Kokia gi tad žmogui nauda iš jo triūso?
Tuštybių tuštybė, – taip sako Galvočius, –
tuštybių tuštybė, gi viskas – tuštybė.
Žmogus savo turtą, įgytą taip sunkiai,
žiniom, išmintim ir gabumais pasiektą,
palieka kaip dalį tokiam paveldėti,
kuris prie jo niekuo nėra prisidėjęs.
Juk šitai – tuštybė ir didelis blogis.
Kokia gi tad žmogui nauda iš jo triūso,
iš įtempto proto ir vargo po saule?
Jo dienos – vien kančios, vargai nesibaigią, –
net naktį jo siela neranda ramybės.
Ar tai ne tuštybė, ne gaudymas vėjų?.. (Koh 1, 2; 2, 21–23)
„Tegul jūsų širdys nebūna storžievės“
Ateikite, linksmai šlovinkim Viešpatį.
Šaukim iš džiaugsmo, nes jis mūs tvirtovė.
Su padėka jo akivaizdon eikim,
jam giesmes džiugesio pinkim. –
Tad eikime, pulkime žemėn prieš Dievą,
prieš Viešpatį klaupkim, kuris mus sutvėrė.
Jis mūsų Dievas, o mes jo ganoma liaudis,
jo rankų globojamos avys. –
O, kad išgirstumėt šiandien, ką jis jums byloja:
„Tegul jūsų širdys nebūna storžievės,
kaip anuomet prie Meribos, kaip tyruose Masos dieną
kur jūsų senoliai įžūliai mane bandė,
nors stebuklus mano matė“. – (Ps 94, 1–2. 6–9)
Siekite to, kas aukštybėse, kur Kristus
Broliai! Jeigu esate su Kristumi prikelti, siekite to, kas aukštybėse, kur Kristus sėdi Dievo dešinėje. Rūpinkitės tuo, kas aukštybėse, o ne tuo, kas žemėje. Jūs juk esate mirę, ir jūsų gyvenimas su Kristumi yra paslėptas Dieve. Kai apsireikš Kristus – mūsų gyvastis, tuomet su juo ir jūs pasirodysite šlovingi. Numarinkite, kas jūsų nariuose žemiška: ištvirkavimą, netyrumą, aistringumą, piktą pageidimą, taip pat ir godumą, kuris yra stabmeldystė. Nebemeluokite vienas kitam, nusivilkę senąjį žmogų su jo darbais ir apsivilkę nauju, kuris atnaujinamas pilnam pažinimui pagal savo Kūrėjo paveikslą. Čia jau nebėra nei graiko nei žydo, nei apipjaustyto nei neapipjaustyto, nei barbaro nei skito, nei vergo nei laisvojo, bet visa ir visuose – Kristus. (Kol 3, 1–5, 9–11)
Vienas žmogus iš minios tarė Jėzui: „Mokytojau, liepk mano broliui, kad pasidalytų su manimi palikimą“. Jis atsakė: „Žmogau, kas gi mane skyrė jūsų teisėju ar dalytoju?“ Ir dar pridūrė: „Žiūrėkite, saugokitės bet kokio godumo, nes jei kas ir turi apsčiai, jo gyvybė nepriklauso nuo turto“.
Jis pasakė jiems palyginimą: „Vieno turtingo žmogaus laukai davė gausų derlių. Ir jis pradėjo sau vienas svarstyti: ‘Ką man čia dabar padarius? Neturiu kur sukrauti derliaus’. Galop jis tarė: ‘Štai ką padarysiu: nugriausiu savo klojimus, statysiuos didesnius ir į juos sugabensiu visus javus ir visas gėrybes. Tuomet aš tarsiu savo sielai: mano siela, tu turi daug gėrybių, sukrautų ilgiems metams. Ilsėkis, valgyk, gerk ir linksmai pokyliauk!’
O Dievas jam tarė: ‘Kvaily, dar šiąnakt bus pareikalauta tavo gyvybės. Kam gi atiteks, ką susikrovei?’
