Geroji Naujiena. Palaiminti tie, kurie įsišakniję Žodyje

Geroji Naujiena. Palaiminti tie, kurie įsišakniję Žodyje Viešpatie, neaplenk savo tarno!

Prie Mamrės giraitės Viešpats atėjo pas Abraomą, kai tas per patį vidudienio karštį sėdėjo savo palapinės angoje.
Pakėlęs akis, Abraomas pamatė priešais save štai stovinčius tris vyrus. Juos išvydęs, išbėgo jiems priešais iš palapinės angos, parpuolė ant žemės ir tarė: „Viešpatie, jei esu radęs tavo malonę, neaplenk savo tarno! Paduos jums vandens. Nusiplaukite kojas ir po medžiu patogiai įsitaisykite. O aš jums atnešiu užkąsti ir, kiek pasistiprinę, galėsite keliauti toliau; juk to ir užėjote pas savo tarną“.
Jie atsiliepė: „Daryk, kaip kalbėjai!“

* * *

Abraomas nuskubėjo palapinėn pas Sarą ir jai sušuko: „Tuojau užmaišyk tris saikus gerų miltų ir iškepk papločių!“ 
Paskui nubėgo prie gyvulių, paėmė švelnų ir dailų veršiuką ir padavė tarnui, kuris jį skubiai pagamino. Tada Abraomas paėmė sviesto, pieno bei pagaminti lieptą veršiuką ir patiekė jiems. 
Patsai patarnavo po medžiu, kol jie pavalgė. Tada jie paklausė jį: „O kur tavo žmona Sara?“ Tasai atsakė: „Tenai, palapinėje!“ 
Ir Viešpats jam tarė: „Po metų aš vėl pas tave užsuksiu; tada tavo žmona Sara turės jau sūnų“. (Pr 18, 1–10a)

Viešpatie, kas gi galės tavo namuos pasilikti?

Tasai, kas nesuteptas vaikšto,
kas elgias teisingai,
kas iš širdies kalba tiesą,
kas liežuviu nė vieno nešmeižia. –

Kas kitam nieko pikta nedaro,
neužgaulioja kaimyno;
kas griežtai nedorėlį smerkia,
o Viešpaties bijančius gerbia. –

Kas be palūkanų skolina,
nepriima kyšių prieš žmogų nekaltą.
Kas šitaip elgias,
bus tvirtas per amžius. – (Ps 14, 2–4ab. 5)

* * *
Ta paslaptis, kuri buvo paslėpta amžiams, dabar apreikšta šventiesiems

Broliai! Dabar aš džiaugiuosi savo kentėjimais už jus ir savo kūne papildau, ko dar trūksta Kristaus vargams dėl jo Kūno, kuris yra Bažnyčia.
Aš tapau jos tarnas Dievo man duotu paskyrimu, kad jums pilnai atskleisčiau Dievo žodį, tą paslaptį, kuri buvo paslėpta amžiams ir kartoms, o dabar apreikšta Dievo šventiesiems. Jiems Dievas panorėjo paskelbti, kokie dideli šios paslapties garbės turtai skirti pagonims, būtent Kristus jumyse – garbės viltis.
Mes jį skelbiame, įspėdami kiekvieną žmogų ir pamokydami kiekvieną žmogų su visokeriopa išmintimi, kad kiekvieną žmogų padarytume tobulą Kristuje (Kol 1, 24–28).

* * *
Morta, pakvietė jį į svečius. Marija išsirinko geriausiąją dalį

Jėzus užsuko į vieną kaimą.
Ten viena moteris, vardu Morta, pakvietė jį į svečius. Ji turėjo seserį, vardu Marija.
Ši, atsisėdusi prie Viešpaties kojų, klausėsi jo žodžių.
Morta buvo susirūpinusi visokiu patarnavimu. Ji stabtelėjo ir pasiskundė: „Viešpatie, tau nerūpi, kad sesuo palieka mane vieną patarnauti? Sakyk, kad ji man padėtų“.
Tačiau Viešpats atsakė: „Morta, Morta, tu rūpiniesi ir sielojiesi daugeliu dalykų, o reikia tik vieno. Marija išsirinko geriausiąją dalį, kuri nebus iš jos atimta“.(Lk 10, 38–42)

* * *
Viešpatie, tegul šiandienos evangelinis paraginimas sugrąžina ir mus prie ištakų, kad atsigręžę į Dievo Žodį ir į jį įsišakniję, ir mes duotume veiklios artimo meilės vaisių.
Kiekvienas asmeniškai ar bendruomenėje melskimės ir už Lietuvą Tiesoje – tesuteikia Viešpats ir mūsų Tėvynei atsivertimo malonę, nes tik vykdydami Tavo išganingąją valią kiekvienas gausime geriausiąją dalį.
Tu gyveni ir viešpatauji per amžius. Amen.

