano Dieve, mano Dieve ir mano viskas, duok man save ir nieko daugiau.

Tomas priėjo ir palietė tavo šventas žaizdas. O, ar kada nors ateis diena, kai man bus leista jas iš tikrųjų pabučiuoti? Kokia tai bus diena, kai aš būsiu visiškai apvalytas nuo visų nešvarumų ir nuodėmių bei tinkamas prisiartinti prie mano Įsikūnijusio Dievo jo šviesos rūmuose, esančiuose aukštybėse! Koks tai bus rytas, kai po nuskaistinimo kančių pirmą kartą pamatysiu tave šitomis pačiomis akimis, išvysiu tavo veidą, be baimės pažvelgsiu tau į akis ir dieviškas lūpas bei tada su džiaugsmu atsiklaupsiu pabučiuoti tavo kojų ir būsiu pakviestas apsikabinti. O mano vienintelis tikrasis Mylintysis, vienintelis mano sielos Mylintysis, mylėsiu tave dabar, kad galėčiau tave mylėti tada. Kokią dieną, ilgą dieną be pabaigos, amžinybės dieną, nebebūsiu panašus į tokį, koks esu dabar, kai jaučiu savyje mirties kūną, ir esu supainiojamas bei atitraukiamas dešimties tūkstančių minčių, iš kurių bet kuri atimtų iš manęs Rojų. O mano Dieve, kokia tai bus diena, kai aš kartą visiems laikams atsižadėsiu nuodėmių, lengvų ir mirtinų, bei stosiu tavo akivaizdon tobulas ir priimtinas, galintis pakelti tavo buvimą, nesigūžti nuo tavo akių, nesigūžti nuo tyro angelų ir archangelų tiriamo žvilgsnio, kai stovėsiu jų apsuptas!

O mano Dieve, nors dar nesu vertas išvysti ar paliesti tave, vis tiek aš nuolat artinuosi prie tavęs ir trokštu to, kas man dar neduota visoje pilnatvėje. O mano Gelbėtojau, tu būsi mano vienintelis Dievas! Neturėsiu kito Viešpaties, tik tave. Širdyje sudaužysiu visus su tavimi besivaržančius stabus. Neturėsiu nieko, tik Jėzų, ir tą nukryžiuotą. Mano gyvenimas bus skirtas melstis tau, aukoti save tau, žvelgti į tave, garbinti tave Švenčiausiajame Sakramente ir atsiduoti Švenčiausiojoje Komunijoje.