Taip ir bus tam, kas krauna turtus, bet nesirūpina tapti turtingas pas Dievą“. (Lk 12, 13–21)
Melskimės – kiekvienas savo slaptoje ar bendruomenėje – ir už Lietuvą Tiesoje. Dangiškasis Tėve, sustiprink mūsų tautą, atgaivink joje tikėjimą ir solidarumą, padėk įveikti mūsų Tėvynę žlugdantį neteisingumą. Tavo gailestingumui pavedame ir Tavęs dar nepažinusius ar per savo puikybę nuo Tavęs nusigręžusius, nuodėmės klystkeliuos įstrigusius. Būk gailestingas ir teisiesiems, dėl Tavo Vardo ar Žodžio persekiojamiems. Prašome per Kristų mūsų Viešpatį. Amen.
Vieni kaupia, renka, saugo. Kaip tas turtingas žmogus, kurio laukai davė gausų derlių. Kaip turtuolis, prie kurio vartų gulėjo elgeta Lozorius. Tai daro, kad galėtų sau pasakyti: „Ilsėkis, valgyk, gerk ir linksmai pokyliauk“.
O Jėzus ragina – deja ne visada sėkmingai – atsisakyti, išdalinti, dovanoti.
Jaunuolį, kuriam rūpėjo įgyti dangaus karalystę Jėzus kvietė: „Jei nori būti tobulas, eik parduok, ką turi, išdalyk vargšams. Tuomet ateik ir sek paskui mane“.
Bet yra tokių, kaip Zachiejus, kurie patys apsisprendžia ir pasisiūlo: „Pusę savo turto atiduodu vargšams“.
Pirmiesiems skirtas Jėzaus kreipinys: „Kvaily…“ O apie antruosius Jis sakė: „Į šiuos namus šiandien atėjo išganymas“.
Ko gi nepadarytum dėl aukso! Auksu prieš tave virsta duona, vynas sustingsta į auksą, vilna auksu nusidažo. Kiekvienas sandėris, kiekvienas sumanymas tau neša aukso. Auksas pats save gimdo, dauginamas palūkanų. Ir vis negana, vis nėra galo godumui!
Rajiesiems vaikams dažnai leidžiame persivalgyti trokštamo maisto, kad jis jiems taptų atgrasus. Bet su gobšuoliu yra kitaip: kuo daugiau jis prisipildo, tuo daugiau trokšta. „Jei būsite pertekę turtais, neatiduokite jiems savo širdies“ (Ps 61, (62) 11).
Bet tu sulaikai tekančius turtus ir užtveri jiems visus išėjimus. Tačiau ką tau padarys tie sulaikyti ir patvinę turtai? Būdami per prievartą uždaryti, tvindami jie sulaužo užtvaras ir nugriauna turtų sandėlius tartum koks įsibrovęs priešas. Gal pasistatysi didesnius sandėlius? Nežinia, ar neteks savo paveldėtojui palikti tokių griuvėsių. Mat greičiau jis pats prapuls aname tvane nei bus pastatyta tai, ką sumanė jo godumas. Toks ir sulauks savo nedorais ketinimais pelnyto galo.
Bet jūs, jei manimi patikėsite, atvėrę visų klėčių duris leisite turtams laisvai išeiti. Kaip plati upė tūkstančiais srovių teka per derlingą žemę, taip ir jūs leisite savo turtams įvairiais keliais pasiekti vargšų namus. Šulinys, iš kurio semiamasi vandens, darosi gausesnis ir skaidresnis, o apleisto šulinio vanduo sugenda. Taip ir turtai: kol lieka toje pačioje vietoje, yra nenaudingi, bet kai ima judėti iš vienų rankų į kitas, teikia visuotinę gerovę ir naudą.
Kaip tave girs tie, kuriems būsi geras! Neniekink šių gyrių! Kaip tau atlygins teisingasis teisėjas! Neturėk dėl to abejonių! Tegul visur tave lydi pasmerktojo turtuolio pavyzdys, – saugodamas esamus turtus ir susirūpinęs būsimaisiais bei nežinodamas, ar ryt dar gyvens, jis jau šiandien nusidėdavo už rytojaus dieną.