* * *
Sigitas Tamkevičius. Geriausioji dalis
Sekmadienio homilija

Keliaudamas į Jeruzalę, Jėzus apsilankė Lozoriaus namuose. Lozoriaus sesuo Morta rūpinosi vaišėmis, o Marija, „atsisėdusi prie Viešpaties kojų, klausėsi jo žodžių“ (Lk 10, 39). Morta net pyktelėjo, kad sesuo jai nepadeda, o Jėzus ta proga pasakė svarbią mintį: „Morta, tu rūpiniesi ir sielojiesi daugeliu dalykų, o reikia tik vieno. Marija išsirinko geriausiąją dalį, kuri nebus iš jos atimta“ (Lk 10, 41–42). Ta geriausioji dalis buvo klausymasis, ką Jėzus kalbėjo.

Net geri tikintieji dažnai būna panašūs į Mortą; darydami gerus darbus, jie būna pilni rūpesčių ir ne kartą užmiršta klausytis Dievo žodžio. Kaip jo klausomės bėgant dienai, ir mes esame kviečiami pasitikrinti, nes nuo to priklauso mūsų tikėjimo gylis, o galbūt ir visa amžinybė.

Dievas mus nuolat kalbina, tik nebūtinai taip, kaip prakalbino Abraomą, pažadėdamas, kad jo žmona Sarai po metų susilauks sūnelio. (plg. Pr 18,10).

Dažniausiai Dievas kalbina mus per Šventąjį Raštą, per Jo įkvėptas ir čia užrašytas mintis bei paties Jėzaus pasakytus žodžius. Dėl to turėtume kasdien jį atsiversti ir perskaityti vieną kitą mintį. Tai turėtų tapti tokiu pat įpročiu, kaip kasdien sėstis prie valgių stalo. Rečiausiu atveju Dievo žodis turėtų mus prakalbinti sekmadieniais, kai švęsdami Eucharistiją klausomės Evangelijos skaitinių.

Tačiau Dievas mus kalbina ir kitokiais būdais, pavyzdžiui, per asmenis ar įvairius gyvenimo įvykius. Lankydamasis Rusijoje, susipažinau su katalikų kunigu, kuris jaunystėje net nebuvo katalikas. Kai šv. Jonas Paulius II lankėsi Lenkijoje, pasinaudodamas galimybe, dar būdamas jaunuolis, jis nutarė nuvykti ten, tačiau ne popiežiaus pamatyti, bet nusipirkti džinsų ir kitų deficitinių prekių. Atvykęs į Lenkiją, pamatė šimtus tūkstančių jaunų žmonių, atėjusių susitikti Šventuoju Tėvu, ir šis vaizdas jį taip paveikė, kad tapo kataliku ir net nutarė studijuoti teologiją bei tapti kunigu.

Dažnai Dievas mus kalbina, prieš tai atsiųsdamas kokį nors išbandymą ar kančią. Jėzaus Draugijos įkūrėjas šv. Ignacas Lojola jaunystėje buvo pramuštgalvis riteris, kuriam rūpėjo tik garbė ir moterys. Dievas jį prakalbino, kai jis sužeistas gydėsi ir iš nuobodulio pradėjo skaityti pirmą po ranka pakliuvusią knygą apie šventųjų gyvenimą. Riterio sąmonę nušvietė mintis, kaip tuščia tarnauti žemiškajam karaliui ir siekti garbės, nes kur kas geriau tarnauti dangaus ir žemės Karaliui. Paveiktas šio Dievo prakalbinimo Ignacas pakabino riterio šarvus prie Marijos altoriaus ir nutarė tarnauti Jėzui. Su bendraminčiais įkūrė Jėzaus Draugiją. Ji bėgant šimtmečiams darė ir tebedaro nesuskaičiuojamą daugybę gerų darbų Bažnyčiai ir toms šalims, kuriose išvysto savo veiklą. Prieš 450 metų į Lietuvą atvykę jėzuitai Vilniuje įsteigė kolegiją, vėliau tapusią universitetu.

Menu ir iš savo patirties, kaip stipriai Dievo žodis gali prakalbinti. 1983 metų vasarą praleidau Vilniuje KGB kalėjime. Buvo nelengvas metas. Vargino dažni ir ilgi tardymai, o perspektyvoje švietė miglota ateitis: buvo aišku, kad laukia ilga bausmė. Ir taip slogią nuotaiką blogino kameros aplinka: per vienintelį langą nesimatė dangaus, o tik storos geležinės grotos; kitame kameros gale buvo geležimi kaustytos durys ir už jų girdėjosi sargybinių žingsniai. Apniktas slogių minčių, atsiverčiau Šventąjį Raštą ir pataikiau skaityti Jėzaus pasakojimą apie tai, kad nereikia būti bailiai susirūpinusiems, ką valgysime ar ką vilkėsime, nes jei dangaus Tėvas pasirūpina padangių sparnuočiais ir lauko lelijomis, Jis pasirūpins ir mumis (plg. Mt 6, 25–34 ). Šie Evangelijos žodžiai kaip žaibas perskrodė sąmonę, atsirado didelė ramybė: jei Dievas vedė iki šiolei, Jis ves ir toliau.

Dievo žodį Jėzus palygino su sėkla, kuri gali nukristi į gerą žemę ar į pakelės griovį (plg. Lk 8, 5–8). Nukritusi į pakelę sėkla sunyksta, bet nukritusi į gerą žemę duoda šimteriopą vaisių. Pasitikrinkime, kokia yra mūsų širdies dirva, ar esame laisvi priimti Dievo žodį, jį saugoti ir duoti vaisių.

Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius